STIKLO PŪGA

Turbūt jai lemta sustoti, kaip eiliniam sniego kamuoliukui, pariedėjus vos kelis centimetrus… Galų gale gniūžtės statusą suteikiau tik aš ir tiktai savo vaizduotėje. Kaip sakė Albertas Kamiu… Et, nusispjaut, ką jis sakė…

Cechas. Gigantiškas stiklapūčių cechas. Šioje pragaro virtuvėje lemta užgimti stiklo lakštams, kolboms, veidrodžiams ir, be abejo, stiklo atliekoms – duženoms… Atrodo starto pozicijos vienodos, išskyrus , galbūt, duženas, tačiau kam jos rūpi ? Juk tai, galų gale tiktai atliekos – neliečiamųjų kasta, kuri ir turi likti neliečiamųjų.

Užgimsta lakštas. Kaip žinia, lakštų paklausa visuomet buvo, yra ir bus pati didžiausia. Neišvengiamai… Ypač mūsų lakštų… Juk šiems lakštams skirtas ypatingas vaidmuo likimo dramoje. Jiems lemta užimti savo vietą begalinėje amžinybės sienoje, pritaikytoje jiems ir tik jiems, kiekvienam konkrečiai. Tam tikslui reikalingi milžiniški produkcijos kiekiai, taip kad cechas be atvangos ir rūpinasi šios produkcijos tiekimu. Ir kai, atrodo, jau pakanka, tuomet pradeda aiškėti brokuotos produkcijos kiekiai, kai kurie įskyla, aptrupa, ir, taip, kai kurie netgi dūžta.

Taip pat kartais pasitaiko, kad jie neatitinka formos standartų , na , tiesiog nenori/negali užimti vietos savoje sienos dalelytėje. Galbūt jiems ten nepatinka, gal kitur patinka labiau , o kai kuriems, įmanomas dalykas, nepatinka absoliučiai niekur… Tuomet jie būna truputėlį apipjaustomi stiklo rėžtukų pagalba.
Bet … Kad ir kaip bebūtų gaila, nemenka dalis tiesiog neatlaiko tokio žiauraus elgesio ir subyra. Kaip minėta stiklo lakštų reikia labai daug, ačiū cecho vadovybei, atitinkamai jų ir pagaminama…

Kur kas mažiau reikia kolbų. Į jų gamyba įdedama begalė lėšų ir pastangų, su jomis dirba nepaprastai aukštos kvalifikacijos specialistai , ir, šiaip, stiklo hierarchijoje joms skirtas tikrai ne prasčiokų vaidmuo. Kaip ir apie kiekvieną neeilinių kastą, apie kolbas informacija pateikiama tik cenzūruota, visa kita – su grifu “Top Secret”, taip kad smalsuolis gali susidurti su tikrai nepageidaujamomis pasėkmėmis.

Toliau seka veidrodžiai. Ak, ta savotiška stiklo padermė… Didžiausias paradoksas, liečiantis veidrodžius – jų kiekis tiesiog proporcingas lakštų skaitinei vertei. Ak, tie bedvasiai tuščiagarbiai, blizgantys saulėkaitoje saulės zuikučių tėvai/generatoriai … Susidaro keistas vaizdas – tiek lakštai , tiek kolbos gaminami kažkokiems mistiniams, “didiems”, nors dažnai ir nesuprantamiems tikslams, kai tuo tarpu veidrodžiai atlieka savotišką estetinės kontrolės funkciją. Vargas, jei kas nors bus pastebėtas akylojo veidrodžio silpnumo momentu, vargas lakštui, jei šis, net tada, kai jam akivaizdžiai parodoma, kad jo elgesys neatitinka amžinųjų tradicijų, neatlieka teigiamų pokyčių. Lakštas tokiu atveju be gailesčio sudaužomas, į prasikaltusiojo vietą pastatomas naujas stiklo visuomenės narys, o veidrodis truputėlį kopteli stiklinės karjeros laiptais.

Bet štai… Ar girdite? Suskamba keistas garsas – sirena skelbianti grėsmingąją žinią: uraganas. Lakštai tvirčiau įsikimba į rėmus , kolbos išsislapsto po savo laboratorijas, ir šioje ramybės karalystėje įsisiautėja galinga stichija. Pradžioje nedrąsiai, lyg žvalgas, tyrinėjantis būsimo mūšio vietą, vėliau kur kas galingesniais šuorais, ima sklaidyti duženas nuo horizonto iki horizonto, lėtai keldamas jas nuo žemės, pakeliui i jų bendrą triumfo akimirką.

Vėjas suka duženas velniško šokio ritme, išnešdamas jas toli virš fundamentalaus, stiklinio lakštų suvokimo ribų. Dangus, per stebuklą išlikęs vaiskus, skaidrus it kūdikio sąžinė, užgniaužęs nuostabos riksmą, tyliai stebi, kai tuo tarpu saulė suteikia niekingoms duženoms dieviško spindesio. Pagaliau saulės ir vėjo orgija pasiekia apogėjų ir pasaulis tampa vienu didžiuliu kaleidoskopu, žaižaruojančiu
visomis įmanomomis spalvomis ir atspalviais, nelyginant Babilonas – religijų, kultūrų ir pasiklydusių amžinose tiesose, taip nieko ir nesupratusių, mažyčių žmogeliukų – antgamtiško DJ miksas.

Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Mistiškas šokis baigėsi, vėjas uždainavo, o cechas ir vėl atnaujino savo darbą.