Kino pavasaris 2002

Šiemet viskas buvo kaip paprastai. Pakankamai gausiai apgultas kino teatras (tiesa, tryniausi tik prie “Lietuvos” ir jos filialo su aštuoniasdešimt aštuoniomis sėdimomis vietomis, ir apie “Skalvijos” šturmą tegaliu tik spėlioti), masė naujų jaunų žiūrovų (prieš tai buvusi karta, paprastai, jau atsikanda praėjusio festivalio ), kelintus metus iš eilės konferansjė vaidmeniu spekuliuojanti Dalia Michelevičiūtė (su vėžį varančiais – “laba dieną, visiems gausiai susirinkusiems… “ ir “geros peržiūros”), tradiciniai nusivylimai (teko matyti planuojamą festivalio programą – graži vizija) ir siurprizai (pvz. vakuminio rock’n’roll’o klasikas Stavaris žiūrintis Francoiso Truffaut retrospektyvą). Taip, ten buvo “reginys”… Bet pradėkime nuo pradžių. Beje, apie “Nuomos sutartį” – žiūrėkite apačioje (red. past.)

“Sūnaus kambarys” / ”La stanza del figlio” (rež. Nanni Moretti, 2001, Italija)
Jau antrus metus iš eilės Kino Pavasaris festivalio atidarymui stengiasi parūpinti Kanų laureatą. Praeitais metais “džiaugėmės” Bruno Dumont “Žmogiškumu”, dabar gavome dar vieną “saldainį” – Nanni Moretti “Sūnaus kambarį”. Laureatas – laureatu, tačiau šiuolaikiniai Kanai, kaip ir visi korumpuoti Oskarai, negali įtikinti savo tariamu prestižu ir kompetencija.
…elementari buržujų šeima. Mama, tėtė (pats Nanni Moretti), sūnus ir dukra. Kartu valgo, kartu tusuojasi. Gyventi gera. Tėtė parneša pinigų. Tėtė – psichoanalitikas. Tiesa, jis – lažovas psichoanalitikas, tačiau klientai lankosi (gana marga ir pakankamai egzotiška kompanija), taigi skųstis netenka. Gal filmas ir būtų taip pasibaigęs, bet netikėtai nelaimingo atsitikimo metu (nuskęsta su brokuoti akvalangu) žūna sūnus ir visa laiminga šeimynėlė subyra į gabalus. Mama neduoda tėtei, tėtė užraukinėja savo praktiką, dukra irgi šūdą mala. Staiga į siužetą įpinama būsima sūnaus girlfriend, nieko nežinanti apie brokuotą akvalangą, kuri savo pasirodymu ir sutaiko šeimynėlę. Visi vėl laimingi. Tėtė atranda Brian Eno muziką.
Taip, siužetas – paprastas. Kažkoks neoneorealizmas. Tačiau apie bet kokius psichologinius niuansus galite drąsiai pamiršti – vaidyba laikosi tik ant kiekvieno aktoriaus raudų (tikrąja to žodžio prasme) kiekio. Kuo labiau rėksi ir verksi – tuo labiau visus sužavėsi? Lietuviškas teatras jau seniai tuo užsiima. O rezultatas?

“Kartu” / “Tillsammans” (rež. Lukas Moodysson, 2000, Švedija)

Lukas Moodysson išgarsėjo videokamera nufilmuotu filmu “Fucking Amal” (mūsuose kažkodėl išverstą kaip “Parodyk man meilę”) ir Ingmar Bergman liaupsėmis apie nepaprstą meistriškumą. Ir iš tikrųjų vyrukas puikiai valdo savuosius aktorius bei “kino akį” t.y. rankinę kamerą. Perteikti siužeto bardaką – pats tas, bet to paties siužeto linijų neįtikinamumas ir atviros banalybės, – akivaizdūs.
…anarchistiškai nusiteikusių hipių komuna pavadinimu “Kartu”. Chebra čia ant tiek pasinėrę į revoliucijos žaidimą, kad visiškai nebesigaudo realybėje. Vienas – pedas, kita – lesbietė, dar kita – paprasčiausia kekšė. Tai pat yra pseudo darbininkų klasės atstovas, porelė infantilų, ant visko užkalęs bibliotekininkas ir ryžas užguito žvilgsnio hiparius. Kompleksų kamuolys. Na, tai jis atsigabena į komuną savo seserį su dviem vaikais (įvyko šeimyninis konfliktas – tėtė pasigėrė ir supyzdino mamą, mama pabėgo nuo tėtės). Atseit truputį pagyvens. Aišku, visa chebra žiūri kreivai, juk žmonės iš normalaus pasaulio. Bet moteriškė nekompleksuoja. Valgo mėsą (hipariai-vegetarai kraupsta), klauso Nazareth (psychodelinis rock’as sucks!) ir ryžtingai ignoruoja homoseksualaus sekso pasiūlymus. Jos vaikai užsiima panašia propaganda. Tuo metu paliktas vienas jų tėvas suka ratu aplink komunos trobą. Žiema. Moteriškė pasigaili vyro ir jie kala laižiaką. Likusi (kiti filmo eigoje pasiplovė dėl ideologinių nesutarimų) komunos dalis žaidžia futbolą skambant ABBA “S.O.S.”. Happy end.
Dvidešimt pirmajame amžiuje politika nieko nebedomina – taip, atrodo, mąsto Moodysson, ir, ta proga, visa jo komuna atrodo tarsi nužengusi iš Astrid Lindgrend knygučių. Miela, gražu, jauku. Pasaka prieš miegą. Bet kokios politinės batalijos (visi šios komedijos bajeriai laikosi tik ant jų) tuojau pat nufiltruojamos iki puskvailių pokalbių apie nežinia ką. Vis tiek žiūrovas nesuvoks kas toks Trockis arba pirmininkas Mao. O jis, beje, kabo ant sienos.Šalia Che. Šalia ko?

“Ar tebėra tas ilgas kelias?” (rež. Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, 2002, Lietuva)
Visaip išgirti lietuvių dokumentalistai Diana ir Kornelijus Matuzevičiai toliau smaukosi poetinės dokumentikos rėmuose. Šiaip tai visas lietuviškas kinematografas tuo smaukosi ir kitiems stengiasi pasmaukyti. Suprantama, esant tokiai situacijai apie jokį žiūroviškumą kalbėti netenka.
…kamera fiksuoja kelią. Ilgas planas. Važiuoja kažkoks kaimo dviratininkas. Jį aplenkia pora mašinų. Paskui prasideda kažkokio luošio blūdinėjimas po pelkynus. Pelkė šlykščiai šliurpsi. Luošys gana vikriai straksi tik jam vienam žinomais takais. Keletas įklijų su gamtos vizdais. Vėl luošys. Dabar jis renka spanguoles (?). Vienas – į krepšį, kitas – į burną. Po mišką valkiojasi visiškai trūkusi chebra. Natūralizmas. Turgus. Prekiaujama surinktomis spanguolėmis. Prekė nelabai eina. Liūdni žvilgsniai ir vėjo nugairinti veidai. Vėl tas pats kelias. Titrai.
Teko girdėti, kad paduodami paraišką Kultūros Ministerijoje šio filmo finansavimui gauti Matuzevičiai vietoje sinopsio parašė: “eisime rinkti spanguolių į Čepkelių raistą”. Ir iš tikrųjų – gavo pinigus ir nuėjo. Tačiau taip ir nesužinojo ką ruošiasi filmuoti. Rezultatas – visiškai beformis ir ritmo neturintis filmas. Poetinė dokumentika? Ar dokumentinė poezija? O gal… Siūlau nevargti. Šūdas.

“Labas, Tereska” / “Czesc Tereska” (rež. Robert Glinski, 2000, Lenkija)
Visiškai mūsuose nežinomas Robert Glinski antrąją festivalio dieną pristatė netikėtą ir a little bit šokiruojantį filmą, įdomiai sylydžiusį moralizuoti mėgstančią lenkų kino mokyklą su smurtine de Sade, Genet ir Mishima literatūrine vizija.
…paauglė Tereska. Varginga darbininkų šeima. Tėvas – mentas. Geria irgi kaip mentas. Daug ir “do pabiednava”. Motina stengiasi, kad vaikai įsigytų išsilavinimą. Aukojasi. Tereska dainuoja chore, nori būti drabužių modeliuotoja. Motina ją nuveda į siuvėjų proftechą. Tereska stengiasi nenuvilti motinos – sąžiningai dirba ir mokosi. Na, bet kur buvus kur nebuvus paauglystė tik pyst! ir pakiša koją. Tereska susideda su klasioke – kekšele ir vagilka. Merginos pradeda kartu tusuotis, draugė sukombinuoja porą lenkiškų bachūrų. Pirmas seksas (brutalus ir skausmingas), cigaretės, vynas kapinėse ( ten pat ir vemiama), smurtavimas nutaisius nekalta veidą. Namo negrįžtama iki vėlumos. Skandalai, tėvas švaistosi kirviu. O juk dar yra pažįstamas sargas, paralyžiuotomis kojomis, visaip gundantis Tereską jį pabučiuoti arba “parodyti kelnaites”. Už tai ji, girdi, galinti metaliniu strypu daužyti jam per kojas. Savotiškas barteris. Tereska pasirašo… ir užplumpina bičą negyvai.
Nespalvotas, įtaigus filmas. Papildoma egzotika – dvi pagrindinės aktorės iš tikrųjų sėdi nepilnamečių kolonijoje. Ir ne tam, kad lenviau įsijaustų į vaidmenį. Interviu po filmo Glinski papasakojo, kad dabar viena iš jų kaip tik vėl ieškoma mentūros. Pabėgimas iš įkalinimo įstaigos. Mergina-ugnis. Sargą suvaidino lenkų kino žvaigždė Zbigniew Zamachowski. Nagisa Oshima leipsta iš pavydo.

“Policininkė” / “Die polizistin” (rež. Andreas Dresen, 2000, Vokietija)
Atėjau nusiteikęs pamatyti “Liepą”, tačiau įvyko kažkokie nesusipratimai ir pademonstravo “Policininkę”. Ką gi, “Liepą” nukeliavo į festivalio pabaigą o “Dogme” principu nufilmuota moters policininkės istorija užliejo liguistu ir šimtus kartų matytu sentimentalumu.
…į policijos skyrių, kuriame vieni vyrai, įsidarbina jauna policininkė. Neišvaizdi ir gailinti visų nusikaltėlių. Kolegų, įtikinėjančių “užsiauginti storesnę odą”, neklauso ir toliau rūpinasi įstatymų pažeidėjais. Rūpestis prasigėrusios šeimos atžala nuveda policininkę į rusų emigranto-degalinių plėšiko glėbį, o sunkus patruliavimas baigiasi porininko lovoje. Porininkas storas. Riaugėja ir knarkia. Tačiau savo pareigas (policininko, nes meilužis jis – blogas) atlieka puikiai. Policininkė pajunta savo darbo rutiną, paverkia, paskui čiumpa prasigėrusios šeimos atžalą ir varo iš miesto. Vaikui žada, kad prie jūros. Šito mes taip ir nesužinosime, nes režisierius raukia pasakojimą.
Andreas Dresenas nusitvėrė superbanalaus siužeto. Ne paprasto o būtent, kad banalaus. Visa kitą jis apkaišė anekdotais iš policininkų gyvenimo a la “Farai”. Padeda išlaikyti dėmesį. Bet neįdomu. Mentas visuomet kietas ir visuomet teisus. O moterims jų gretose ne vieta. Sena dainelė. Nutaškyta video “grūdu”.

“Turime vieni kitiems padėti” / “Musime si pomahat” (rež. Jan Hrebejk, 2000, Čekija)
Labai gerai praeitame festivalyje pasirodę čekai vėl nesunkiai sugebėjo pripildyti “Lietuvos” salę. Jau tapo įprasta, kad čekų kinas pateikia švelnius postmodernistinius kokteilius, – liaudis juokėsi, plojo ir kitaip reiškė savo pritarimą viskam kas vyko ekrane. Nors…
…Antras Pasaulis karas. Nacių okupuota Praha. Inteligentų porelė – jis ir ji – slepia namo rūsyje žydą. Jauną bachūrą. Visas kvartalas deda į kelnes vos pamatęs buvusį kaimyną, dabar nacių kolaborantą. O kolaborantas vis užsuka pas inteligentus pietų. Dėsto prisitaikėliško gyvenimo koncepciją, inteligentai iš baimės prakaituoja. O juk kadaise visi buvo geri draugai. Kolaborantas pradeda kažką įtarinėti ir inteligentiškos šeimos vyriškąjai pusei tenka ti pat įsidarbinti pas okupantus. Auka skirta žydo priedangai ir šeimos ramybei. Kitą kartą kilus įtarimui intligentus gelbsti žydas – užtaiso moteriškei vaiką, nes gandais apie nėštumą niekas netiki, mat inteligentui kažkokie organizmo sutrikimai. Atėjus sąjungininkams žydas visus ištraukia iš karo lauko teismo peripetijų. Intligentas pakeliui dar ištraukia ir kaimyną-nacių kolaborantą. Vis dėlto draugas.
Pakankamai sujauktas ir akivaizdžiai dramatiniais posūkiais perkrautas siužetas. Viskas atrodo beveik taip kaip trumpai jį aprašiau. Dėkinga ir neišplėtota tema, kžkokie videoklipiniai vaizdo lėtinimai, keletas stiprių humoristinių scenų ir neapsisprendimas kokio filmo norima. “Šindlerio sąrašo”? “Gyvenimas nuostabus”? Ar “Didysis pasivaikščiojimas”? Panašu, kad visų trijų iš karto. Ach, tas godumas.

“Seksualus niekšas” / “Sexy beast” (rež.Jonathan Glazer, 2000, Didžioji Britanija, Ispanija)
Debiutantas Jonathanas Glazeris neabejotinai yra įsikliopinęs į Gay Ritchie filmus. Ir į montažinius efektus. O siužetas? Siužetas postmodernistams nesvarbus. Visiškai teisingi, tačiau debiutantas užmiršo, kad jis pats tik blankus postmodernisto šešėlio t.y. Gay Ritchie viską lupa nuo Tarantino (taigi nėra nei originalus, nei kietas), šešėlis. Tačiau nors nudžiugino tuo, kad filmas buvo plačiaekranis. Ne kasdieną kino teatruose tenka matyti tokį formatą.
…buvęs profesionalus plėšikas įsikuria Ispanijoje su žmona ir ištisas dienas ilsisi drybsodmas prie nuosavo baseino, kasydamasis kiaušus ir klausydamasis Stranglers. Šalia trinasi ir geras draugelis, tai pat su antrąja puse. Deja, idiliją nutraukia iš Anglijos atsivilkęs plikagalvis banditas, vėl renkantis senąją chebrą. Yra darbo. Mūsų herojus atsisakinėja. Plikis neatstoja, pradeda šantažuoti idilišką kompaniją. Įsisiautė taip kad reikia nušauti. Na, o po tokio įvykio jau tikrai tenka vykti gimtinėn ir dalyvauti banko apiplėšime. Kitaip mafija įtartų prikišus nagus prie jų kurjerio dingimo. Mūsų herojus apsimetinėja durneliu ir viskas baigiasi laimingai.
Iki vidurio filmas dar intrigavo, tačiu vėliau jau teko savęs klausti – o kam visa šitai nufilmuota? Autorius nebesugalvojo kaip išpainioti siužetą, nors jis ir nebuvo labai jau supainiotas. Pasirinktasis variantas kvepia idiotizmu ir kūrybine impotencija. Plikį banditą suvaidino įžymusis Benas Kingsley, o pagrindinį veikėją – bičas, pažįstamas iš kultinio Johno Carpenterio serialo “Robinas Hudas” (neturinčio nieko bendra su Nemenčinės miškais). Ten jis irgi vaidino plėšiką. Tik Stranglers nesiklausė.

“Kario amatas” / “Il mestiere delle armi” (rež. Ermanno Olmi, 2001, Italija)
Ponios Arlickaitės pristatytas Italijos kino metru senjoras Olmi sukėlė tikrą pasišlykštėjimo ir abejingumo bangą. Suprantama, tarp jaunosios kartos atstovų, nes seniai pvz. Skirmantas Valiulis entuziastingai gyrė šią bedvasę istorinę “paklodę”. Seniai jau patys kaip istorija, va ir svaigsta.
…Italija, 1526-ieji. Karas su Karlu V. Pusę filmo rodomi dislokacijos vietą keičiantys kariai ir kažkokie apšnerkšti rūmai – tai fonas visų personažų pristatymui ( atributai paprastai buvo rašomi dešinėjė ekrano pusėje) ir įvairių laiškų (politika, meilė, šiaip tradicinė korespondencija) skaitymui. Laiks nuo laiko šmėkšteldavo gaminamų patrankų vaizdai. Suprask – prasideda šaunamųjų ginklų era. Pirma tos eros auka tampa jaunas impatiškas karininkas, kuriam šrapnelis pataiko į koją. Vaikinukas kietas – ryžtasi amputacijai. Visi iš siaubo dangstosi akis, o jis – ne, netgi paslaugiai palaiko žvakidę šundaktariui-chirurgui kol tas mėsinėja jo kūną. Tačiau operacija nepadeda (padėjo tik daugeliui žiūrovų pabusti tikintis pamatyti action), užkrėtimas, vaikinukas užsilenkia. Va, tau ir kario amatas.
Nuobodybė nežmoniška. Teko kokias penkiolika minučių nusnūsti (rimtai…) ir prabusti tik pažadintam grubių peržiūrą paliekančių žiūrovų prisilietimų. Paskui buvo daug kalbėta apie “tipažus”, “muliažus” ir “biorobotus”. Ir, žinoma, visi piktinosi tuo, kad režisierius neparodė kaip pagrindiniam personažui buvo nupjauta koja. Aš irgi piktinausi kartu su visais.

“Geros rankos” / “Head kaed” / “Labas rokas”(rež. Peeter Simm, 2001, Latvija, Estija)
Bendra latvių ir estų koprodukcija kažką gavo Berlyne. Gal ir gavo, nesigilinau. Tačiau, bet kokiu atveju, filmas gavosi neskanus, išgalvotas ir turintis pernelyg sudėtingą siužetinę konstrukciją, kuri neįkandama visų pirma režisieriui, jau nekalbant apie filmo žiūrovus.
…dvi latvės pavagia mašiną ir varo pajūriu. Ant visko padėjusios. Priešais savo mašinoje picą valgo mentas. Smūgis. Viena mergina prisitrenkia, mentas irgi gyvas, reikalauja dokumentų. Likusi prisitrenkusiosios draugė pakeleivingais automobiliais plaunasi į Estiją. Tenka švebeldžiuoti rusiškai. Laimė kažkokiame industriniame miestelyje atsiranda išeivių iš Latvijos kompanija. Mergina apsistoja pas juos. Susidraugauja su berniuku. Kartu plėšia bankomatu ir vienišus paštininkus. Bernaitis labai laimingas. Mergina – ne, po truputį ją pradeda graužti sąžinė. Mergina ruošiasi vėl plautis, juolab, kad persekioja įsimylėjęs vietinis mentas. Pagaliau ji grįžta į Latviją – aišku, su berniuku – ir ligoninje aplanko savo prisitrenkusią draugę, kuri pasirodo visiškai neprisitrenkė o tik apsimeta “daržove”, idant išvengtų teisingumo gniaužtų. Na, jei visi sveiki, tuomet reikia bėgti iš ligoninės ir vėl įsikinkyti į romantiškas smulkių nusikaltėlių gyvenimo vežėčias.
Iš pradžių atrodė, kad tai bus road movie. Kreivas, šleivas, tačiau bent jau lokacijos keisis. Tai ne, chebra nusėdo kaime ir kentėjo dėl savo autsaideriškų prikolų. Kai kurie pakankamai drastiški – vaikščiojimas batais pripiltais stiklo šukių. Ir vis dėlto geriau reikėjo susitvarkyti su pačiais personažais, nes dabar gaunasi pretenzingas ir vis bėgantis (kiekvienu kadru) nuo žiūroviškumo filmas. Vieną personažų suvaidino bičas iš tarybinio serialo “Kapitono Granto beieškant”, kuriame jis buvo išsiblaškęs prancūzų mokslininkas Paganelis. Jis ir čia buvo išsiblaškęs.

“Vėlyvo vakaro pirkiniai” / “Late night shopping” (rež. Saul Metztein, 2001, Didžioji Britanija)
Saul Metztein – debiutantas. Nereikia kažko reikalauti iš debiutanto. Na, gal šiek tiek pakarpyti savo filmą, labiau apdoroti siužetą ir visus bajerius filmo eigoje išdėlioti tolygiai, kad jie nesėstų tiktai antroje juostos pusėje.
…vakarais kažkokiame pigime kaboke renkasi chebrytė. Pasitusuoti. Pana ir trys bachūrai. Visi draugai. Jokių seksualinių ryšių. Tačiau tai netrukdo bachūrams iškrušti savo draugelių panas. Suprantama, netyčia, bet vis tiek nemalonu. Chebra jau beveik susipyksta, bet štai atsiranda puiki proga susitaikyti – reikia gelbėti draugą iš bėdos. Tas nori atsiprašyti savo panos, kad buvo neištikimas. Na, visa chebrytė sėda į sukriošusį automobilių, kurio radija transliuoja tiktai neužmirštamus hitsus pvz. “China in my hands” ir panašius dalykus, ir varo į kažkurį pajūrio miestelį. Truputis road movie. Prasideda juokeliai. Ir visai neblogi jeigu užmiršime faktą, kad pusė žiūrovų jau išėjo, neištvėrę metropolio realijų ir kvailų seksualinių peripetijų. Žodžiu, pabaigoje visi susitaiko ir laimingai grįžta į didmiestį. Automobilio radijas pagaliau pasiduoda ir paleidžia kažkokį post britpop’inį šūdą. Chebrytė lengviau atsikvepia.
Filmas nenervino, bet ir nežavėjo. Sėdi ir žiūri, paskui atsistoji ir išeini. Ir daugiau apie jį nebegalvoji. Neblogai pabrėžtas kai kurių personažų originalumas, pvz. Vienas fruktas nešioja laikrodį, kuris kažkada, atseit, priklausė Erol Flynn’ui. Laimingas laikrodis. Padeda pakabinti merginas. Prietarai. Tačiau laikrodžiui sudužus fruktas iš tikrųjų lieka ant ledo. Scenaristo išmonė.

“Viskas puiku, eime” / “Tout va bien, on s’en va” (rež. Claude Mourieras, 2001, Prancūzija)
Šalia sėdėjusi kompanija labai susidomėjo užrašu titruose “Miou Miou”. Ėmė ginčytis, kur tas Miou Miou? Teko parodyti į prancūzų kino klasikę. Nustebimas. Keista…
…trys seserys. Tarsi “Karalius Lyras”, tiktai tėvo nematyti. Kažkada paliko jas su motina ir dingo. Dabar merginos užauguios, išgražėjusios. Viena (Miou Miou) augina dukterį, kita (Sandrine Kiberlain) gyvena su negru iš Mathieu Kassovitz filmo “Neapykanta” o jauniausioji (Natacha Regnier) varo ant pianino ir deda ant seserų. Ir štai pasirodo karalius Lyras t.y. atsivelka nusenęs tėvas (Michel Piccolli). Tėvas turi Alzheimerį kaip koks Bronson’as ir pamažu kraustosi iš proto. Brukasi pas seseris gyventi. Jaunesnioji pianistė nieko prieš, bet likusios dvi stoja piestu. Pamatęs tokį bardaką nuo viduriniosios pabėga negras, tačiau ji vis tik išlieka pakankamai combat ir siučia tėvą kuo toliau. Seserys susipyksta. O tėvas ima ir nusižudo (palenda po traukiniu). Seserys puola taikytis.
Paprasčiausias prancūziškas filmas su žinomais aktoriais, kurį vargu ar kas nors mūsuose žiūrėtų ne Kino Pavasario programoje. Tokią produkciją ypač mėgsta LRT kanalas. Ir, apskritai, iki koktumo pažįstamų siužetų (ju minėtas “Karalius Lyras”) neoriginalus atrajojimas manęs niekados netraukė. O va, kad seserys vienoje scenoje nusirengė – bravo! Miou Miou nenusirengė. Irgi bravo!

“Neištikimieji” / “Trolosa” (rež. Liv Ullmann, 2000, Švedija)
Liv Ullmann garsiojo Ingmar’o Bergman’o aktorės ir žmonos režisūrinis išsidirbinėjimas, gąsdinęs savąja trukme – 155 minutėmis. Jaunos lietuvių kino režisierių kartos atstovai mykė apie “akivaizdų nesusitvarkymą su medžiaga” ir “buržuazinę režisierę-bobą”. Aš pasukau salės link. Vis dėlto filmas turėjo būti pagal Bergman’o scenarijų…
…autobiografinis Ingmar’o Bergman’o gyvenimo fragmentas. Režisieriaus romanas su žurnaliste Gun Hagberg. Skandalingas, chaotiškas ir skausmingas. Aišku vardai pakeisti. Pakeistos ir kai kurios situacijos. Pvz. Filme režisieriaus mylimoji nuskęsta, iš tikrųjų Gun Hagberg žuvo autokatastrofoje. Tačiau tai reikalo esmės nekeičia. Didžiulė išpažintis, stambūs planai. Bergman’ą vaidinantis Erland Josephson tusuojasi darbo kabinete ir kalbasi su jo vaizduotėje ir prisiminimuoe gyvenančia buvusia meiluže. Aiškinamasi iš lėto, neskubant (155 minutės), nedarant jokių staigių judesių. Emocijas reiškia tik aktoriai. Žiūrovas lieka visiškai neemocingas. Filmas prasideda jūros vaizdu. Jūros vaizdu filmas ir pasibaigia.
Žinoma, filmą apie Bergman’ą gali sukurti tik žmogus gerai pažinojęs šitą pamišėlį. Liv Ullmann būtent tokia ir yra. Tačiau taip įsikabinti viso teksto, kuris parašytas scenarijuje… Net pats Bergmanas leidžia sau atsipalaiduoti nuo savo rašliavos. O čia ištisinis filmavimas kaip parašyta. Teta, juk jau dvidešimt pirmas amžius! Ne, nu tikrai – “akivaizdus nesusitvarkymas su medžiaga”.

“Elingas” / “Eling” (rež. Peter Naess, 2000, Norvegija)
Daug kam patikusi soft komedija. Mane pavyzdžiui visuomet stebina žmonių nenorėjimas pripažinti akivaizdžias klaidas ir mėgavimasis antrarūšiu – o dažniau trečiarūšiu – produktu. Vis dėlto nesėkmingas varijavimas “Lietaus žmogaus” tema buvo įvertints kaip “geras”. Na ką gi…
…du priedurnius išleidžia iš ligoninės ir apgyvendina didmiesčio centre. Tokia Norvegijoje reabilitacijos programa. Prievaizdas, prižiūrintis porelę, reikalauja, kad tie eitų tusuotis į miestą ir visaip kitaip stengtųsi integruotis į visuomenę. O tiedu sėdi namie ir bijo išeiti į gatvę. Vienas galvoja kaip pavalgyti ir pasidulkinti, kitas plavinėja savo mintyse, kurios kartas nuo karto tampa užkadrio tekstu. Pagaliau ėdrūnas-pisuoklis pakabina kažkokią nėščią bobą ir laimingai ją dulkina. Jo draugelis tuo metu susipažįsta su prasigėrusiu poetu ir rašo eilėraščius. Paskui tuos eilėraščius kiša į cornflakes paketus ir palieka supermarketuose ant lentynų. Atseit litertūrinis teroristas. Va taip abu ir integruojais į visuomenę.
Visi bajeriai paremti senu kaip pasaulis prikolu – “Laukinis civilizuotame krašte”. Viskas seniai matyta ir nejuokinga. Plius, pagrindiniai personažai neįdomūs. Atrodo, kad aktoriai paimti nesirenkant. Apie bet kokį Dustin Hoffman žavesį galite iš karto pamiršti. Čia norvegų silpnapročiai. Bjaurūs, purvini, pikti.

“Šventojo liežuvis” / “La lingua del Sant” (rež. Carlo Mazzacurati, 2000, Italija)
Dar vienas plačiaekranis filmas. Vien nuo tokio vaizdo apsala širdis. Ir, žinoma, lauki itališkos komedijos, – italai juk sugeba jas kurti. Ar bent jau sugebėjo. Kadaise. Na, bet nuotrupos tai juk liko. Ir jas žiūrėdamas lydaisi. Paskui vartaisi kėdėje laukdamas nesulaukdamas filmo pabaigos. O jis vis nesibaigia ir nesibaigia…
…du nevykėliai plėšikai pelnosi vogdami iš nedidelių parduotuvių. Pinigų paimti neįstengia, neša bižuteriją ir maisto produktus. Vienam viskas iki lemputės, kitas svajoja apie kadaise jį metusią mylimąją. Dėl pinigų ir padėties visuomenėje. Ir dėl to, kad nepanašus į Alen’ą Delon’ą. Ir, tikrai, bičas labiau neša į žiauriai suliesėjusį Lemmy iš Motorhead. Taigi, du čiuvai taip ir varo kol vieną dieną nesugalvoja iš vietinės bažnyčios pavogti religinės relikvijos – šv. Antonijaus liežuvio. Aišku prasideda bardakas ir skandalas. O chebra ramiai spjauna į visus bažnyčios tėvų įkalbinėjimus (per TV) grąžinti tai kas priklauso bažnyčiai ir ruošiasi prašyti išpirkos. Porą kartų vos nepakliuvę jie surezgia planą ir su gautais pinigais vyksta į aerouostą. Tačiau aerouosto prieigose Alen’as-Lemmy’is atsisveikina su draugeliu (babkes atiduoda jam) ir grįžta tiesiai ant kulnų lipančiai policijai į nagus. Bičas vis dar tikisi susigrąžinti savo mylimąją.
Kvaila, tiesa? Nevykęs melodramos ir gangsterinės komedijos hibridas, erzinantis aukščiau minėtų žanrų darkymu stengiantis atrasti kažką naują. Ką? Matyt net patys kūrėjai nežino. Na, bet užnuodytos saliami dešros buvo tikrai geros. Ir ateistinis ryžtas.

“Mėgėjai” / “Amatore” (rež. Pal Sletaune, 2001, Norvegija)
Dar vienas filmas, besistengiantis žūt būt sugriauti žanro rėmus. Na, negalima taip daryti, negalima! Galima tik iš didelio rašto išeiti iš krašto. Ir visus už…..ti negyvai. Atseit, juodoji komedija. Iš tikrųjų – juodas bardakas.
…optimizmu trykštantis veikėjas investuoja paskutines žmonos santaupas į nuosavo bistro kūrimą. Tačiau į jį niekas neužsuka. Užsuka tik vietiniai banditai, reikalaujantys susimokėti nuomos mokesčius. Optimistas turi pora dienų tam kad surinktų pinigus. Paraleliai rutuliojasi kita siužetinė linija, kurioje rock’n’roll’o grupės vokalistą pagrobia tos pačios grupės būgnininkas (už tai, kad gauna mažą algą ir už išdulkintą savo mergičką) ir ruošiai prašyti išpirkos, kurią su malonumu sumokės – vokaliūga stovi topuose – leidybinė firma. Lemtingo atsitiktinumo dėka pagrobtasis rock’o monstras atsiduria optimisto rankose. Tas sumąsto, kad taip gali uždirbti savo bistro ir užkelia išpirkos kainą. Išsiaiškinęs kas nupyzdino jo įkaitą būgnininkas atvaro ir pagobia optimisto tėvą – seną sukčių ir marazmatiką. Besistumdant pirmyn atgal vokalistą pagrobia bomžai. Tačiau tai jau nieko nebedomina, nes jis – padugnė. Kitu padugne tampa būgnininkas, pasiuntęs visus savo kompanijonus ir renkantis ant gatvės grindinio pažirusius banknotus. Bepročio žvilgsnis. Policijos sirena. Optimistas padugne tapti nespėja, nes į jo bistro ateina pirmieji lankytojai.
Iš pradžių filmas priminė postmodernistines Aki Kaurismaki komedijas. Bet Kaurismaki gerbia žanrą ir neužsiima jo vivisekcija, todėl jis su savaisiais filmais ilgam išliks dėkingų žiūrovų atmintyje. Pal Sletaune belieka tik įdėmiai peržiūrėti itališko neorealizmo klasiką ir vaduotis iš mėgėjo įvaizdžio. Beje, tą vokliūgą filmo pabaigoje pagaliau surado mentai. Apskretusį, nusmurgusį, tačiau išdidų. King of rock’n’roll.

“Kaliausė” (rež. Rimantas Gruodis, 2002, Lietuva)
Dar vienas lietuviškos dokumentikos pavyzdys, parodytas didžiojoje kino teatro “Lietuva” salėje. Dešimties minučių. Režisierius trynė apie tai kaip jis “tik sudėjo viską į krūvą”. Atseit – nieko nekūrė. Kuklus dėdė. Dar dalyvavo filmo scenaristė ir kompozitorius – Smilgevičiūtės “Strazdo” autorius. Peržiūra prasidėjo.
…laukuose stovi kaliausė. Kita. Dar kita. Dabar jau stovi dvi kaliausės. Lokacija keičiama. Keičiasi ir kaliausės. Vienos atrodo padoriau, kitos visiškai nušiurusios. Kaliausių vaizdus lydi nenatūralus garsas – gamtos imitacija, įrašyta kokioje nors studijoje. Ir vėl per ekraną varo kaliausės. Paskui netikėtai parodo porą senų moteriškių, meistruojančių kaliausę, kurią jos meiliai vadina “dieduku”. Užsiverčia ant pečių ir neša į laukus. Įkasa arimuose. Eina dirbti savo darbų. The end.
Banaliau sugalvoti tikrai nebegalima. Vaikiškos alegorijos. Siaubingas garso takelis. Apie jokį scenarijų negali būti ir kalbos. Koks scenarijus? Apie ką? Apie tai kaip tręšti babkes iš Kultūros Ministerijos? Užtikrintas kino degradų ir biurokratų darbas. Visi džiaugiasi šių metų filmu.

“Vieta netoliese” / “Her I Naerheden” (rež. Kaspar Rostrup, 2000, Danija)
Važiuodamas troleibusu iš vakarinio Truffaut filmo peržiūros girdėjau kaip vyresniojo amžiaus porelė kalbėjo, kad būtinai reikės eiti į danų filmą. Girdi, danai labai patinka. Žinoma, juk Lars’as Von Trier’as padarė visam danų kinematografui puikią reklamą su savaisiais kino hitais ir Dogme . Tuo pačiu padarė ir meškos paslaugą.
…motina augina neįgalų sūnų. Galėtų vyruką (20 metų) atiduoti į ligonių prieglaudą, bet, ne – motinos meilė keroja nesustabdomai. Ir gyvena dviese. Motina sako, kad “mama neleidžia” ir čiuvas klauso. Idilija. Staiga vietiniame parkelyje nužudoma jauna megina. Mįslingas nusikalimas – žudikui nieko nereikėjo iš aukos. Tik žiauriai nužudyti. Bent jau taip tvirtina policijos komisaras – susisukęs senis, tipingas padugnė. Ir komisaras kabinėjasi prie namo gyventojų įtardamas, kad čia rankas bus prikišęs mamos sūnelis. O mama gina sūnų kaip tik gali, nors ir matė, kad tą naktį sūnelis kažkur valkiojosi be priežiūros ir grįžo purvinais batais. O neįgaliajam prasideda lomkės. Sąžinė. Pasirodo, kad vis dėlto jis nugnybė mergičką. Ir motina neištvėrusi sūnaus kančių leidžia jam viską prisipažinti komisarui. Ji verkia. Visi kiti rūsčiai veidais žiūri į tolį.
Įspūdis toks tarsi danų kine apart neįgaliųjų daugiau nebėra jokių dramatiškų personažų. Na, o debilai vaidinami išradingai, su pasimėgavimu. Tai – šventieji, ikonos. Net ir žudiko gailimasi. O štai kaimynų narkomanų niekas nesigaili. Vieną jų vaidina Thomas Bo Larrsen’as, matytas “Šventėje” (Dogme 2). Normaliausias žmogus šitame neįgaliųjų šou. Malonu matyti jo įžūlią fizionomiją. Net epizoduose.

“Kai naktys ilgėja” / “Nar nettene blir lange” (rež. Mona J. Hoel, 2000, Norvegija)
Pirmasis norvegų Dogme filmas, kurį sukūrė moteriškosios giminės atstovė. Viskas kaip priklauso – rankinė videokamera, natūralus garsas, Dogme sertifikatas, privaloma įtampa ir “skandalinga” istorija.
…kažkokia norvegų šeima nusprendžia Kalėdas švęsti kalnuose. Su vaikais ir kitokiais giminaičiais. Tie giminaičiai – žento tėvai iš Lenkijos; nepaprastai malonūs žmonės nieko per daug neįmantys į širdį ir verdantys grybų sriubą. O štai norvegai būtinai turi susipešti. Kraują kaitina senos nuoskaudos, ir “Dogme” reikalauja. Žodžiu, visi susivienija prieš tėvą alkoholiką. Tas geria nerealiai ir tuo džiugiasi. Jam linksma. Šeima paslepia visą degtinę. Tačiau juk yra gerieji giminaičiai iš Lenkijos su suvenyriniais buteliais. Norvegas pradeda sklaidytis. Du sūnūs griebia tėvą ir išmeta iš trobelės lauk. Ant sniego. Šaltis žiaurus. Šerkšnija net sienos trobelės viduje. Ryte šeima pradeda pjautis, seserys kaltinta brolius nužudžius tėvą, tie ginasi, girdi, nenorėjome. Visi varo į lauką ieškoti tėvo kūno. Nieko neranda. O juk buvo numestas prie pat durų. Prasideda isterija. Ir staiga latras pasirodo nešinas gamtinių dujų balonu. Kviečia visus gerti arbatos. Tačiau visiems nervai ir taip jau įtempti, taigi visi po vieną nešdinasi iš tobelės ir grūdasi į savo mašinas. Išvažiuoja. Dabar girtuoklis tėvas tikrai lieka vienas. Zapadlo.
Vienas filmo personažų pasakė labai teisingą frazę – “jie ką daugiau jokių problemų nebeturi?”. Ir tikrai, skandinavų problematika taip ir šviečia kiaurais lopais ir atviru laužimu iš piršto. Jeigu jie nematė alkoholikų tai tegul atvažiuoja į Lietuvą. Čia bus tikras rock’n’roll’as! O pusnynuose regzti pasakas a la “Šventė” (“Festen” – Dogme 2), atleiskite… Geriau tam tėvui dar įpiltų… Lenkiškas žentas – Zbigniew Zamachowski.

“Liepą” / “Im Juli” (rež. Fatih Akim, 2000, Vokietija)
Filmas, kuris nurovė nebe didžiausias žiūrovų simpatijas. Ką gi, komedijos visuomet buvo mėgiamos. O jeigu dar ir aktoriai simpatiški… Čia buvo kaip tik pastarasis variantas. Moritzas Bleibtreu ir Christine Paul buvo tikrai nebloga pora. “Blue Moon” – jų daina.
…jaunas matematikos mokytojas atėjus vasaros atostogoms nuobodžiauja. Merginos neturi, kompanijose atrodo lažovai. Tačiau jį slapta įsimyli gražuolė merchandise’ų pardavėja ir bando atkreipti į save dėmesį. Bet mūsų durnius į ją net nežiūri o bando kabinti kažkokią baisią turkę-arabę-čigonę. Ir jai išvažiavus iš šalies traukia paskui ją į Stambulą. Gražuolė pardavėja prisiblatina važiuoti kartu. Prasideda road movie. Duetas lekia pasiskolinta iš vieno rastaman’o mašina kol ji visiškai sugriūva. Toliau reikia eiti pėščiomis ir stabdyti sunkvežimius. Galybė nuotykių – vieni šiaip sau, kiti – visai nieko. Susidūrimas su plėšikais, pasieniečiais (irgi plėšikai), upeiviais ir kitais margais veikėjais. Pagaliau Stambulas. Mūsų porelė jau spėja susipykti ir pasimesti. Ir vis dėlto mokytojėlis atsisako turkės pabaisos ir deda klasikinį bučinį ant purvino arabiško molo. Bučiuoja, aišku, gražuolę pardavėją. Šito ir reikėjo tikėtis.
Viskas gerai, tik kūrėjai piktybiškai nenori galvoti. Į užmarštį keliauja daugybė reikšmingų detalių, pop dainos filme įmontuotas super negrabiai, siužeto ir bajerių nuspėjamumas kelia nusivylimą bei pyktį. Užtat persišviečia Christine Paul T-Shirt’as ir ji nuostabiai šypsosi. Jos vardas – Juli. Liepa. Gražu.

“Žemė” / “Maa” (rež. Veikko Aaltonen, 2000, Suomija)
Vėlavau į filmą – pataikiau kaip tik ant įžanginių titrų. Nusigaunu į laisvą vietą, įsitaisau ir ruošiuosi kontempliuoti. Pyst! – dokumentika. Nesitikėjau, tikrai nesitikėjau. Na, bet jei jau atėjau – žiūrėsiu. Velnias neims.
…suomių ūkininkų ir jų ūkių apžvalga. Nežmoniškai lėta ir monotoniška. Vienas augina kiaules, kitas – karves. Dar kitas dirba žemę, mala grūdus ir t.t. ir pan.. Atrodytų žmonės gyvena normaliai. Deja, Suomija įstojo į Europos Sąjungą ir visas privačių ūkininkų darbas eina perniek. Norint prisitaikyti prie EU normų reikia pereiti tikrą biurokratinį pragarą. Todėl liaudis geriau linkę atsisakyti savo ūkių. Konkurencija su monopolijomis negalima. Jaunimas tai pat nesiruošia pasilikti kaime. Uždaroma vietinė mokykla. Kaimo atstovai tarsi paskutinieji mohikanai laukia mirties. Ramiai ir išdidžiai.
Žiaurus žiūrovo išbandymas. Dvi valandos neskubios dokumentikos. Simpatiška muzikinė tema pradeda erzinti. Atsigauni tik pamatęs ūkininkų demonstracijas su plakatais “Fuck EU!”. O kada lietuviai tai rašys? Neaa, lietuviai geriau atkiš šikną ir prašys: “Fuck me, EU, please… “. Ir šypsosis.

“Po smėliu” / “Sous le sable” (rež. Francois Ozon, 2000, Prancūzija)
Labiausiai laukiamas festivalio filmas. Daugelis pažįstamų veidų pasirodė būtent šiame kino seanse. Dar daugiau nepasirodė, tvirtindami viską matę per video. Žmonės mielieji, juk čia kino juosta! Vien dėl to vertėjo ateiti. Tačiau po peržiūros buvo nemažai nusivylusiųjų. Ne tik kino juosta.
…vyras ir moteris. Moteris – Charlotte Rampling. Pasenusi, bet vis dar žavi ir efektinga. Nesigėdinanti sekso scenose demonstruoti savo gražios krūtinės. Bet sekso scenos bus kiek vėliau, o kol kas vyras ir moteris atvažiuoja pailsėti į nuosavą namą prie jūros. Pakurų rinkimas, lengva vakarienė, minimalūs pokalbiai. Iš ryto abu traukia į pliažą. Kol moteris deginasi saulėje vyras eina į jūrą išsimaudyti. Bėga laikas. Vyras negrįžta. Moteris pradeda nerimauti. Sukelia ant kojų visą pakrantės tarnybą. Bergždžios pastangos. Į paiešką įsilieja policija. Nieko. Vyras paskelbiamas žuvusiu, oficialiai – dingusiu be žinios. Moteris nenori tuo patikėti ir jos vaizduotė sukuria pokalbius bei kitokį bendravimą su dingusiuoju. Jokio sekso. Seksas prasideda su veikėju užuojautos kupinomis akimis, kuris tai pat sutinka su jos vyro žuvimo versijos. Moterį tai pradeda nervinti ir ji siunčia veikėją kuo toliau. Ji nenori atsisakyti savo iliuzijų. Net morge pamačiusi savo vyro lavoną ji tiki, kad tai ne jos vyras. Šyza progresuoja iš lėto, tačiau užtikrintai.
Ozonas kaip visada stilingas ir paprastas. Galbūt tas paprastumas ir atbaidė daugelį žiūrovų, po seanso pareiškusių, jog tai – nieko ypatingo ir, apskritai, filmas nuobodus. Kai kas tvirtino, kad Ozonas pagyvenęs diedas. Atseit ima tokias temas apie ne pirmos jaunystės žmones. Su niekuo nesiginčijau. Paprasčiausiai nuėjau pasivaikščioti. Gaila, kad ne prie jūros.

“Nuomos sutartis” (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2002, Lietuva)
Atominė bomba. Bent jau peržiūros poveikis tikrai prilygo atominės bombos sprogimui. Lietuviškas – naujas! – filmas yra visuomet laukiamas, bet, atrodo, pradedama tuo piktnaudžiauti. Nauja kino viltis – Kristijonas Vildžiūnas savuoju filmu įrodė senokai gromuluojamą tiesą – lietuviškas kinas absoliučiai beviltiškas. Jokios kino mokyklos, jokių tradicijų. Visiškas regresas. Tampame pirmykščiais. Einame į Europos Sąjungą.
…pinigų pritvinkusi poniutė (Larisa Kalpokaitė) skiriasi su vyru, pykstasi su dukra ir seserimi. Važinėja prabangiu automobiliu po Vilniaus senamiestį ir plepa mobiliuou telfonu. Apie tai, kad tai jos gyvenimas, ir kad nebandykite jai primesti savo taisyklių. Paseka porą indėnų su kastuvais. Dūšią išlieja savo puskvaišei draugei (košmariškai atrodanti Dalia Michelevičiūtė). O ta draugė moka šaudyti. Net tokius akinius užsideda kai šauna į žmogų. O šauti reikia į vieną pisuoklį-bohemos atstovą (Tomas Tamošaitis), Anais Nin knygelių mylėtoją. Jis suvedžiojo pinigų pritvinkusią poniutę ( sekso scena bet ką gali padaryti impotentu) o paskui metė. Ruošėsi griebtis puskvaišės draugės, bet ta užsidėjo akinius. Bičas suprato ir puolė ant grindų. Liko gyvas. Moterys parvažiavo namo. Kažkoks senis pradėjo groti armonika. Viskas.
Filmo koprodiuseriu buvo Šarūnas Bartas. Jis tai pat smaukėsi su garso įrašymo aparatūra. Pagaliau pademonstravo tikrąjį savo veidą – degradas kvadratu, pretenzingas degradas ir nevykėlis. Vildžiūnas džiugiai gieda pagal jo dūdelę (“7 Meno dienos” 2002 m. 12 nr. interviu). Filmas papiktino visus mano sutiktus žmones. Manau ir Kino Pavasario vadovybę, nemačiusią – tikriausiai – šio opuso prieš festivalį, nes ponia Arlickaitė į sceną pristatyti filmo išėjo visiškai girta. Ką gi, alkoholis slopina skausmą. Tai pat ir sielos. Taip bent jau sako. Nežinau.

Jau nuo pat pradžių matėsi, kad kino festivalis netraukia iki savo šlovingų laikotarpių. Antrarūšiai filmai triumfavo kaip niekad. Vildžiūno jiems nepriskirsime. Vildžiūnas – fenomenas. Nemačiau keturių filmų. Kalbu apie tai kas vyko didžiojoje kino teatro “Lietuva” salėje. Tautinės animacijos ir dokumentikos nenorėjau. Nekalbant jau apie diplomines studentų nesąmones. Vildžiūno tarp jų nebuvo. Vildžiūnas – genijus. Galima numanyti kas kitais metais bus Kino Pavasaryje. Pilka, nyku ir nuobodu. Ir Vildžiūno nebebus. Nebebus to draugiško sutartinio juoko “Nuomos sutarties” metu, leidžiančio įsitikinti, kad žiūrovai nenori būti idiotais. Nesvarbu kokio lygio ir brangumo idiotizmą stengiamasi jiems iškišti. Palaiminus idiotams platintojams ir idiotui režisieriui. Ir gal pagaliau nutils bet kokios kalbos apie lietuvišką kiną.
… and cut!