Deep Bros @ TBK

Šaltas šaltas vakaras, šaltas šaltas vėjas. O vidinis balsas sako – pasilik namie. Nu jau ne! Penktadienis juk, o aš busiu ne aš jei praleisiu vakarą prie TV. Tuščiom siaurom gatvytėm šliaužiu technikos bibliotekos link. Visas dešimt minučių kelio šneku su savim, bandydama nekreipt dėmesį į vėją ir šąlantį užpakalį. Be to žinau, kad vakarėlio organizatoriai – deep bros. Kiek teko jų tusuose lankytis – niekad jokių nusiskundimų iš mano pusės nebuvo.

Minia prie durų nuteikia gan optimistiškai. Žmogeliukai “iš ten” išbėgę su maikytėmis šaukia, kad viduj “nerealu, super, fantastiška” ir pan. Pagalvoju – ‘wow’ ir skubu vidun. Kartu su štampu gaunu kažkokia juostelę, kurį turėtų šviest neoninėj šviesoj. Mažas niekutis, bet privertė šypsotis plačiau…

Muzikos nesigirdi, užtat puikiai girdisi kokių 30 žmonių minios ūžimas prie rūbinės. Striukes-paltukus pakabinti norisi visiems, o praplikęs dėdukas-rūbininkas verčiasi ypatingai letai. Ką padarysi, teks laukt. Atrodo, ot tai beda pralaukt 15 minučių eilėj, bet patikėkit manim, kai kojos veržiasi šokt, o ausys pasigedo geros muzikos, tie 15 minučių tesėsi velniškai ilgai ( galėjo energiškesnių rūbininkų pakviest… : ).

Galiausiai kartono gabaliukas su numeriu jau rankoje, ir aš vos ne bėgtute skubu žemyn. Pusė pirmos, kažkas jau lūžo, ant laiptų kaip visada chebra suka kasiaką. Vat ir paskutinis koridoriukas, įeinu ir iš kart suprantu – kažkas netaip. Po kelių minučių “dašila” – ogi aš praktiškai neatpažįstu ir nedamatau žmonių. Kodėl?…Apšvietimas šlubuoja. Pora lempučių prie didžėjų ir viskas. Ir juostelė ant rankos nešviečia, nes šviesos nepagauna.

Tamsoje bandau ieškot pažįstamų veidų, vaikščiodama ratu. Iš kart prisipažįnsiu – sekėsi gan sunkiai, nes nieko nemačiau ir pastoviai užklupdavau už kažkieno kojų. (atsiprašau visų, kuriuos apmindžiau). Vaizdeliai – veideliai ant sofučių, grindų, prie sienų – kelia graudulį. Visų pirmą – publikos amžius, antrą – stovis…16-17 metų vaikučiai atrodo pirmąkart gyvenime buvo išleisti į laisvę nakčiai. Kažkam bloga, kažkas pernelyg laimingas, kažkas lenda šnekėt, kažkas – laižytis. Žodžiu – praktiškai vien nepažįstami mažamečiai keliantis siaubą savo nevaldomą meilę. Nors meluoju, vieną atpažinau – jaunesniosios sesės vaikinukas kaip ir visi – kvadratinėm akim. Tarp jų visų jaučiausi sena pusgirtė boba.

Atsipalaiduot trukdo 3 faktai – visiškai subjektyvi mintis – kad reikėjo šiandien negert, o, kaip visada, kadangi esu tolerantiška… antra – muzika normaliai girdėjau tik atsistojus metro atstume nuo kolonėlės, trečia – pernelyg draugiškai nusiteikęs jaunimas visąlaik kabindavosi ant kaklo, kas trukdė laisvai judint rankytes bei kojytes. Kas dėl pačios muzikos, tai čia ko gero vienintelis, kas buvo tvarkoje tą niūrų penktadieninį vakarą.

Gerai-gerai, tiesiog prisipažįstu, kad visad buvau deep bros gerbėja. Patinka man, kaip jie groja ir taškas. Laukiau Tadeu topinio ‘everything but the girl’ gabalo, bet pritruko nervų laukti. Kažkaip pradėjo mane slėgti apsinešusių mažamečių euforija. Paguodžiau save mintim, kad grįšiu namo ir įsijungsiu ‘everything but the girl’ kompakčiuką ir bus visai gerai, jei dar ne geriau. Patys didžėjai pagrojo labai gerą ir kokybišką deep house. Bet vien muzika tuso neišgelbėjo. Apšvietimas ir “publika” karts nuo karto vertė pasijust vos ne mokyklos diskotekoje…”Wow” ne labai pasakysi, nors patys didžėjai pagrojo labai švariai ir tikrai kokybiškai. Bet didelio moralinio pasitenkinimo nuo tuso negavau.