Eins, zwei – RAMMSTEIN

“Mūsų prekybos centre galite įsigyti bilietus į RAMMSTEIN pasirodymą”, – nuobuodžiaujančiu balsu per “Maximos” garsiakalbius skelbimo tekstą atkala moteriškė. Jai, žinoma, RAMMSTEIN, tai viena ir ta pati prekė – tokia pati kaip ir “Spilva” padažai ar Uspaskicho agurkai. Tačiau ji tą patį tekstą galėjo perskaityti ir taip: “Ponios ir ponai – sado-mazo, porno ir ugnies šou – mūsų mieste!”

Trumpa RAMMSTEIN istorija atrodytų įspūdingai – 1994 metais susibėgę į krūvą muzikatai iš beveik niekam nežinomų grupių-nevykėlių, jau po metų savo debiutiniu industrijos, metaliniais rifais bei vokiškos pompastikos ir skanduotes primenančiais tekstais prisodrintu albumu “Herzeleid” parklupdė metalgalvius ant kelių ir suformavo tanzmetal stilių. Po to jiems jau reikėjo tik nebepaleisti vadelių iš rankų ir tęsti savo kryžiaus žygį – albumai “Sehnsucht”, “Mutter”, koncertinis kąsnis “Live aus Berlin” grupės gurmanams, stulbinančiu hitu tapęs “depešų” koveris “Stripped” ir neįtikėtini šou – tai pagarbiai privertė kalbėti ir ant sunkesnės muzikos spjaunančius muzikos kritikus. Juokingiausia, turbūt, buvo rusų žurnalo “Fuzz” reakcija: “Vokietija, mes tau atleidome”. Į vieną suplakti II-ąjį pasaulinį karą ir muzikuojančius Rytų Berlyno vaikius….

Tie vaikiai, gyvendami už geležinės Rytų Berlyno sienos, kentė lygiai tokį muzikos badą kaip ir visos tuometinės Sovietų Sąjungos jaunuomenė. Trisdešimtmečiai dar puikiai prisimena, koks adrenalino kiekis išsiskirdavo, kai pavykdavo grandininės reakcijos principu “plokštelė-kasetė-kasetė-kasetė” persirašyti IRON MAIDEN gabalus. “Jo, jei turėdavai tokį, vos besigirdintį KISS įrašą šnypščiančioje juostelėje, būdavai pats kiečiausias vaikinas kieme”, – prisimena RAMMSTEIN gitaristas Richardas Kruspe. Dėl amerikiečių skudurinio roko pranašų KISS jis buvo pametęs galvą – jam buvo nusispjauti į mokytojų grasinimus išmesti iš mokyklos. Tačiau kai kartą tėvas į mažiausius skutelius suplėšė KISS plakatą, R.Kruspe visą naktį žliumbė. Žliumbė ir klijavo skutelius į vieną krūvą, o ryte jis vėl kabėjo ant sienos. Plakatas, vaikiai, tais laikais reiškė tą patį, ką šiandien reiškia DVD grotuvas arba nešiojamasis IBM kompiuteris. Bet ką čia jums aiškinti – jūs patys arba jūsų vyresni broliai tikrai dar kur nors sandėliukuose laiko nemirtingus “Rock 88” plakatus. Berods, 20 rublių kainuodavo, ar ne?

…. 1999 metų Roskilės purvas. Ugniasvaidžiai, falą imituojanti didžiulė vandens popma, besitaškanti rudu skysčiu ir pirotechniką. Sustingusios kauniečio ilgaplaukio akys: “Aš nieko negirdėjau, aš ŽIŪRĖJAU”.

…. 2001 metų lapkritis, Vilnius. Pirmas gausesnis sniegas, grūstis prie įėjimo, nešvarų biznį sukantys padirbtų bilietų padirbinėtojai, kelios alaus stiklinės, visai neprastas industrinių estukų NO BIG SILENCE pasirodymas, ir štai, po sceną išstumdomi ligoniai – RAMMSTEIN vyrukai, artėjantys prie solidžių keturiasdešimtmečių. Bet scenoje besidarkantys lyg hormonų audros kamuojami paaugliai. Buvęs Seulo olimpados dalyvis, RAMMSTEIN vokalistas Tilas Linndemanas su publika beveik nebendrauja. Tiesą sakant, tam nėra laiko: jis arba paprastais vokiškais ketureiliais deklaruoja savo savotišką požiūrį į gyvenimą, arba žaidžia su pirotechnika arba išsitraukęs garsiąją falo imitaciją masturbuojasi, šlapinasi ir dulkina artistiškąjį RAMMSTEIN klavišininką “Flake” (beje, kartą koncertuodami Šiaurės Amerikoje už šio homoseksualaus akto imitacija abiems muzikantams teko naktį praleisti areštinėje). “Flake” – vienas pastebimiausių muzikantų, išdarinėjantys prie klavišų įvairiausius bajerius – tai srypčioja kaip balerina, tai parodijuoja KRAFTWERK robotus. Arba įsėda į valtelę ir plaukia per “Sportimos” salę.

Per pusantros valandos penkiatūkstantinė minia išmoksta vokiškai suskaičiuoti iki aštuonių, išstenėti “Du hast mich” ir prarėkti gerkles staugdami “Stripped”.
Dalindamiesi įspūdžiais artėjame prie išėjimo. Policininkų grupelė piktai skubina lįsti atgal į lapkričio šaltį.