Kino dialogas: gyvas Barbaros Hammer archyvas

Kinas kaip sapnas, kinas kaip dialogas

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje amerikietė/ukrainietė kino kūrėja Maya Deren pasuka antropologine linkme ir išvyksta į Haitį tirti ten gyvenančios tautos ir kultūros tam, kad užfiksuotus vaizdus vėliau paverstų filmu. Savo užrašų knygelėse ji rašo apie šio projekto sunkumus, potencialiai – neįveikiamus: kaip žvelgti į „svetimą“ kultūrą, nepaverčiant jos fetišo objektu? Kaip ją suprasti, kaip reprezentuoti? Ar tai išvis įmanoma, ar, dar svarbiau, reikalinga? M. Deren užrašų knygelės, rašytos Haityje – nesėkmės antologija, neišsipildžiusio projekto dokumentas.

1975 m. amerikiečių eksperimentinio kino kūrėja, kreivo kino legenda Barbara Hammer iš Kalifornijos motociklu išvyksta į Pietų Ameriką; Gvatemala – tolimiausias jos kelionės taškas. Ji filmuoja vietinius žmones, gamtą, kasdienybės scenas, o pasibaigus atsivežtai juostai, B. Hammer grįžta namo, į JAV, tačiau užfiksuota medžiaga netampa filmu ir neišvysta dienos šviesos. Tiesa, B. Hammer legenda čia nenutrūksta, o, veikiau, įgauna pagreitį.

2019 m. kovo mėnesį, likus porai mėnesių iki savo 80-ojo jubiliejaus, B. Hammer išeina. Tai nebuvo itin didelė milžiniška staigmena: paskutinius 12-a savo gyvenimo metų B. Hammer gyveno su vėžio diagnoze, ir, išbandžius visus įmanomus gydymo variantus, atsakymas vis vien buvo neigiamas. Ši diagnozė paskatino B. Hammer užsiimti orios mirties aktyvizmu ir kovoti ne tik už orų gyvenimą, bet ir už orią mirtį. Jos ligos retorika sufleruoja ne kovą ar karą su vėžiu, bet ko-egzistenciją: liga tapo ir kūrybos šaltiniu.

Tačiau iki B. Hammer išėjimo įvyksta susikirtimas, suvedęs M. Deren ir B. Hammer į vieną gretą (tiesa, ne pirmą kartą): amerikiečių kino režisierė, menininkė Deborah Stratman sukuria filmą „Vever“ (2018) ir dedikuoja jį Barbarai. Šiame filme susipina B. Hammer užfiksuoti Gvatemalos vaizdai ir M. Deren Haičio tekstai, o rezultatas – kalbėjimas apie svetimo atvykimą į vietovę ir tapimo savu neįmanomybę. Filmo pavadinimas išsyk sufleruoja jo ašį: „vever“ – simbolinis piešinys, naudojamas Haičio vudu kultūroje šaukiant Loa (dievus, dvasias), o čia jis veikia iššaukdamas, siūlydamas auką šioms skirtingų kartų kino kūrėjoms, suvienytoms savo inovatyvumo, radikalumo ir feministinės kino tradicijos. „Savumo“ idėjos kvestionavimas: kieno istorijos ir idėjos vietovėje tampa turi teisę tapti savomis?

Kitas svarbus „Vever“ elementas – pats „Savumo“ idėjos kvestionavimas: kieno istorijos ir idėjos vietovėje tampa turi teisę įaugti į jos audinį ir išlikti kaip pagrindiniai istorijos naratyvai. Vienas iš filmo garso takelio elementų – B. Hammer ir D. Stratman pokalbis telefonu telefonu būtent apie Gvatemalos kadrus, B. Hammer pabrėžiant, jog neradus tinkamos estetinės prieigos, atskiri vaizdai taip ir nevirto filmu. B. Hammer, kaip ir M. Deren, pasirinko tirti, o ne užkariauti. Atskleisti, o ne redukuoti. Kita garso takelio pusė – bene garsiausią, siurrealizmo klasika tapusį M. Deren filmą „Popietės pinklės“ („Meshes of the Afternoon“, 1943) akomponavusi kompozitoriaus Teiji Ito muzika.

Kinas yra nesyk įvardintas kaip būdas fiksuoti laiką arba svajoti, sapnuoti, tačiau kartu galima pabrėžti kino, kaip mediumo, dialogiškumą ir savojo archyvo kūrimą: kuo labiau bręsta ši iki šiol jauniausia vadinama meno forma, tuo daugėja klasikinių kūrinių ir kūrėjų, į kuriuos galima atsiremti, t. y. užkalbinti dialoge ekrane. Amerikiečių kino teoretikas Stanley Cavell ne veltui kalbėjo apie kino muziejaus būtinybę ir, kartu, neįmanomybę. Visgi taip veikia „Vever“, trijų kino kūrėjų kartų dialogas, sukurtas iš kelių sluoksnių archyvo ir tuo pačiu virstantis kažkuo nauju. Žvelgiant iš 2019 m. post-Hammer perspektyvos, „Vever“ kone tampa elegija, veikianti pagal geriausias pačios B. Hammer kino tradicijas, mat režisierė savo plačioje filmografijoje ir kūrybinėje veikloje nesyk pabrėžė archyvo ir dokumentacijos svarbą, savo užsiėmimą vadindama tyrėjos, archeologės veikla.

Kaip rašo amerikiečių poetė, teoretikė Adrienne Rich, tai, kas lieka nematoma, neįvardinama, nerandama, pradanginama, pamažu tampa ne tik neapkalbama, bet tiesiog neišpasakyta (angl. k. „unspeakable“). B. Hammer misija ir buvo šis matomumas, įvairiomis inkarnacijomis rodytas kino festivaliuose, muziejuose ir kitose institucijose.

Radikalus matomumas

Prieš tapdama Barbara Hammer, LGBTQ kino legenda, ji buvo Barbara Ward, gyvenanti heteroseksualioje santuokoje ir net nežinanti, kad lesbietės egzistuoja (pirmąsyk šį faktą išgirdo 1970 m.). B. Hammer gimė 1939 m. Los Andžele ir išsyk buvo susijusi su kino industrija: jos senelis dirbo amerikiečių kino režisieriaus D. W. Griffith virėju. Po psichologijos ir literatūros studijų B. Hammer atsigręžė į šias ištakas ir ėmė studijuoti kiną – o susidūrimas su anksčiau minėtu M. Deren filmu „Popietės pinklės“ įkvėpė ją kurti asmeninių naratyvų persmelktą kiną.

Kamerą nukreipti į savąjį asmeninį gyvenimą buvo radikalu. Kamerą nukreipti į savąjį asmeninį gyvenimą moteriai buvo dar radikaliau. To laikmečio kadrai – hipiškai atrodantys žmonės Kalifornijos miškuose, nuogi kūnai gamtos apsuptyje. Ward, smalsiu žvilgsniu tirianti savo kūną. Antrajame savo trumpametražiame filme „Barbara Ward niekada nemirs“ („Barbara Ward Will Never Die“, 1968), spardanti paminklus kapinėse ir taip įtvirtinanti savo nemirtingumą, o „Santuokos mirtyje“ („Death of a Marriage, 1969) jodinėjanti plačiuose tyruose – visi šie vaizdiniai suponuoja paiešką, nerimastingumą, o kartu ir leidžia suprasti, kokia bus tolimesnė B. Hammer estetika.

Sužinojus apie lesbiečių egzistavimą, t. y. galimybę gyventi neheteroseksualiuose santykiuose, B. Hammer aplankė antroji paauglystė. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje, dažnai susipynusiuose jos filmografijoje: 1976 m. „Superdyke sutinka Madame X“ („Superdyke Meets Madame X“) užfiksuotas santykis su Max Almy nuo pirmojo bučinio iki išsiskyrimo, o „Dyketactics“¹ (1974) su meile, švelnumu ir atidumu žvelgia į nuogus moterų kūnus pievoje; šios moterys – džiaugsmingos, laimingos, drąsiai žvelgiančios į kamerą. „Mėnesinės“ („Menses“, 1974) veikia dar šelmiškiau ir užsiima vieno didžiausių visuomeninių tabu dekonstrukcija – kraujas teka moterų šlaunimis, jos išstumia kiaušinius (taip, tikrąja to žodžio prasme!) ir juokiasi.

Pirmasis B. Hammer pilno metražo filmas „Nitratiniai bučiniai“ („Nitrate Kisses“, 1992), laimėjo Didįjį žiuri prizą Sandanso kino festivalyje. „Nitratiniai bučiniai“ – pirmasis vadinamosios B. Hammer „istorinės trilogijos“, taip pat aprėpusias „Švelnias fikcijas“ („Tender Fictions“, 1996) ir „Istorijos pamokas” („History Lessons“, 2000), filmas. Šiame etape B. Hammer matomumo idėja įgija dar daugiau sluoksnių – žvelgiama į LGBTQ archyvą, tiksliau, jo neegzistavimą, ir pabrėždama jo svarbą. Pirmieji režisierės filmai buvo sukurti antrosios bangos feminizmo, atsigręžusio į asmenines sferas, kontekste; the personal is the political – esminis šio laiko posakis. Asmeninės istorijos – tai radikalūs dokumentai. Devintajame dešimtmetyje šios idėjos tapo dar aktualesnės AIDS epidemijos akivaizdoje – asmeniniai santykiai galėjo reikšti mirtį, o liga iššlavė ištisą kartą žmonių. Tad „Nitratiniuose bučiniuose“ besiglamonėjančiuose skirtingų rasių vyruose yra išsyk užkoduotas pavojus.

Išnykus kartai žmonių, išnyksta jų istorijos, o kinas, mediumas, kurio trapumą B. Hammer nuolatos akcentuodavo, visgi veikia kaip dokumentas. Dokumentuodama ir pasakodama istorijas, kurioms kino ekrane paprastai nėra vietos, B. Hammer kūrė archyvą, įrodymą, kad taip išties buvo. Taip išties gali būti.

Žinoma, prancūzų filosofas Jacques Derrida garsiai pabrėžė mūsų amžiaus „archyvų karštligę“, t. y. nenumaldomą norą atsigręžti į praeitį, konspektuoti, kaupti, dokumentuoti, įvardindamas tai kaip XX a. ligos diagnozę, bet norėtųsi tarti pagiriamąjį žodį archyvui ne kaip statiškai erdvei, o kaip nuolatos kintančiam būdui konstruoti praeities vaizdinį. Jeigu pripažįstame, kad archyvai nesusiformuoja „natūraliai“, o veikiau selektyviai, veikiami labai materialių istorinių aplinkybių, vėl išvysime the personal is the political svarbą, puikiai suvoktą B. Hammer ir kitų antrosios feminizmo bangos kontekste veikusių kūrėjų.

Archyviniai susikirtimai

M. Deren šeštajame dešimtmetyje užfiksuoti kadrai pilno metražo filmu tapo tik po jos mirties: „Divine Horsemen: the Living Gods of Haiti“ buvo pristatytas 1985 m., jį režisavo Teiji Ito su Cherel Winett Ito. Kalbėdama apie projekto nesėkmę, M. Deren rašė: „Tik po to, kai pripažinau savo, kaip menininkės, pralaimėjimą, savo nesugebėjimą suvaldyti medžiagos tam, kad sukurti savo norimą vaizdinį, supratau daugiareikšmes šios nesėkmės pasekmes“. B. Hammer taip ilgai laukti nereikėjo: pasaulinė „Vever“ premjera įvyko šių metų Berlyno kino festivalyje. O neilgai trukus jį bus galima išvysti ir Kaune, dvyliktajame Tarptautiniame Kauno kino festivalyje. „Vever“ seansu bus švenčiama feministinio kino tradicija bei jo legendos B. Hammer atminimas.

D. Stratman, sujungdama M. Deren ir B. Hammer į vieną liniją, kuria naują archyvą, kone feministinę kino genealogiją, tęsdama B. Hammer matomumo projektą. „Vever“ pasiima M. Deren ir B. Hammer abejones apie žvilgsnį į Kitą, tačiau nepasiduoda egzotiniam fetišizmui. Kita vertus, kaip tiksliai pastebi kino kritikė Adina Glickstein, „Vever“ – duoklė Barbarai kaip tam tikros kino tradicijos pramotei. Taip pat – pagiriamasis žodis “nesėkmei”, dažnai atvedančiai į kur kas produktyvesnius vandenis negu tai, kas tuo metu buvo apibrėžiama kaip sėkmė.