Viešieji fiksuotieji ryšiai literatūrai. Introdukcija į KNYGOS ORE (2)

Tomo Staniulio “Herbo ir Varlių” gravitacijos jėga

Diena iš Gravity agendos prasidėjo nuotaikingai: lauke negailestingai spengė saulėtas celsijaus minusas, o mes vėl ėjome pro rotušės aikštę, kuri kaip tyčia pralinksmino koncertu-mitingu “make love not war”: priešais spontanišką sceną būriavosi maždaug dvylikos (pagyvenusių) jaunimų minia su plakatais a la “Husseinas jėga!”, “Kuveitui – griežtas ne!”, “Buš, ubiri ruki s čužoj nefti” etc.; teko patikėti, kad Woodstokas, o kartu ir TSRS (ja drugoj takoj strany neznaju gde tak volno dyšyt čelovek) vis dar tęsiasi, ir hipių filosofinis pasirengimas ūmai parklupdo visus kiečiausius politologus. Užtat su malonumu prarijau MadMan Moon ir I.V.T.K.Y.G.Y.G. – bunda pabunda bunda lavonai, – netikėtai pasilabinau su šešėliniu mr Wallace, kuriam nebuvo ką pasakyti, ir dar nežinodamas, kad gėliavaikišką ir entuziastingą Baro pasirodymą parodijuos Algis Greitai, lėtai brendau vakarinei klubinei revoliucijai.

Prie įėjimo į stilingiausią, progresyviausią ir teisingiausią LT požemį – eilė; išaiškėja, kad šįvakar ne tik mes, bet ir visi atendantai yra VIP – daugybė konservuotų Tomų Lee ir Pamelų, greičiausiai rašančių kultūros-teoretines apžvalgas Vakaro Žinioms ar pan. Visų šių kanibalų dalyvavimu, reikia tikėti, pasirūpino viešųjų ryšių partneriai, vadojaujami poeto mykolo, ir visi jie išalkę naujos literatūros žvaigždės, kurią užbadytų gigantiškais interviu, kabintų pirmame Lietuvos Ryto puslapyje, vinjetėse “pertraukiame šią Akvariumas 2 transliaciją dėl specialaus pranešimo: rašytojas Tomas pristato savo naują “Herbą..” Staiga taip ir atsitinka! Ir mes, spalvotieji, tikrieji gyvenimų dalyviai, savo favorite-bibliotekoj keistu pavadinimu Gravity užklupti didingų prožektorių ir muzikkkalių intarpų, akimirkai liaujamės siurbčioję specialiai mums mixuotus skaitinius, apakinti scenos, kurioje įsijungia jaunosios pažibos Staniulio diriguojamas scenarijus – prie rimto stalo susėda solidžiai grimuoti ir įrengti diktoriai, sklaidantys šviežio Romano iškarpas, anonsuojantys ir atrajojantys susijusias sensacijas su įvaldytu LNK-žinių tonu (esu girdėjęs instrukcijas lnk pranešėjams: šnekėk taip, lyg kreiptumeis į visiškus debilus). Prasideda Orbita.7 Dienos, tik ne su kosmine, o su teologine potekste: visa auditorija, t.y., tie pasimetę, ne ten pataikę, nepaaiškinamai-gravituojantys žmogėnukai, pavadinami rojaus gyventojais, o klubas, aišku, rojumi, kaip ir dera. Daugmaž: žemiški darbo dienų rūpesčiai baigėsi, jūs – išrinktieji, praėję dj petro atranką, tūsinkitės savo dj-arfų-psalmių paunksmėse, o mes protarpiais dar papulsuosime jums konceptualia menine programa.

Tiems, kam sutrikusi alkoholio ar kita apytaka, prie chill-outo lentynų priklijuota po rašytinės premjeros kopiją, kurios, according to my practice, galima perskaityti maždaug 20 psl., kol šis dvasingas Jasinskio g. susitikimas išsikvepia ir pašaukia kitas.

Neslėpsiu – iš esmės šitos prezentacijos konceptas man “su”imponavo, nepaisant kai kurių infantilių tonacijų, ir tikiu, kad panašia kryptimi turėtų judėti visa leidybos pramogų industrija (arba taip, kaip atrodė džiazovi Kerry Shawn Keys su V. Tarasovu Užupio kavinėje), nors ir baisu, kad visi dalyvavusieji seniai pamiršo ir herbus, ir varles; ir man jau neberūpėjo, ko siekė tas gudrus brolis romanistas, paduodamas Gravity, visiško negalvojimo aplinkai, textą – šiaip ar taip, neišvengiamo galvojimo aplinką (“Menas negali užsisklęsti uždarame intelektualų bei jiems prijaučiančių žmonių rate. Knygos turi gyventi ten, kur gyvena jų skaitytojai ir herojai”, sakė pranešimas spaudai; bet kas dalyvauja pristatyme naktiniame klube 19.00 val. Lietuvos laiku? 50 nesugalvojančių apie ką rašyti žurnalistų?), tiesiog nesigėdijau besigėrįs tuo ironiškai perdirbtu pateikimu ir santykiu su publika, kuomet vaizduojama, kad nauja knyga yra įvykis, dominantis ir sujaudinantis konvencinę žiniasklaidą.

Ak, kokius skaičius man išdėstytų – jei jas prakalbinčiau – tikrajai LT-media antrinančios masės gerų žmonių, kurių sąmonėse pati didžiausia nuobodybė – naktiniai klubai, nuobodulį reklamuojantys kaip magišką substanciją, laikomi linksmiausiu laisvalaikiu, o intensyviausias tekstas – nuobodžiuoju laisvalaikiu, neva skirtu tam momentui, kai kokie nors lietaus ar sniego sąrėmiai įkalina kokioje nors Saarema saloje be jokių civilizacijos vibratorių, kaip antai TV, PC ar Cosmo? Išsikviestume per laiko portalą maironį ir marcinkevičių mortal-kombatui su dailiu šiuolaikiniu konsumizmu+pleasure’izmu, bet kuo užmušti maironį ir marcinkevičių?
Neištversiu nepaminėjęs, kad pirmieji du show, palyginus su trečiuoju, turėjo aiškiai pranašesnį show elementą – Alfonsą Andriuškevičių; apskritai daugelio 40-50mečių šioje srityje produkuojamas drive’as yra savo vietoje, skirtingai nuo naujosios-jaunosios kartos, kurios kultūrinis sąmojis nelinksmina nei inertiškų reliktų, įstrigusių konservatyviuose sentimentuose, nei reklaminėje lingvistikoje užaugusių vaikelių, kurie paprasčiausiai nebegeba savęs sulėtinti iki dvimačių struktūrų, išskyrus elementarią žurnalinę beletristiką. Vizuali, spalvinga ir stilinga veni-vidi kultūra; arba vokalo kultūra, kurios paranašumą užfiksavo dar Brodskis —

Bet netaikykime šių graudžių samprotavimų potencialiam ir gerai nuteikiančiam Tomui Staniuliui, jaunosios kultūros vilčiai ir ilčiai. Kaip bebūtų, naujas jo romanas “Herbas ir varlės”, kitaip tariant, įvykis, jau įšvęstas, ir tuoj patikrinsime, kas iš tikrųjų jo viduje.

O jūs ir toliau lankykite s(k)varbius knygmenininkų performansus, saikingai vartokite-malonumą stebėti, kaip vienas farsas persidengia su kitu ir kaip maskuojasi nekalti įvaizdžių žaidimai, bei raportuokite apie tai į Knygos Ore. linasss@delfi.lt laukia visų geros ir piktos valios žmonių (ne)aktualių rašinių, kontempliacijų, (ne)konceptualių publikacijų ir literatūros, turbūt visai nepanašios į šį išstenėtą kilometražą.

p.s. Visam Herbo ir Varlių džiaugsmui pasibaigus bemaž 20.00, švarioje šokių aikštėje kažkaip atsirado žvalus ir viskam pritaikytas maestro Donatas Katkus su anonimine mergele. Stebint, kaip jis laimingai diriguoja savo genialiam kūnui, mane šventvagiškai ištiko kardinaliai priešingas vaizdinys: svirduliuojantis tradicinės kultūros dinozavras, kuris pasimetė atėjųs postsąjūdinėms Maximoms, Internetui, Akvariumui ir Snickersui, ir vis dar nežino, kaip elgtis. Baisu, blemba.