Pavasariniai Porto lietaus garsai

Kai pirmą kartą lankėmės “Primavera Sound” Barselonoje 2010-aisiais, Porto dar nebuvo įsigijęs šiandien vieno žinomiausių muzikos prekinio ženklo franšizės. Po kelių metų antrajame Portugalijos mieste buvo surengta pirmoji “Primavera”, o šiemet patekome jau į 7-ąjį kartą organizuojamą festivalį. Deja, pavasaris šiemet užsuko ne iš tos pusės ir tuo metu, kai Vilnius leipo nuo karščių, Porto buvo vos keliolika laipsnių ir merkė lietūs. Greičiausiai dėl to liko savotiško neišsipildymo ir neišbaigtumo kartėlis…

Porto pasitiko kito festivalio plakatais – 15-ąjį kartą parke, kur įsikūręs vietinis ŠMC ir jo ikoninis milžiniškas į žemę įsmeigtas spalvotas semtuvėlis, vyko nenutrūkstamas 50-ies valandų veiksmas “Serralves em Festa”, kuriame persipynė muzika, performansai, instaliacijos ir kiti menai. Jei planuoji kelionę į Porto, šis nemokamas renginys galėtų tapti ryškiu akcentu, o minėtas parkas tokiu yra bet kokiu metų laiku. “Primavera Sound” vyko kitame parke netoliese – Parque da Cidade. Ši, žvejų miestelyje Matosinhos (vieni sako, kad tai – Porto priemiestis, kiti – savarankiškas miestelis) esanti didžiulė žalia teritorija primena Vilniaus Vingio ir Kalnų parkų mišinį, padėtą ant Atlanto vandenyno kranto.

Dar prieš festivalį susitikome su Porto gyvenančiais Lietuvos menininkais. Vienas jų – dabartinio “Ore” logotipo autorius Henrikas aka H2. Permėje, Braitone, Berlyne gyvenęs gatvės meno kūrėjas iš Klaipėdos jau kelis metus dekoruoja Porto gatves, barus ir galerijas. Anot jo, šiame mieste gatvės meną mėgsta ir jei piešinys gražus, jo neuždažo nei miesto tarnybos, nei vieni kitus gerbiantys gatvės meno kolegos. Henrikas pasakojo, kaip kurdamas vieną savo darbų gatvėje, susilaukė ne pasmerkimo ir nuobaudų, o šalto alaus iš gretimo baro ir plojimų pabaigus darbą. Teko dalyvauti ir vieno H2 darbo improvizuoto užklijavimo, taip pat – nedidelės jo parodos atidaryme vienoje miesto parduotuvių-galerijų. Kartu su Henriku, Porto reljefą bando įsisavinti ir kitas buvęs klaipėdietis Artiom aka A.Bran.

Dėka Henriko ir Artiomo, apsilankėme “Drink & Draw” sesijoje, kurios metu nepažįstami žmonės, gurkšnodami ir atlikdami kuratorių sugalvotus psichologinius-sociologinius piešimo pratimus, susipažįsta vieni su kitais. Įdomi patirtis ir tikrai nesvarbu, kad nemoki piešti. Atskiro paminėjimo verta renginio vieta, kurios nežinodamas niekaip nerastum. Kelių aukštų name įsikūrusi viena iš daugelio Portugalijos asociacijų, čia gyvena 5-7 žmonės ir rengia įvairius viešus renginius. Krizės metu žmonėms buvo pasiūlyta gana laisvos formos juridinė formuluotė, leidžianti lengviau daryti dalykus. Asociacija turi savo narius, mokančius simbolinį mėnesinį mokestį ir patalpas, vykdo socialinę ar kultūrinę veiklą ir niekas jų neskalpuoja už be čekio parduotą maistą ar gėrimus. Žinoma, atsiranda piktnaudžiavimo atvejų, tačiau tai atrišo rankas daugybei įdomių iniciatyvų. Įsivaizduok žymiai supaprastintą viešosios įstaigos formą. Pabaigę alų nuostabioje terasoje su pasakiška Porto panorama, būreliais patraukėme link Rotušės, kur “Primavera Sound” surengė miestui nemokamą Fatboy Slim pasirodymą. Nesusivilioję trankiu Norman Quentin Cook karnavalu, patraukėme link vieno svarbiausių miesto (sub)kultūros traukos taškų “Café Candelabro” – 2009-aisiais įkurto knygyno, bibliotekos ir kavinės. Čia dažnai vyksta koncertai, filmų peržiūros, parodos, gali sutikti daugelį miesto veikėjų.

Ketvirtadienį keliavome į jau minėtą Matosinhos. Oro sąlygos neįkvėpė ir vietinėje darbo drabužių parduotuvėje teko įsigyti botus. Savo laiku Roskildėje, norėdamas atlaikyti neišbrendamus purvynus, nusipirkau nešiotus kareiviškus guminius, tačiau tai buvo Danijoje – niekada negalvojau, kad tokio apavo reikės dairytis Portugalijoje. Vienas naujųjų pažįstamų Joao vėliau žadėjo panaudoti juos… vazonams.

“Primavera Sound” Porte yra kiek mažesnis tiek atlikėjų, tiek klausytojų skaičiumi už Barseloną, tačiau bendra aplinka labai panaši: prie pat vanduo, viskas vyksta asfaltuotoje sukultūrintoje gamtoje, iš esmės toks pat scenų skaičius, kartojasi kai kurie atlikėjai. Pirmą dieną festivalio įėjimas atrodė, kaip nelabai populiariaus nemažo oro uosto check-in vartai. Patekome į amerikiečių merginų Waxahatchee pasirodymo antrąją dalį. Didžiulėje scenoje grupė grojo savo trapų indie roką. Pradėjusi nuo akustinio solo projekto, Katie Crutchfield dabar išvystė viską iki pilnaverčio pasirodymo, kurio metu ne kartą pagalvojome apie mūsiškes shishi ir gailėjomės, kad nė viena mūsų merginų neturi rokavos patirties. Keletas stipresnių rifų ir greitesnio ritmo joms tikrai suteiktų daugiau energijos.

Tačiau labiausiai tą vakarą laukėme škotų The Twilight Sad. Iš dalies todėl, kad tai – viena mėgstamiausių “Ore” įkūrėjo Jono “Gonziko” Oškinio grupių. Prieblandos liūdesys labai tiko ūkanotam drėgnam ir vėsiam vakarui prie vandenyno. Vokalistas James Graham sakė, kad jaučiasi kaip namuose. Grupė grojo daugiausia savo paskutinių albumų kūrinius – gerą kokybišką post-punk/indie roką su sūria Glazgo melancholija. Nors atrodė kaip treninguotas gezas iš aludės, paskutinio kūrinio metu James apsiašarojo ir sukėlė ovacijų bangą. Boys do cry.

Po to laukė vienas geriausių festivalio “atlikėjų” – vegetariškas bufetas “daTerra”, 10 min. pėsčiomis nuo parko. Jie turėjo savo kioskelį ir festivalyje, bet, žinoma, asortimentas čia buvo ne tas. Na, o bufete reikėjo tik bandyti rasti savyje nors kiek saiko – 7,5 euro ir valgyk kiek telpa. Žinant, kad vietinė virtuvė – itin mėsiška, platus vegetariškas pasirinkims – gana retas dalykas. Tiesa, Portugalijos kainomis tai nėra itin pigu, nes kompleksinius pietus ar vakarienę čia gali pavalgyti ir už 5 eur. Alus baruose kainuoja pliusminus 1,5 eur / 0,33l (festivalyje: 2,5/0,33 ir 5/0,5), dar įdomus formatas – mažučiai 0,25l buteliukai po 0,5 eur.

Grįžę be ypatingo užsikabinimo “virškinome” Tyler, The Creator, multiinstrumentalisto Luís Clara Gomes vedamus fankuojančius portugalus Moullinex ir, užmetę ausį į Jamie XX (to paties iš the XX), patraukėme link namų.

Penktadienį festivalį nušvietė senokai matyta saulė ir bendra atmosfera iškart nušvito, o dauguma lankytojų iškrito ant žolės – dauguma scenų išdėliotos daubose ir priešais susidaro natūralūs amfiteatrai. Beje, festivalio programos formulė: keturios scenos ir dvejose jų pakaitomis vyksta koncertai. Šiemet pirmą kartą industriniame angare įrengta ir dengta “Primavera Bits”, skirta elektroninei šokių muzikai – dėl lietaus šiemet ji buvo ypač populiari. Na, bet penktadienį švietė saulė ir viską pradėjo vieni įdomesnių portugalų Solar Corona ir Black Bombaim. Pasirinkime tarp Amen Dunes ir Idles laimėjo pastarieji, atrasti pernai “Off’e” Lenkijoje. Keistokai jų pankrokas skambėjo didžiulėje scenoje saulės atokaitoje. Vokalisto Joe Talbot marškinėliai “Monroe park & rec basketball” buvo turbūt vienintelis festivalio akcentas su krepšiniu. Kartu su barzdočiumi bosistu Adam Devonshire jie Bristolyje rengė vakarėlių ciklą “Batcave”, kol tai virto grupe. Joe juokėsi iš pagrindinėms vakaro žvaigždėms paruošto “podiumu” ir sakė, kad jis ne Džageris, tai kam čia to reikia. Tačiau gitaristai vėliau ant jo surengė improvizuotą ironišką gitarų dvikovą. Laisvo koncerto atmosfera tiko dienos pradžiai.

Kiek keisčiau dienos šviesoje atrodė ir skambėjo vienos pagrindinių praėjusių metų “Devilstone” žvaigždžių Zeal & Ardor su savo tamsiu ir ekstremaliu death spiritual. Tamsoje ir mažesnėje uždaroje erdvėje prie Šventosios jie skambėjo įtikinamiau. Publika priėmė santūriai. Tačiau po jų laukė viena mūsų senokai medžiota grupė – The Breeders su Kim Deal (ex-Pixies) priešakyje. Muzikantės atrodė kaip… tamsta mokytojos ir grojo, kaip išsidavė, paskutinį savo turo koncertą. Gal todėl TAS Kim balsas lūždavo ne visai vietoje , o ir įstoti pavykdavo ne iš pirmo karto. Bet nepaisant visiško atsipalaidavimo The Breeders sugrojo kūrinių iš įvairių savo kūrybos etapų, nepamiršdamos hitų iš savo epinio “The Last Splash”. Na, o mane asmeniškai nuskraidino gyvai atliktas country-indie šedevras “Drivin’ on 9″. Prieš tai apie 10 metų tylėjusi grupė šiemet išleido labai neblogą “All Nerve”.

“Primavera Sound” skelbia, kad amerikiečiai Shellac yra šio renginio DNR ir folkloras – ši grupė kasmet groja Barselonoje ir, kaip suprantu, Porte. Tačiau festivalio PR persistengė sakydami, kad Shellac’ai išvis negroja kituose festivaliuose – pernai Steve Albini su kolegomis matėme “Off’e” Katovicuose. Kadangi juos matėme ir anksčiau Barselonoje, atsidūrėme jau minėtoje “daTerra” “scenoje”.

Vakare sugrįžome prie pustuštės “Seat” scenos su Mavi Phoenix iš Austrijos. Truputį Silvaniukę primenanti ir sirų kraujo turinti mergina savo repertuare turi ne tik vieną labiausių pernai metų viralų “Aventura”, bet ir visą pluoštą energingų gabalų M.I.A., MØ ir panašių spalvingų merginų teritorijoje. Net gaila, kad visą publiką nunešė reperis Vince Staples, tuo tarpu Mavi skyrė dainą savo meilei Janet Jackson.

Braidydami tarp visus ekranus išjungusio ir minimalų apšvietimą naudojusio trapaus Four Tet pasirodymo, Thundercat’o džiaziuko, pataikėme į Fever Ray koncerto pabaigą. Palyginus su koncertu Vilniuje, merginos transliavo žymiai daugiau energijos ir jų  karnavalas atrodė labiau vietoje nei “Compensoje”. Į naktį palydėjo Unknown Mortal Orchestra iš Naujosios Zelandijos. “Pitchfork” scena, vienintelė iš didžiųjų, be led’inių ekranų, kurie nuolat trikdo dėmesį ir verčia į save žiūrėti, įrengta uždaroje parko pievoje, apsupta medžių, turbūt jaukiausia vieta. “Could be a painting by Bosco reformatted as a pop song” – maždaug taip skamba gitaristo ir vokalisto Ruban Nielson bei bosisto Jake Portrait kūryba. 2010-aisiais Ruban paskelbė “Ffunny Ffrends” bendkempe, o kitą dieną apie ją jau rašė “Pitchfork’as”. UMO puikiai tiko nakčiai ir nuovargiui, kai stovėdamas būdrauji pusiau sąmoningoje būsenoje.

Lietingą šeštadienį lankėmės minėtoje H2 parodoje mieste, todėl nespėjome į amerikiečių Flat Worms pankroką, kurį grojo buvę Thee Oh Sees, Ty Segall, Kevin Morby muzikantai, tačiau spėjome į britų Public Service Broadcasting “naujienas”. Ši grupė – vienas nedaugelio vardų matytų showcase festivalių programose ir prasimušusių į “normalių” festų programą. Archyvinius naujienų ir propagandinių filmų kadrus lydėjo erdvus ir iš tikrųjų kartais televizijos vinjetes primenantis math-post-rokas. Varlytes pasirišę nerdai atsiprašinėjo, kad atsivežė savo orą.

Nesibaigiantis lietus apramino norą bėgioti tarp scenų ir teko apleisti tolimiausią “Pitchfork” sceną, paskutinę festo dieną atiduotą atlikėjoms merginoms (Kelsey Lu, Jay Som, ABRA, Bad Gyal) ir daug dėmesio pastaruoju metu susilaukiančiam Arca. Vietoje to pasirinkta artimesnė “Seat”, kur tą vakarą dar grojo Wolf Parade ir War On Drugs. Pirmojoje grupė gitara griežia ir dainuoja Dan Boeckner, kurio projektui Handsome Furs organizavome koncertą Vilniuje 2011-aisiais, o War On Drugs visai netyčia (at)radome pustuštėje “Melt!” palapinėje 2012-aisiais. Per tą laiką pirmieji spėjo iširti ir vėl susiburti, o War On Drugs išaugo iki tikrų sunkiasvorių, nepaisant to, kad grupę paliko vienas jos įkūrėjų Kurt Vile. Energingas Wolf Parade indie rokas pasirodė įdomesnis už psichodelinę B.Springsteen/Dire Straits reinkarnaciją.

Na, bet laukė dar du pagrindiniai “Primavera Sound” koziriai: Nick Cave & the Band Seeds ir Mogwai. Pirmieji buvo visuose plakatuose didžiausiu šriftu ir jautėsi, kad labiausiai laukiami. Nieko nuostabaus, kad slėnis priešais pagrindinę sceną buvo užpildytas kaip niekad iki tol. Spalvoti ekranai buvo išjungti, liko tik nedideli juodai balti. Lietus purškė visą koncertą, N.Cave sakė, kad jam tai patinka ir visas peršlapęs nuolat laikėsi už žmonių, dažnai – tiesiog fiziškai už jų rankų. Kaip ir daugelyje šio turo koncertų, jis išniro vidury publikos ir dainavo kartu, paskui susikvietė keliasdešimt klausytojų ant scenos ir maldavo “You’ve gotta just keep on pushing / Push the sky away”. Dažnai mintyse lyginu šiuolaikinius koncertus su mišiomis bažnyčioje. Šiuo atveju, N.Cave ir jo sėbrų pasirodymas itin priartėjo prie sakralinės patirties. Per kelias valandas atlikta 13 kompozicijų ir maloniai nustebino platus pasirinkimo spektras nuo “From Her to Eternity” ir “Tupelo” iki “Jesus Alone” ir “Jubilee Street”. Audros blaškoma palmė “Tupelo” vizualizacijoje beveik atitiko realias oro sąlygas. Prieš 20 metų teko matyti Nick Cave & the Bad Seeds Belgijoje, tuomet dar su Mick Harvey ir Blixa Bargelu, atlikusiu Kylie Minouge partiją “Where The Wild Roses Grow”. Geriau ar blogiau? Kitaip. Pasikeičiau aš, pasikeitė ir N.Cave. Tapom labiau susireikšminę :)

Atrodė, po tokios patirties lietuje klausytis škotų Mogwai yra… beprasmiška, tačiau jie labai tiko savotiškai saviplakai. Visų pirma, visų akys krypo į smulkią blondinę už būgnų, vilkinčią The Cure marškinėlius – laisvai samdomą būgnininkę Cat Myers, dėl kažkokių priežasčių pakeitusią originalų grupės narį Martin Bulloch. Gyvai kvartetui padėjo ir dar vienas akivaizdžiai jaunesnis muzikantas. Nors susižavėjimas postroku jau praėjo, vieni šio žanro pradininkų Mogwai yra už stilistinių apibrėžimų. Nepaisant to, kad lietus pylė dar stipriau ir varvėjo per visus galus, “žiūrėjai” jų “Stanley Kubrick”, skrajodamas savo minčių odisėjose.

Obrigado. Thank You. “Primavera Sound” Porto.