Atsuktuvas @ Balti Drambliai

Atsuktuvas @ Balti Drambliai, Vilnius

Birželio 4 d.

“Baltų Dramblių” kavinėje tiek žmonių dar nebuvau matęs. Pamatęs užstatytas žiūrovų pečiais įėjimo duris, net pagalvojau, kad teks klausytis negarsaus, aido iškraipomo muzikinio fono kažkur ant šaligatvio prie Salomėjos Nėries mokyklos. Tačiau įeiti, ir dar už dyką, pavyko. Baras su labai silpnai bėgančiu alumi buvo apgultas. Visos sėdimos vietos užstotos kažkur matytais veidais – Maišas, Šapauskas, Greitai, žurnaliūgos iš TV3, palaikantieji artistai is Zbygnevo šou, barzdylos, gotiškų-mansoniškų merginų būrelis…

Klubinė mergaitė čiulba į mobilų telefoną savo draugams: “Atvarykit i koncertą. Čia vienas mėlynas, kitas raudonas”. Taigi, scenoje Nerius Pečiūra, vėl sugrįžęs po savo prekiniu Atsuktuvo ženklu, saikingai dažytais mėlynais plaukai, bosistas Delfinas – radikaliai nudažytas raudona spalva, ir mušamieji – Griausmas. Nesu Atsuktuvo biografas, bet spėju, kad psudonimai sugalvoti, neslepkime, komercinio projekto realizavimui. Tiesa, instrumetų tarsi ir pakako kaip normaliam pankroko kolektyvui – gitaros, būgnai, “Tamstos” aparatura. Tiesa, bosistas Delfinas instrumentą naudojo daugiau kaip barą – į ją vis atremdavo ranka su brenžio stikline. Saugumo sumetimais bosinė gitara nebuvo sujungta ir laidais. Taigi, du balsai, gitara, būgnai su pakenčiamu ritmu, tai ir busvo muzikinė dalis, sakykim, skurdoka, bet paįvairinta įvairiais “lokaliais” pareiškimais ir šiaip linksmais atsakymais į žiurovių ir savo replikas. O taip pat nuolatiniais liemenukų ir kelnaičių kabinimais ant mikrofono. Net buvo sunku patikėti, kad Atsuktuvas įkalbėjo tiek merginų atsinešti iš namų nereuikalingų apatinukų ir mėtyti juos jam ant galvos. Šoumenai scenoje elgėsi taip laisvai, kad aš net patikėjau, jog merginos vaikšto be apatinio trikotažo.

Beje, tam buvo skiriama nemažai dainų, pavydžiui, baladė apie merginą, su pritrenkiančiu leitmotyvu – “BEEEEEEEEEEE keeeeeeeeeeeeeeLNAIciuuuuuuuuuuuuų”. Skambejo ir gėju himas. Priedainis “GĖJAIIIIIIIIIIIII, lialialialia, GĖJAI”, tą vakarą skambejo bent 3-4 kartus, keičiant žodį “gėjai” į “lezbes” ir atvirkščiai.

Man pirmą kartą gyvai teko išgirsti “Aš nuplikau nuo peroksido”, kurio tiek rifai, tiek energija, tiek įniršęs vokalas galbūt geriausiai mintimis nukėlė į tuos garsiuosius 1986 metus…Buvo ir kitos dainos apie varliukus, šūdukus ir panašiai.

Vis gi reikšmingiausios buvo paskutinės koncerto akimirkos, kai į tą pačią sceną sulipo būrys žiurovų, tarp jų ir – drąsi mergina, kuri dar prieštai Atsuktuvo bučiniui atsukusi krūtį, čia jau smagiai šveitė žemyn marškinėlius, po kuriais, žinoma, nieko nebuvo. Vyrukai rodė subines, o mergina patrauke rankas nuo krūtų.