RyRalio Lounge: Helovyno nebus

Kai renginių organizatoriai siūlo tau Helovyno naktį atšvęsti daugybėje vakarėlių, tai išmuša tave iš vėžių, nes pradeda kankinti mintis ne kur praleisti, o ką pasirinkti.

Ką gi traukiu į “Čaną”, prisimindama, kaip gerai praleidau laiką anąkart per acidjazzo trejų metų gimtadienį, tuo labiau, kad vilioja pats pavadinimas: “Helovyno nebus”, nežinau, kaip kam, bet man asmeniškai tą kičinę šventę, kurią mes vadiname Helovynu visai nesinori švęsti besivartant tarp raganų, moliūgų, raudonkepuraičių ir dar kitokio stuffo, gal aš nepripratau dar prie jos, bet kaip ten bebūtų Helovyną, man tenka švęsti iš pareigos, nes jaučiu atsakomybę tą dieną pasirodyti draugams ir išgerti su jais už…nežinau ką, tiesiog. Todėl dėl šitų visų priežasčių traukiu tenai, kur Helovyno nebus.

Prie durų man ant rankos priklijuoja geltoną besišypsantį snukelį, kas jau kelia nuotaiką. Jokių moliūgų, jokių tarakonų, voratinklių, šluotų ar kitokių nesąmonių. Palengva atsidustu, Helovyno tikrai nebus. Tiesiog jauki aplinka, kuria pats restoranas visad pasižymėjo, malonūs žmonės – nuolatinė RyRalio vakarėlių publika, kurie gerbia tikrą house ir nepraleidžia progos gerai praleisti laiką su RyRalio, kurio vakarėliai visad buvo “on the top”.

Iš pradžių groja Karalius ir Lauris, kai kada pingu, kai kada pasikeisdami po poros gabalų, čia tai tikrai funky beatz ir swoozy gruve, ar kaip ten:), nes yra grojamas belekas, pradedant nuo “No women – no cry” iki Kraftwerkų topų ir Thievery Corporation prancūziškų dainelių. Stilistikos atžvilgiu gal ir per žiauriai, bet žmonėms “praeina” ir jie šoka.

Po kokių dvylikos atsiranda iš kažkur dar žmonių, kai kas iš jų tiesiog vėlai prisiminė, kad metas “šventei”, kai kas jau parvažiavo iš kitų vakarėlių, ir tokiu būdu buvusioje pustuštėje salėje pamažu yra prarandama galimybė laisvai šokti ir laisvai kvėpuot, kažkodėl visi braunasi į šokių aikštelę, nes kaip tik groja Mini-Me – naujas veidas, bet galiu pasakyti, kad tai yra visai neišsiskiriantis iš minios berniukas, kuris ką tik grįžo iš Airijos, kur dirbo ir parsivežė su savim daugybę gerų plokštelių savo malonumui “prasigrot”. Kaip Lauris sakė, Mini-Me visad patikdavo, kaip didžėjai groja, dėl to jis ir nusprendė išbandyti savo jėgas ir nepretenduoja į profesionalo vardą. Tačiau šį kartą jis pagrojo taip, kad aš nemačiau nei vieno sėdinčio asmens, nes jo muzika buvo nauja, gera ir nenuvalkiota, ne toks house, daug geresnis, nei tas, pagal kurį mes šokam kiekvieną penktadienį ar šeštadienį.

Kokią ketvirtą pasireškia spalvoti berniukai, raudonkepuraitė ir “laisvo elgesio mergaitė”, aišku tai tik kostiumai, iš kur gi jie tokie ir dar čia?

Jaučiu, kad jėgos palieka mane, per daug išgertas alkoholio kiekis ir nuovargis po darbo duoda žinių, atiduodu paskutinius chupa-chups berniukams, iškviečiu taksi ir važiuoju namo, taksi vis dar svaigstu nuo gerai praleisto laiko ir malonios muzikos, atsisukęs vairuotojas paklausė: “Nu ir kaip moliūginą atšventėt?” – “Nuostabiai” – “Kažkokie jūs visi nuostabūs iš Parodų 1 važiuojat” – “Gal”. Telieka tik nusišypsot…