[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
2002-aisiais ekranuose pasirodė filmas “Laurel Canyon”, tuo metu Portlende mažai žinoma to paties pavadinimo muzikos grupė įrašė savo debiutinį albumą. Vis dėlto vadyba rekomendavo pakeisti pavadinimą ir pasaulis išgirdo Grails “The Burden of Hope”. Keliais metais anksčiau gitaristas Alex Hall ir būgnininkas Emil Amos pradėjo eksperimentuoti studijoje, neturėdami ypatingų ambicijų. Tačiau netrukus į juos dėmesį atkreipė Michael Gira iš Swans, o Steve Von Till iš Neurosis pasiūlė išleisti jų albumą savo kompanijoje “Neurot”. Nuo tada Grails niekada nestovėjo vietoje tiek naujos kūrybos, tiek savo stilistikos prasme ir išleido ne vieną skirtingos instrumentinės muzikos albumą.
2004-aisiais Grails koncertavo Europoje ir gavo pasiūlymą įsirašyti legendinėje “Southern Studios” Londone. Grupė pasirinko skirtingai skambančius, tačiau fiziškai artimus Gong, The Byrds ir Flower Travellin’ Band kūrinius ir išleido minialbumą “Interpretations of Three Psychedelic Rock Songs from Around the World”. Ši patirtis suartino grupės narius ir ta tarpusavio vienybė bei darna visu grožiu atsiskleidė “Black Tar Prophecies” albume, kuris tapo kertiniu Grails diskografijoje.
Grupė kantriai vystė radikalias įtampos ir meditacijos studijas, apgyvendinami savo pasaulį, kuriame visi žemiški ir kitų pasaulių garsai tyrinėjami vienodai, atspindėdami skirtingas visų narių įtakas. Per šešis metus nuo albumo “Deep Politics” iki pernykščio “Chalice Hymnal” išleidimo Alex Hall ir Emic Amos tęsė ritminės muzikos kelionę Lilacs & Campagne, E.Amos skyrė dėmesio ir savo Holy Sons projektui, taip pat grojo būgnais meditacinio doom metalo grupėje Om. Tuo tarpu Zak Riles su Slint būgnininku Britt Walford įkūrė kraut-psych projektą Watter.
Dinamika gaudesyje ir migloje, viršūnėse ir slėniuose. Mieguisti rifai, persekiojančios melodijos, įsimintinos dalys skamba saikingai. Tokios kompozicijos užpildo erdvę be perpildymo jausmo. Grupės nariai yra rimti melomanai su labai skirtingais pomėgiais, tokiais skirtingais, kad Grails kūryboje girdėti XX a. vidurio vesternų, pamirštos “bibliotekos” muzikos ir psichodelinio krautroko atgarsiai. Visa tai girdėti naujausiame Grails įraše “Chalice Hymnal”. Dar daugiau, spektrine ramuma ir dievišku atidumu niuansams keliaujama po tembrų galimybes.
Prieš koncertą Vilniuje gegužės viduryje, kalbamės su vienu Grails įkūrėjų, būgnininku Emil Amos.
Pirmasis jūsų grupės pavadinimas buvo Laurel Canyon. Kodėl nusprendėt pakeisti jį į Grails? Ar todėl, kad šalutinis projektas tapo pagrindine grupe?
Emil Amos: Tais pačiais metais kaip ir mūsų debiutinis įrašas pasirodė ir to paties pavadinimo filmas, todėl mūsų įrašų kompanija patarė pakeisti pavadinimą ir taip išvengti painiavos. Bet taip… reikalai pasikeitė, surimtėjome ir pradėjome turuoti, pasirodžius pirmajam albumui. Vis dėlto tik pasirodžius “Black Tar Prophecies” pagaliau pasijutome patenkinti savo išdrožtu skambesiu.
Ką pagalvojote, kai jūsų muziką pastebėjo Michael Gira iš Swans’ų ir, kiek vėliau, Steve Von Till iš Neurosis? Daugeliui muzikantų tai būtų tarsi palaima…
Tai buvo keisti laikai ta prasme, kad tada nebuvo tiek daug grupių! Tuo metu buvome gerokai pasimetę Vakarų pakrantėje, negalvojome, kad likęs pasaulis mus išgirs ir dar išskirs iš kitų. Manau, Von Till ir Gira galėjo pajusti panašumus mūsų požiūryje ir priėjime… ir, manau, būtent dėl jų įgavome pasitikėjimo varyti toliau.
Ankstyvaisiais metais retai grodavote savo gimtajame Portlende. Mes sakome: savo kieme pranašu nebūsi. Ar tai kažkas panašaus?
O taip! Rodos, Tao Te Ching sako, jog sėkmingiausi lyderiai yra santūrūs ir lieka šešėlyje. Tais labai niūriais laikais buvome gana užsidepresavę, o Portlendas buvo labai tamsi vieta. Tiesiog nesijautėme pakankamai susiję su bendruomene, atrodė, jog tai mūsų niekur nenusvestų.
Pradžioje koncertavote vien Europoje. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, ar jūsų skambesiui Amerikoje nebuvo poreikio?
Pelenės istorija, pasakojama apie daugumą garsių grupių, kurios buvo iškart pripažintos. Niekada nebuvome su visu tuo susiję. Neatrodė, jog kažko nusipelnėme ir išvažiavome į Europą tik todėl, kad mums buvo įdomu ten nukeliauti. Daugybė sunkaus darbo būtų buvę surengti turą po Ameriką – tuo metu avangardo grupei tai skambėjo išties varginančiai.
Grails nėra jūsų pagrindinis pajamų šaltinis – ką veikiate pragyvenimui? Ar vis dar naudojatės laisvėmis, kurias teikia buvimas pogrindžio grupėje?
Visi labai sunkiai dirbame įvairiuose savo susikurtuose versluose. Man – muzika yra gyvenimo būdas/verslas… Kasdien atsikeliu ir dirbu kol ateina laikas miegoti. Groju įrašuose kaip samdomas muzikantas, didžėjauju ir prodiusuoju podkestą pavadinimu “Drifter’s Sympathy”.
Visi nariai išsimėtę po pasaulį – kur jie dabar gyvena? Kaip suvaldote kūrybinį procesą per atstumą?
Planuojame pabandyti nuvažiuoti į vienkiemį Džordžijoje ir kurti kartu, tačiau paprastai esame priversti groti per atstumą. Aš gyvenu Niujorke, Alex – Danijoje, Jesse – Kolorade, Tony – Pitsburge, o Ilyas – Portlende.
Nepaisant jūsų plataus įvairių stilių spektro, daugelis jus apibūdina kaip post-roko grupę. Man labai patinka šis žanras, tačiau pastaruoju metu nuvylė daug nuobodžių kopijų, galutinai jį išsunkusių. Ką manai apie tai? Ar jums patinka būti priskiriamiems prie post-roko ar geriau jaučiatės psichodelinėje erdvėje?
Niekada patys neklausėme post-roko, tačiau mums išties nerūpi, kaip žmonės mus vadina. Atrodytų, tokie įrašai kaip “Black Tar Prophecies” turėtų būti priskiriami eksperimentinei muzikai, nes visi įrašai iš tikrųjų yra tik eksperimentai. Bet jei tik žmonės ateina į mūsų koncertus, jie gali vadinti mus kokiu tik jiems patinka žanru!
Vienoje jūsų apžvalgų sakoma: “Chalice Hymnal” yra europietiško psych ir eksperimentinio hiphopo produkcijos metodų”. Viskas teisingai, hiphopo produkcijos metodų?
Taip. Tai yra hiphopo metodai ta prasme, kad naudojome semplerius ir pertvarkėme įrašytus garsus. Šiuo muzikos istorijos metu tai tik dalis įprasto žodyno.
Kažkuris jūsų yra pasakęs: “Grails inspiruoja nesibaigianti muzikos manija, nuolatinis ieškojimas bei nauji atradimai – pasuki už kampo ir ten atrandi ištisą pasaulį įrašų. Atrodo, tai niekada nesibaigs.” Kokie įdomiausi pastarojo meto atradimai?
Pastaruoju metu labiausiai mėgstame “minimal” žanro įrašus. Panašu, būtent šis judėjimas dabar stumia muzika pirmyn. Šiame muzikos pasaulyje mažiau garbinami atlikėjai, o labiau grįžtama prie meilės skambesiui kaip gydančiai, meditacinei jėgai.
Kas vyko tarp 2011-aisiais išleisto “Deep Politics” ir pernai pasirodžiusio “Chalice Hymnal”? 6 metai – pakankamai ilgas tylos tarpas grupei. Vienas grupės įkūrėjų William Zakary Riles netgi sakė, kad turėjo paklausti savęs, kaip Grails skamba.
Tuo metu drauge labai sunkiai dirbome su kitu mūsų projektu Lilacs and Champagne. Išleidome jau 4 įrašus, dabar ruošiame dar vieną.
“Pitchfork”, apžvelgdami jūsų “Chalice Hymnal”, išskyrė šias emocijas: “niūrūs apmąstymai, energingas optimizmas, ilgesinga nostalgija ir, dažniausiai, katarsiškas palengvėjimas”. Ar taip ir jautėtės?
Kaip jau sakiau, kol žmonės ateina į koncertus, mums nesvarbu, ką jie sako! Esame daugelio filmų muzikos gerbėjai… ir jei kas nors man pasakytų, kad E.Morricone garso takeliuose yra daug “energingo optimizmo ir niūrių apmąstymų”, turbūt pagalvočiau, kad tai nieko nereiškia ir geriau pats viską išsiaiškinčiau!
Ar sutiktum su teiginiu, kad “Chalice Hymnal” albume Grails skamba labiausiai kaip jie patys nei bet kada?
Taip, šiame įraše jaučiamės patenkinti savimi ir per daug nesirūpiname kažkam kažką įrodinėdami.
Tai bus jūsų pirmasis kartas Lietuvoje. Ar girdėjote apie šį kraštą?
Amerikiečiai dažnai girdi apie krepšinio žvaigždes iš ten, tokias kaip Arvydas Sabonis. Mums patiko, kai jis žaidė “Portland Trail Blazers”.
Internete:
temporaryresidence.com/collections/grails
[ENGLISH VERSION]
All answers by Emil Amos
Your original band name was Laurel Canyon. Why did you decided to change it to Grails? Was it because a casual side-project became a full time band?
There was a film coming out the same year as our debut record so the label advised us to change the name to avoid confusion. But yes… things changed, we got more serious and began touring when the first record came out. Although it was when Black Tar Prophecies came out that we finally felt more satisfied with carving out a sound of our own.
What did you think, when your music was noticed by Swans’ Michael Gira and Neurosis’ Steve Von Till later? For many musicians that would be like a bliss…
Those were strange times in that there weren’t that many bands back then! It was a time where we felt very lost out on the West Coast, so we didn’t think we’d be heard by the rest of the world or stand out that much. I think Von Till and Gira could feel a similarity in our attitude and approach… and because of them I think we gained the confidence to keep going.
In early years you rarely played in your hometown Portland. We have a saying: you won’t be a prophet in your own yard. Is that a case?
Ah yes! I think the Tao Te Ching says that the most successful leader is a shadowy, distant one. It was just a very rough time, we were all pretty depressed and Portland was a very dark place. We just didn’t feel like engaging with the community that much and felt like it wouldn’t get us anywhere.
In the beginning you’d toured in Europe only. Was it conscious decision or there was no demand for your sounds in the US?
The Cinderella story that’s told about most famous bands is that they were immediately recognized. We never related to that at all. We didn’t see ourselves as deserving anything and we went off to Europe just because we were interested in going there. A lot of the hard work it would take to tour across America at the time sounded really grueling for an avant-garde band.
Grails is not main income of yours – what do you do for living? Do you still take advantage of the freedoms that being an underground band can grant you?
We all work very hard at various self-employed businesses. For me, music is a lifestyle/business… I wake up everyday and work until its time to go to sleep. I play on records for hire, DJ and produce a podcast called “Drifter’s Sympathy”.
All members are scattered across the globe – where do they live now? How creative process is managed at a distance?
We’re going to try to travel down to a farm in Georgia soon to write together but usually we have to write from a distance. I live in NYC, Alex lives in Denmark, Jesse lives in Colorado, Tony lives in Pittsburgh and Ilyas lives in Portland.
Despite your broad approach to different styles, there are many who describe you as a post-rock band. I like this genre a lot, but was disappointed with it lately with so many boring copy-cats exhausting it completely. What do you think about it? Do you like to be coined to it or you would move to psychedelic fields rather?
We never listened to post-rock music ourselves, but we don’t really care what people call us. It seemed like records like Black Tar Prophecies should have been filed as “Experimental” because all the recordings are really just experiments. But as long as people come to the shows, they can call us whatever genre they want!
One of your reviews says: Chalice Hymnal bears some of the European psych and experimental hip-hop production techniques. Is this right, hip-hop production techniques?
Yes. They are hip hop techniques in the sense that we use samplers and transform pre-recorded sounds. At this point in music history that’s just part of everyone’s lexicon.
Somebody of you once said: “The thing that inspires Grails is our unending obsession with music and constantly digging, discovering new things, turning the corner and realizing there is an entire world of records to listen to, and it never seems to end.” What are your most exciting discoveries lately?
We mostly like records made in the “minimal” genre currently. It seems to be the movement that’s pushing music forward right now. In that world of music, things have become less about worshiping the artist and more about getting back to the love of sound as a healing, meditative force.
What was happening between Chalice Hymnal, 2017 and your previous record Deep Politics, released in 2011? 6 years is quite a long silence gap for a band, Zak even said: I had to ask myself what Grails even sounds like.
We had another project that we worked very hard on during that time called “Lilacs and Champagne”. We put out 4 records and we’re working on another one now.
Pitchfork, reviewing your Chalice Hymnal, distinguished these emotions: somber reflection, energized optimism, wistful nostalgia, and most often, cathartic release. Is that how you felt?
As long as people come to the show we don’t mind what they say! We’re fans of a lot of film music… so if someone told me a Morricone soundtrack had a lot of ‘energized optimism and somber relection’ I’d probably think that really meant nothing and I better go find out for myself!
Would you agree with the statament that, in Chalice Hymnal Grails sound more like themselves than ever before?
Yes in that we’re very comfortable with ourselves and not too worried about proving anything.
That will be your first time in Lithuania. What do you heard about that place?
Americans often hear about the basketball stars from there like Arvydas Sabonis. We loved him on the Portland Trail Blazers for years!
Online
Komentarai