Vilniaus DIY kultūros centras: Kame reikalas? Imi ir darai!

Kultūros paribiuose jau kurį laiką sklinda kalbos apie apie pasidaryk pats muzikos kultūros centro idėją Vilniuje. Apie 8 metus įvairiose vietose renginius organizavę aktyvistai pribrendo įsižeminimui. Apie tai ir vasarą antrą kartą organizuojamą festivalį “Braille Satellite” vienoje Vilniaus senamiesčio virtuvių kalbame su vienu šių judesių iniciatorių Matu Aerobica.

“Surf Through Rock Country”, “DOS club”, “STRCamp”, “Ausys stačios, akys plačios”, “Braille Satellite” – renginių pavadinimai, kuriuos žino visi bent kiek besidomintys kultūros pogrindžiu. Matas ir jo kolegos nuolat ieško būdų nustebinti ne tik auditoriją, bet ir save. Pasidaryk pats kultūros centro idėja Naujojoje Vilnioje nustebino ir didžiausius optimistus. Skeptikai iškart pažėrė skaudžiu realizmu ir rinkos ekonomikos dėsniais paremtos kritikos. Bet Matas ir jo draugai savo romantišku užsidegimu ir tikėjimu žmogaus gėrio pradu primena praėjusio amžiaus pradžios humanistus, kurių idėjos kažkada irgi atrodė utopinės. Ir kol kiti skundžiasi, kad negavo valstybinės paramos arba tiesiog emigruoja ten, kur kultūrinė dirva labiau įdirbta, Matas ir ko. bando įdirbti ne tokią derlingą vietinę žemę ir pradeda šį eksperimentą nuo to, kiek mūsų pasiryžę atsisakyti vardan svajonių projekto.

Pamatus pasidaryk pats kultūrai 1998-aisiais pradėjo mūryti “GreenClub” įkūrėjai. Beveik 8 metus veikusi pogrindinė vieta geriausiais laikais buvo ne tik klubas ir repeticijų patalpos, bet ir sekmadieninė veganiška (kai dauguma dar nežinojo, ką tai reiškia) valgykla, info centras-biblioteka, taip pat – skvotas, kuriame nuolat gyveno keletas žmonių. Šis judėjimas įtakojo panašias iniciatyvas Vilniuje (“Gyvas DIY”), Šalčininkuose (“Garage DIY”), Šiauliuose (“Bendradarbei”), Kaune (“LAB”, “Emma” ir kiti). Klaipėdoje savo ruožtu kelis metus veikė “Tema” – buvusiame Klaipėdos kartono fabrike įsikūrusi kūrybinė erdvė, skirta įgyvendinti įvairias menines idėjas bei iniciatyvas, nekomercinius projektus ir bendrai veiklai suvienyti įvairių sričių menininkus: muzikantus, teatralus, vizualiųjų menų atstovus. Muzikinę “GreenClub” veiklą šiandien tęsia beveik toje pačioje vietoje įsikūręs “XI20″. Kažkada jame mažą dirbutvėlę įsirengę žmonės, persikėlė į erdvesnes patalpas ir “Technariumo” vardu įkūrė metalo bei medžio dirbtuves, siuvyklą, kamerą dažymui, keramikos ir juvelyrikos dirbtuves, užsiima atviro kodo softwaro/hardwaro projektais, elektronika, kriptoekonomika, gamtos mokslais. Visa tai vyksta be komercinių ar valstybinių institucijų paramos ir laikosi ant žmonių entuziazmo bei noro kažką daryti, nelaukiant malonės iš kitų.

Paskutinį kartą “Ore” buvai prieš 5 metus. Iš Seasonslater’io ir Synthsoulsizer’io tapai Aerobica. Kalbėjomės prieš pirmąjį “STRCamp” festivalį. Kas per tą laiką pasikeitė?

Niekas nepasikeitė, bet, žinoma, dabar geriau susiplanuojam viską, yra įdirbis, aišku, ką daryt. Bet vistiek išliko tokia kaip ir festivalio “liga”, kai iki galo visko nežinai. Taip buvo pirmajame, taip – ir dabar. Vis dar yra tas netikėtumo faktorius, kad kažkas gali įvykt ir vis galvoji, ką dar reikėtų padaryt. Nevadinu to darbu, labiau būsena, o ji nepasikeitė.

Nepasidarė labiau apibrėžta, to ir nesinori. Apie bet ką kalbant… Kodėl buvo tik 3 “STRCamp’ai”? Todėl, kad, pavyzdžiui, su mergina įdomiausia tris metus draugaut. Visur galima pritaikyt tokį palyginimą. Kad būtų žmogui įdomu, reikia keistis. Keičiasi ir skonis, ir draugų ratas. Turi save motyvuoti, kad pačiam būtų įdomu, tik tada gali bandyti tai perduoti kitiems. Norėjosi baigti “campą”, bent jau man asmeniškai, nes viskas pasidarė labai aišku, o tai vargina. Patenki į rutiną.

Bet kai viskas labai aišku, gali atkreipti dėmesį į kažkokias detales ir padaryti geriau?

Taip, gali, jei turi tokį tikslą. Jei tau svarbiausia ne ieškoti, ne explorinti, o turi kitų tikslų, tuomet, žinoma, gali koncentruotis kitur ir pabandyt padaryt kažką geriau, gerinti žinomumą ar panašiai.

Reikėtų kitų klausti, ką jie mano… Taip jau gavosi, kad tapau pagrindine renginio ašimi, nors mielai būčiau festivalyje, kur ne aš pagrindinis. Visi sugebėtų tai daryt, tik niekas nenori apkraut smegenų ir intensyviai galvoti. Visi tą puikiai supranta, bet nežinau, kodėl niekas nesiima iniciatyvos. Gal jiems atrodo, jei imsis iniciatyvos, tuomet kils konfliktas?

Amžinas klausimas, amžina problema – kame reikalas? Susėdam prie stalo ir sakau: “Tai kame reikalas? Va, imi ir darai, o ne sakai, kad darysi”. Šiandien nebetaikau kitiems tų pačių kokybės standartų kaip sau, svarbu, kad įvyktų reikalas. Žinau, vienaip ar kitaip bus gerai, jei nors kiek tą žmogų pažįsti ir juo pasitiki. Bet labiausiai pykstu todėl, kad, atrodo, pats jau būtum seniai padaręs, be jokių klausimų, kodėl čia vis dar apie tai kalbama? Man viskas atrodo savaime suprantama, bet kiekvienas žmogus yra kitoks. Ar čia mano yda, ar sugebėjimas, nežinau, kaip tai pavadinti…

Niekada savo renginių nevadinot festivaliais: iš pradžių camp = stovykla, dabar summit = susitikimas. Sąmoningai vengiate festivalio apibrėžimo? Nors žmonės vistiek vadina festivaliais…

Aš irgi galvoju tik apie fes-ti-val! Bendrų interesų turinčių žmonių grupė išeina į balių, karnavalą, dar kažką.

Kodėl vengiam vadinti tai festivaliu? Nežinau… gal tai mūsų neveikiantis atvirkštinės reklamos triukas? Nevadint to festivaliu ir tikėtis, kad žmonės susirinks į… festivalį. Bet, žinoma, tai yra kasmetinis renginys, kurio lauki, kur susitinka seni ir nauji pažįstami. Kaip vestuvės ar jubiliejaus minėjimas. Nori jame sudalyvauti, įnešti savo dalį, pasirodyti, atsipalaiduoti, pabendrauti. Muzika – pagrindinis dalykas, bet dar yra visko aplink.

Iš tikrųjų netgi norisi to seno apibrėžimo. Man pačiam neteko tokiuose dalyvaut, tik įrašus mačiau. Gera nuotaika, visi palieka savo kasdienes problemas, savotiškas įsipareigojimas dalyvaut, atsisakant kasdienybės. Kad žmonės patys, neverčiami, to norėtų. Kad pamirštų tokius niuansus, kai nenori važiuoti, nes ten važiuoja tas ar anas. Festivalis turėtų suvienyti žmonės, kaip šventės ar panašiai, suteikiančios tam tikrą dvasinį potyrį.

Savo “partizanine” komunikacija, pavadinimų ir vietų keitimu sąmoningai apsunkinant save ir auditoriją. Turi pasidomėt, paieškot, kodėl taip slapstotės?

Man taip neatrodo. Tarkim, nuėjimas ir radiją ir pakalbėjimas jau yra labai daug. Nesuprantu, kodėl šiandien reikia žmogui kartoti 2-3 ar net 10 kartų? Tokia susiklostė aplinka – nuolatinis informacinis triukšmas, bet kodėl turėtume su tuo taikytis? Kodėl turime investuoti į tai savo energiją? Taip, jei nori būti finansiškai sėkmingas, turi tai daryti. Gerai, kad tarpusavyje neturime jokių finansinių santykių, nes galėtum imti iš manęs pinigus. Norėčiau, kad apie mus kalbėtų didžiosios medijos, tik jos turėtų suprasti, ką sako. Neturiu nieko prieš, kad parašytų, nenorime izoliuotis nuo žmonių. Svarbu, kad nesugadintų renginio ir jo nuotaikos. Kartais prieina ir klausia: “Will we have some techno tonight?” Atsakau: “This is techno for me”. Bet jie numuša mano nuotaiką ir grodamas pradedu spinduliuoti tai kitiems žmonėms. Man atrodo, kad darome pakankamai. Gal kažkiek apsunkiname sau situaciją, bet ne todėl, kad to norėtume.

Paskutinis jūsų “Summit of Braillė Satellitė” rodo, kad tokia taktika pasiteisina – auditorijos prasme pernai buvo geras renginys?

Šiemet reiktų dar truputį daugiau žmonių. Pagal teritoriją galėtų būti apie 1000-1200. Norėtume dar vieną papildomą sceną padaryt, kur galėtų pasirodyt visokie one-man-band projektai, dieną pagroti eksperimentinę muziką.

Paradoksalu, auditorijos dar truputį trūksta, bet atlikėjų turime per akis. Kai kurie jau keletą metų stovi eilėje, kad galėtų pasirodyti. “STRCamp’o” laikais buvo nuostata, kad nesikartotų atlikėjai, dirbome taip, kad kasmet būtų nauja programa, tačiau kai kurios grupės labai progresuoja ir stebina, o žmonės irgi, pasirodo, nori išgirsti vieną ar kitą atlikėją dar ir dar kartą. Kvaila buvo taip galvot iš tikrųjų. Vistiek pirmos dvi dienos – pagrindinė nauja programa, kurioje iš keliolikos atlikėjų vienas gal kartosis, palyginus su praėjusiais metais, bet sekmadienį galvojam padaryti draugų steidžą, kad festivalio uždarymo dieną galėtų pasirodyti visi tie, kurie jau yra groję anksčiau ar prisidėję prie festivalio kitais darbais.

Ieškome kelių žmonių, kurie galėtų padėti festivalyje ir suteiktų poilsio mūsų pagrindiniams garsistams. Jei kam nors įdomu – parašykit mums. Tik, žinoma, reikia suprast, kad gausi pavalgyt, atsigert, kur pamiegot, galėsi atsivežti draugą, padengsime kelionės išlaidas, bet sumokėt galėsime minimaliai. Jei nori užsidirbti pinigų – ne tas variantas. Ir atlikėjams sakome, jei gali atvažiuoti vienai dienai, o rytoj turi skristi į kitą vietą, tai neverta. Čia daugiau kaip atostogos. Pasižiūrėk programą, gal kažką pažįsti, gal turite bendrų interesų? Bandome išlaikyti ne darbinį, o draugiškumo santykį visose festivalio grandyse. Norėtųsi, kad viskas būtų easy, nes tai labai daug prideda renginiui.

Taip norisi ir žmones kviesti… kad pasiplanuotų. Nešvęskit Naujų metų žiemą, švęskit vasarą. Kokia prasmė švęsti 365 dienų sukaktį? Kas liepė taip daryti? Čia dar kultūros ir meno galima pridėti. Ir šilčiau. Būtų normali žiema, tai dar dar. Atvažiuok iš anksto, pasistatyk palapinę, eik į miškus pasivaikščiot, o vakare – į festivalį. Kad nebūtų streso, negalvok, kad pirmadienį jau reikia į darbą. Vietos pilna, gali rasti privatumo – išeik prie rugių lauko, girdėsi muziką fone ir galėsi pačilint normaliai. Sėdi į traukinį, valanda dešimt minučių, išlipi, reikia paeit, tai ką – reikia paeit. Valandą pasivaikščiot juk ne problema. Žmonės pamiršta, skuba, tingi. Norėtume pristabdyti laiką.

Beje, kas ta Braillė Satellitė?

Tai yra visiškai mūsų inside joke. Einant mieste kalbėjome, kad labai juokinga, kai lietuviai prideda savo galūnes prie vardų, pavyzdžiui Johnny Depp yra Džonis Depas – užsieniečiui tai yra visiškai kitas žodis. Juokėmės, juokėmės ir sugalvojom. Brailė Satelytė būtų Gailė Sokelytė – mūsų draugių lietuviškų vardo ir pavardės interpretacija. Jei reikėtų konceptualiai paaiškint, kad yra Brailio satelitas… Brailio raštas skirtas akliesiems, kurie nemato, bet girdi. Praėjusiais metais padarėme specialų šviečiantį stendą, kuriame pavadinimas buvo parašytas ir Brailio raštu. Tuo pačiu kiekvienas taškas buvo mygtukas, kurį paspaudus pasigirsdavo skirtingų festivalio atlikėjų įrašai. Muziką geriau girdi nematydamas, o Brailio satelitas viską transliuoja. Bet iš tikrųjų tai – tik inside joke.

O dabar pasukime į “namą”. Koks čia sumanymas, papasakok…

Kalbant apie festivalį ir visus kitus renginius, kuriuos ne vienus metus darom. Festivalis jau… šeštas. Nežinau, ar “Ausys stačios, akys plačios” galima vadinti festivaliu, bet toks renginys buvo. Pridėk dar 2 metus, vadinasi jau 8 metus darom renginius. Dabar, atrodo, jau atėjo laikas panaudoti visą savo sukauptą patirtį ir pabandyti rasti nuolatinę vietą, kurios niekada neturėjom. Yra rekvizito, yra patirties, yra daug turinio, yra žmonių – norėtųsi turėti savo bazę, iš kurios būtų galima operuoti. Įkurti kultūrinį centrą, kur būtų galima koncertus organizuoti, tiems patiems muzikantams apsistot ir pavalgyt, taip pat – įrengti įrašų studiją. Tokia svajonių vietelė su viskuo viename. Platforma muzikantams, kuriantiems meną už meinstrymo industrijos ribų. Tuo pačiu – žmonėms, kurie domisi ir norėtų realizuoti save muzikoje, pabandyti kažką įrašyti. Neformalus kultūrinis centras.

Patalpų paieškos užtruko keletą metų…

Taip, idėja gimė prieš pusantrų metų. Ieškojom Vilniuje, Kaune, per institucijas, kurios lyg turėtų remti kultūrą. Aktyviai ieškojom patalpų, galvojom apie kokį nors dvarą, bet gali visą gyvenimą ieškot geresnio ir geresnio.

Mūsų variantas nėra su didelėmis investicijomis per kelis metus paversti kokį nors pastatą į visiškai suremontuotą erdvę. Pirmas etapas – šį pastatą įsigyti. Mes – tai aš ir dar keli artimiausi draugai, kartu darėme ne vieną renginį, daugiausia vilniečiai ir keletas iš užsienio. Norime pirkti tą pastatą ir po truputį pradėti jį gaivinti. Dėl turinio, kokį galėtume sukurti, jau daugmaž aišku. Detalaus verslo plano nėra, bet faktas, kad pagrindinė veikla būtų renginiai, nuo performansų iki koncertų, nuo parodų iki filmų peržiūrų. Namas didelis, galbūt teiktume papildomas paslaugas: maitinimo ar apgyvendinimo. Galų gale, jei nesugebėtume viso pastato išnaudot, yra draugų ratas, kurie galėtų nuomotis erdves studijoms, bet tai extra atvejis Uždirbti nėra tikslo, tikslas – išsilaikyti. Taip pat yra planų B. Kaip jau veikiantis kultūros centras galėtume tikėtis paramos iš fondų, to iš pradžių siekiame išvengti, nes visi fondai turi ir savo reikalavimus. Kad būtų kuo mažiau galvos skausmo, nes dabar ir taip jau to užtenka. Mes darbo nesibaidom. Mūsų rezultatas nėra pinigai, kurių reikia, kaip reikia… telefono. Nesam kažkokia uždara bendruomenė ir darom normalius dalykus, kuriuos visi žmonės daro. Yra užsibrėžtas tikslas galvoje, kaip tai turėtų veikti, bet reikia pasidomėti kaip panašios vietos funkcionuoja užsienyje. Artimu metu žadu nuvažiuoti apsižvalgyt į “Casa da Horta” Porto ar “OT301/EHBK” Amsterdame. Yra rezidencijų ir Lietuvoje, Nidos meno kolonija, “Rupert’as”. Bet tokio dalyko, kokį įsivaizduojame, nežinau… Mano paminėtose vietose per daug saugumo, aišku, kas bus daroma, visa programa – priklausomybė ir rėmimas įpareigoja. Žinoma, kiekvienas atvejis yra kitoks, unikalus, su savo tikslais, kaip pavyzdžiui Žeimių dvaras. Mūsų programa būtų labiau chaotiška ir todėl gyvesnė, įdomesnė ir atviresnė. Nesakau, kad nebus planuojama, koks nors renginių ciklas ar kažkas panašaus, bet visada reikia turėti laisvės. Mūsų orientacija yra kultūra, ne menas – momentas ir patirtčių dalinimais, žiūrėjimas, klausymas, darymas – dabar. Menas gali būti įformintas, užrašytas, renkamas, sandėliuojamas ir aišku parduotas. Institucijos, meno organizacijos, kuria objektus iš kultūros, ir viską įprasmina. Tas mūsų neprofesionalumas, kabutėse ar ne kabutėse, duoda kažkokio žavesio. Labai noriu, kad viskas taip ir vyktų, bet, žinoma, reikia pasisemti patirties, pasikalbėti su žmonėmis, elementarus buitinis planavimas – normalus dalykas.

Ar ieškodami patalpų bendravote, tarkim, su Vilniaus savivaldybe?

Man atrodo, kad bendravome, bet jeigu ten nueičiau, turbūt niekas manęs nežinotų ir sakytų, kad pirmą kartą girdi. Buvau neoficialiame susitikime pakalbėti apie jų turto strategiją. Pasakė, ką nujaučiau jau ten eidamas, visas savivaldybei priklausantis turtas yra didelė našta ir strateginis prioritetas yra parduoti visus pastatus. Parduoti, žinoma, tiems, kas turi finansinio potencialo juos sutvarkyti. Jie nekalba apie žmogiškumą ar papildomos vertės sukūrimo rodiklius. Kokia čia strategija? Visos strategijos turėtų turėti ilgalaikę perspektyvą, o jų strategija, dėl politinių ar kitų sumetimų, yra trumpalaikė. Jie negali ilgai laukti, nes jų buvimas savivaldybėje yra trumpalaikis, reikia greitų rezultatų. Ateina investitorius ir nugriauna namą. Miestas mažas ir viskas pakankamai aiškiai matosi. Niekada neisiu ir viešai nesiskųsiu, užteko pamatyti, kaip viskas vyksta. Kam verstis per galvą? Geriau pasidaryti savo išvadas – vienintelis kelias save realizuoti yra įsigyti pastatą. Turėti savo, įgauti svorio ir kurti pridėtinę vertę. Parodyti kitiems, kad tai įmanoma. Jie patvirtino, kad jokių išskirtinių sąlygų nenori proteguot, bus galimybė gauti paramą, kai kažką turėsi.

Gal dar per anksti ilgalaikei kultūros rėmimo strategijai, kol yra fundamentalių problemų?

Taip. Yra tas niuansas, būti pirmam ne visada yra privalumas. Bet mes irgi turim fundamentalių problemų. Tarkim, mūsų pačių amžius. Kol dar galime, norisi save realizuoti ir kažką padaryt. Praeis keletas metų ir nebesinorės, jau dabar kartais krenta motyvacija. Dėl bendros situacijos, dėl to, ką girdi, kai pradedi klausyti, kas čia vyksta. Jei demokratinėje valstybėje nesi atstovaujamas, norisi to imtis pačiam. Daug žmonių yra pavargę nuo visko ir nori alternatyvos. Turi pats jiems atstovaut ir suteikt neformalią aplinką. Viskas aplink labai formalu ir standartizuota. Atrodo, kad dar galima kažką realizuoti ir tai daryti reikia dabar. Kol kažkas iš valdžios pradės rodyti mums pavyzdį, praeis per daug laiko. Yra konkretus pastatas – reikia bandyt daryt. Žinoma, trūksta pinigų, todėl skleidžiame žinią ir bandome ieškoti žmonių pritarimo.

Vilniaus DIY muzikos kultūros centras - foto: Orestas Gurevičius

Taikote ne tik į Vilniaus ar Lietuvos, bet ir į Europos kultūrinį kontekstą?

Taip. Kadangi mūsų aplinkos žmonės nėra labai turtingi, reikia paskleisti tai plačiau. Crowdfunding’as Lietuvoje nelabai ką jaudina. Man atrodo, tai nėra labai populiarus dalykas. Pasakyk kokiai bet kam, kad reikia pinigų, tai sakys, kad kiekvieną dieną manęs prašo. Viskas suprantama, žinau, žmonės miršta neturėdami, ką valgyt, bet neturime kitos alternatyvos. Tikiuosi, visų pirma, parems tie žmonės, kurie gali ir žino, ką esame jau padarę. Visą laiką žiūriu iš negatyvios pusės į save, kam čia to reikia?

Dar yra dalykas dėl suskaidymo, nenoro vienytis tarp organizacijų, institucijų ir iniciatyvų. To labai trūksta. Netgi kalbant apie tą pačią vietą, kurią esame susiradę, ten yra aplink daugiau tuščių pastatų – imk daryk ir turėk gerus kaimynus. Padėti vieni kitiems. Kurti bendruomenę ir rodyti pavyzdį žmonėms. Bandyti sukurti dvasinį, edukacinį ir bendruomeninį dalyką. Kad tas entuziazmas užvestų ir jau dirbančius, ir naujai ateinančius.

O kaip pats sau atsakai į šį klausimą jau daug metų?

Aš daugiau nieko kito negaliu daryt, jei noriu būti socialiai aktyvus. Tik toks gali būti mano darbas – bandyt pastatyt tokį gyvą paminklą. Filosofiškai tai – gilus klausimas, ar man pačiam ir artimiausiems žmonės to reikia? Nes tai gali atvesti prie visiškos stagnacijos. Tikiu: mūsų visiems reikėjo dėl mūsų generuojamo turinio.

Daug žmonių palaiko ir sako, jūs tik darykit. Tiek metų darai ir bijai pasenti, vis kažką į priekį galvoji, nori nustebinti žmones ir save patį. Bet klausimas, ar namo turėjimas ir saugumo jausmas nepakiš kojos. Iš kitos pusės – ten darbo yra. Manau, kol ten bus darbo… todėl ir negalvojam apie kažkokį blic įsikūrimą. Noriu matyti jį veikiantį ir pusiau apleistą. Mano mama valydavo kriauklę iki sausumo, kai išplaudavo indus. Valydavo, nes sakydavo, kad tarakonai ateina atsigerti. Nesakau, kad tai yra blogai, bet turėtų būti balansas, nereikia bijoti dulkių. Ne praėjusiame amžiuje gyvenam, viskas turi būti normalu, bet ne sterilu.

Kartais atėję žmonės sako, čia to nėra, ano nėra, bet viskas veikia. Nesuprantu, kame klausimas? Čia net nėra jokio klausimo.

Kodėl paveikslas būtinai turi kabėti tiesiai – visi juk mato skirtingai. Daug privalumų tokiose smulkmenose. Kalbant apie meno instaliacijas, jei jos būtų mūsų name, turėtų atlikti ir kokią nors funkciją, kad nebūtų vien menas dėl meno. Menas turėtų ne vien pažadinti tavo dvasinį pasaulį, bet iš jo turėtų būti galima ir pasijuokti, mokėti suprasti kontekstą ir įvairiai reaguoti. Yra įvairių perspektyvų ir kampų, kaip gali viską interpretuoti. Toks lavinimas būtų viena pagrindinių mūsų užduočių. Pasiūlyti naują, kitokį suvokimą. Manau, to trūksta, nes visi labai rimtai į viską žiūri.

Vilniaus DIY muzikos kultūros centras - foto: asmeninis archyvas

Tave baugina tvarka ir teisingumas?

Žinoma. Dabar besiruošdamas tai kampanijai einu iš proto. Rašau draugui: bliamba, aš nebesijuokiu… pradedu bijot viso šito. Tada jis atsiunčia man kokią nors motyvuojančią citatą iš knygos. Požiūris į darbą ir jo organizavimas panašus į augalo auginimą – kaip jį tręši, kaip prižiūrėsi, tokius jis tau ir duos vaisius. Labai svarbu, kaip einama prie vieno ar kito koncepto. Labai svarbu, kaip viskas vyksta, nes tik tuomet gali parodyti, kad yra kažkokia alternatyva ir pritraukt dėmesį bei palaikymą.

Nesaugumas ir chaosas, kurio siekiate daug ką baugina. Žmonės paprastai siekia priešingo – susitvarkyti gyvenimą.

Neišradinėjame dviračio. Yra subkultūros, kurios egzistuoja pasaulyje jau daug metų. Man labai sunku, kai visa tai reikia kelti į paviršių ir viešinti. Bet taip jau yra. Kadangi tas namas parduodamas nekilnojamo turto rinkoje, turi savo kainą ir mums su savo principais nėra kaip kitaip prie jo prieiti. Turime lįsti į viešumą, rėkt, nes yra toks šansas. Nieko iš nieko neatimam ir nebandom nieko užkariaut. Tas pogrindis nėra mažesnis už tai, kas yra ne pogrindyje. Jei paviešintum visus klodus, kas ten vyksta, visa tai tikrai nusvertų popkultūrą. Kaip aisbergas, kurio didžiosios pagrindinės dalies nesimato. Norime padaryti viešą priėjimą prie ne visada lengvai prieinamo turinio. Kažkas panašaus kaip “Technariumas”, tik jie labiau susijęs su gamyba ir mokslu, o mes – su muzika ir menais.

Internete:

emptybrainresalt.us