Visaliaudinė Lietuvių Liaudies… @ 513, Tilto g.

Smaukiausi penktadienio vakare po miestą, trindamas seniai pažįstamas vietas su būreliu sėbrų, kol galų gale šiaip taip susitarėme, jog norime nueiti i Visų Lietuvių Šokių Vakarą ar kažkaip ten panašiai vadinosi tas renginys (kam įdomu, vistiek visi tai vadina penkitrylika). Buvau girdėjęs šiek tiek įdomių atsiliepimų, juolab, dj lineup’as itin patrauklus, taigi negaišome, ir padoriai anksti, ties vidurnakčiu, jau stovinėjome prieigose.

Aplinka – kažkas tarpinio tarp garažo ir amžinatilsį “Tasty”, nors tiesą sakant, tai ir yra garažas, o klubu tai turėtų tapti kažkada ne dabar. Gal vėliau. Salėje – itin kokybiškas garsas, deja, jo truputį mažoka. Su šviesom irgi ypatingai niekas nepersistengė, nors tos migalkės, kalančios tiesiai į akis, mane nuo seno erzina, tačiau tai asmeninės mano problemos, kaip ir dūmų gausa. Vienas dalykas, dėl kurio sutarė visi – beprotiškai karšta, nors kai kuriose viečikėse galima buvo ištaikyti šiokių tokių “spotų”, kur pūtė šaltas vėjelis. Baro kainų atidžiai nenagrinėjau, tačiau panašu, kad tai nediskutuotinas dalykas. Meniu – be didelio pasirinkimo, bet kas puls ginčytis dėl gurmano rinkinėlių naudos tūsuose.
Šiek tiek neįprasta matyti Boo grojantį tokį senuką geruliuką hausiuką, tačiau klausėsi labai smagiai, tik kažkaip trumpokai. Boo keitė Tadeu, kaip visada, kokybiškas, geras ir atidus. Vidis, sekęs po Tado, pradžioje eilinį kartą visus pražiodė, o gale, kaip visąlaik, vėl visus sučiaupė, tačiau čia turbūt būtent šio tūso specifika, kadangi pusvalandyje išsitekti su visais savo naujais ir einamais vinilais kiek sudėtinga. Pastarajam sukant paskutinį vinilą, jo užnugaryje nervingai trintis pradėjo gerb. R. Šapauskas, sugrojęs savo specifinį tarpvandaikoiribizos, subūręs minią linksinčių gerbėjų ir kreivokas šypsenėles nelabai susigaudančių, kas tas šapauskas, lūpose. Tūso tempas visomis prasmėmis vis greitėjo, Šapauskas nurimo po gero pusvalandžio, perleides vadeles Pepei, kuris, vėl gi, nelauktai intensyviu ir sustyguotu setu kvietė persimesti su kolegomis supratingais ir pritariančiais žvilgniukais. Vakaro konferansjė (neduok tu dieve daugiau tokių) taip įnirtingai stengėsi viską sušikti, kad nejučiomis pradėjau jaustis kokių nors ten chemikų krikštynose, o ne 2003 metų Vilniuje vykstančiame “pogrindinės muzikos vakarėlyje”, bet tai ma jį bala. Drėma, kurio grojančio nemačiau bene metus su viršumi, taip liuobė savo sintetika per smegenis, kad neišlaikiau ir pabėgau, ir likusį laiką leidau besiblaškydamas tarp lauko ir vidaus, dar netyčia užgirdau Sūrius, beišdykaujančius su jungle, o pavliko ir domino nebesulaukiau, kadangi artėjo gūdus rytas ir ne ką lengvesnė diena.