„Kultūros tvartas“ (+foto!) @ Lentvario dvaras

Rėkdamas iš skausmo, kėliausi šeštadienį aštuntą ryto ir baiginėjau darbus. Susipakavau daiktus, įsimečiau dantysna priešpaskutinę cigaretę ir pažvelgiau pro langą, kad įsitikinčiau, jog šis šlapias garsas kyla ne nuo kažkieno gamtinių reikalų, o nuo pragariškos liūties, kuri merkė Vilnių kaip kokį varganą šunėką. „Kultūros tvartas“ kabojo ant plauko, nes visa ta gigantiška masė žmonių, prieš porą dienų besidievagojusių kad trūks plyš ten apsilankys, į mano kiek priplėkusį telefoninį entuziazmą atsiliepdavo lyg 32kbitų mp3, dusliai, neaiškiai ir su žiauriai nukarpytais aukštais – „ai nežinau, matai, čia biški lyja…“

Pusę pirmos tupėjom Cafe de Paris, gurkšnojom kavą ir kikenom iš netolimos ateities. Open air’as… Stvėrėm Moniką bei jos sutarkuotą sūrį ir po penkiolikos minučių mūsų citroenas balų paviršiumi skrido Lentvario link. Patirtis nenupasakojoma, ypač kai pro langus matai šuorus iš po ratų skriejančio vandens, automobilis kontroliuojamas tik 50%, ir tikimybė atsirasti „Kultūros tvarte“ sveikiems džiugino labiau nei perspektyva gerai pasiautėt po keletos valandų. Tokia štai priešistorė.

Atvykę Lentvarin kiek po pirmos, antakius išlenkėm simpatišku pusračiu ir atvėpusiais žandikauliais pradėjom klampoti po keliolikos cm vandens sluoksnį, po kuriuo liulėjo dar apie tiek pat cm purvo. Momenkaulis jau pradėjo pūliuoti nuo lietaus paliktų žaizdų, batuose vandens gausėjo sulig kiekviena minute, o fiasko nuojauta smelkė iki pat kaulų. Pirmasis alkoholis, dar kelios valandos tampymosi be jokio užsiėmimo, programa vėluoja jau keletą valandų, aš, turėjęs pasismaukyti prie dj-pulčiuko nuo dviejų iki keturių, penktą dar klausiausi Empti soundchecko ir tyrinėjau scenininkų pastangas galinę scenos dalį uždengti tokiu kiek pavargusiu tentu. Scena atrodė fantastiškai – tiksliau, jos abi atrodė fantastiškai. Mažoji nebūtų padariusi gėdos kokiam nors miesto festivaliukui klaipedoje ar kaune, didžioji – kad ir “zahraničnoms” žvagždutėms. Man begrojant, apšvietėjai pirmyn atgal tampė šviesos „stanokus“, o per penkis metrus nuo manes soundčeką darėsi g. šulinskas ir l. būda. Turiu pastebėti, jog begrojant Deodato ar Azymuth, šalia virpanti tokia fuzova gitara, betampanti analogiškas temas, skamba fantastiškai, deja, visa tai girdėjau tik aš ir dar kokie penki žmonės. Mane pakeitė Genys, truputis reggea ir dub, tuo metu publikos gausėjo, lietus nustojo, pro debesis vis kėsinosi išlįst saulė, tačiau jai prastai sekėsi. Tamsa dengė tvarto pakraščius, pliurza ant žemės darėsi vis klampesnė, o baras vis labiau ir labiau viliojo. Priešais sceną susistūmę suoliukus vodkę gurkšnojo geri veidai, kiek tolėliau dangun kilo skalsus dūmas, pradėjo vorele traukti mergaitės, merginos ir moterys, mielo draugo veidas švietė dviprasmiška šypsena, jo rankos tapšnojo man per petį, o ant stalo šalia mūsų vis kaupėsi tušti vienkartiniai. Vakaras prasidėjo.

Boo, kaip ir tikėjausi, visai smagiai praleido laiką nuo aštuonių iki devynių, apie jo grojamus setus esu prirašęs nemažą kiekį kilobaitų, taigi šiam kartui gal apsieisim.

Lino Būdos ir DJ Kunigo projektas. Nelaukiau labai didelių efektų iš šio pasirodymo, kadangi nelabai gerai esu susipažinęs su aukščiau minėto pono dj programa, tačiau teko girdėti keletą atsiliepimų, kurių užteko susiformuoti šiokią tokią nuomonę apie jį. Tačiau projektuks, sakyčiau, visai pavykęs. L.Būda yra seniai suformavęs apie save nuomonę kaip apie milijone įvairių projektų pasireiškusį muzikantą, todėl savo profesionalumu šiaip taip ištraukė keletą nevykusių momentų. Vertinimas – 6/10.

D.Pulausko sextetas buvo nuostabus. Gal tam įtakos turi mano seniai išreikštas ir žinomas potraukis į įvairias jazzo formas, o gal – neabejotinai aukštas muzikų lygis. Ramoškos trimitas nuplėšė stogą, o Šulinkso pasažai gitara trėškė mane gilyn į purvą, pradėjau mataruot kojomis rankomis ir nerišliai gargaliuoti. Pasirodymas netruko taip ilgai, kaip norėjau, tačiau, spėju, šio seksteto pasirodymas buvo vienas geresnių įvykių šiame festivalyje. Vertinimas – 8/10.

Stojo šiokia tokia nejauki pauzelė, ir kaip vijurkas ant scenos stryktelėjo Bij. Viso veiksmo labai nesekiau, kadangi Vilniuje Bij’u alsuoja visos sienos ir tūsovkės ir jokių incidentų ar kosmosų iš jo paprasčiausiai neįmanoma tikėtis, todėl tiesiog mėgavausi programa ir aplink tvyrančia atmosfera. Naktis buvo fantastiška, tvarto sienos, apšviestos mini prožikais, atrodė lyg geto mūrai, netoli nuo scenos publika kaitinosi rankeles virš statinėje sukrauto laužo, ten pat tikrąja to žodžio prasme laižėsi du kiek perpūtę gėjai, juos stebėjusi šešiolikinė mergaičiukė atidžiai tyrinėjo visus atliekamus veiksmus, truputį nuošaliau tarpusavio santykius aiškino kiek pagyvenusi porelė. Žavu, linksma ir… labai konceptualu, nes visa publika buvo aplipusi purvo gurvuoliukais, o kai kurie netgi skruostus pasidabinę maskuojančiais raštais.

DJ Kunigas ir G.Šulinskas. Kaip ir tikėtasi, šis projektas – vienas silpniausių. Pats G. Šulinskas šiek tiek prieš savo pasirodymą kiek nepasitikėjo šia idėja, ir nors ne viskas buvo taip jau blogai, tačiau bendrame festivalio kontekste judviejų duetas atrodė mažiausiai paruoštas ir atidirbtas. Tembratikos skirtumai, truputį nevykęs garsas (spėju, kažkuris kažkurio negirdėjo), šlubuojanti ritmika iš abiejų pusių ir kiek abejotini gitariniai sprendimai truputį atšaldė entuziazmą ir privertė atjautos bei linksmybių ieškoti kitose vietose. Šiuo atveju užėmiau neblogą vietą prie baro ir visomis išgalėmis stengiausi jos neužleisti, o vėliau su kolega contratto užsiėmiau žemės darbais ruošdamas vietą nakvynei, todėl visiškai nieko negaliu pasakyti nei apie Bičių, nei apie Empti pasirodymą (labai tikiuosi, kad kas nors užpildys šią spragą). Iš draugų atsiliepimų jokio įspūdžio irgi nepavyko susidaryti, kadangi keletas žmonių juos labai gyrė, o keletas – labai peikė. Viskas, ką galiu pasakyti apie Empti, tai kad girdėjau jų soundčeką ir man visai patiko. Ypač ta mergaičiukė, užreverbintu balsu antrinanti Giedrei.

Dar reikėtų papasakoti apie Deniso ir 2Frešo dvikovėlę, Deniso ir Gedo siautėjimą prie pafų, kažkokį užsivežusį rastamaną iš Latvijos, gerą valandą įgarsinusį Deniso setą padrikais šūkčiojimais iš po scenos. Reikėtų papasakoti kaip per Liškevičiaus valandėlę mažojoje scenoje už tvoros susibūrusios keturiasdešimtmetės Lentvario gyventojos draskė nagais tvorą ir kilojo sijonus, reikėtų papasakotį apie Bernie, tampiusį tokius svaigius ir ilgesingus gabalus, kad norėjosi sėst ir ilsėėėėėėėėėėėėėėtis. Dar – mielą trylikinę mulatę, šiek tiek arabiškų bruožų, labai kuklią ir drovią. Būtinų būtiniausiai reikėtų paminėti tą mažą žmogutį (kokių devynių metų vaikinuką), nuo pat festivalio paruošimo darbų šokusį priešais sceną. Jis, drauge su tais kuiliais iš renginio plakato, galėtų tapti kaip ir festivalio veidu ar simboliu. Jis buvo pilnateisis šou dalyvis, visą laiką prasitūsinęs prie scenos, už scenos, tarp scenų ir po scena, keisdavo rūbelius ir padėdavo įgarsinti kai kuriuos renginius savadarbe perkusija iš statinės ir medinių pagaikščių. Labai gaila, niekur fotografijose nėra užfiksuotas tas berniukas, bet patikėkit, tie, kurie buvo festivalyje, žino apie ką aš. (Po savaitės ši fotografija atsirado, žiūrėkite apačioje, dėkui labai gerb. Sigitui).

Pirmąją festivalio dieną baigė Anna su (turbūt) Denisu mažojoje scenoje, penkiolikai nerimstančių žmonių, brėkštančiam rytui ir vėl atgijusiems lietaus lašams bei pirmiesiems gaidžiams, kurių kakarynės aidėjo iš netolimos kaimynystės. Ėjau miegot, pasakysiu jums, visai laimingas, puikiai nusiteikęs ir nė velnio nepavargęs, nors ir septintą ryto.

Antroji diena prasidėjo labai juokingai. Pusę vienuolikos staiga prasidėjo masinis kėlimasis ir masinis atvažiavimas – nežinau, gal visų biolaikrodžiai veikia tame pačiame dažnyje, tačiau vienuoliktą valandą ryto priešais sceną staiga iš visų pakraščių pradėjo rinktis apsimiegoję, patinę ir dar sunkiai rezgantys sakinius vakarykščiai bičiuliai ir bičiulės. Scenoje, pasidabinęs nosį tamsiais, nė menkiausio žvilgsnio nepraleidžiančiais akiniais rypavo Jurgis iš Inculto, po truputį komplektavosi jo kolegos ir soundčekinosi, kas, beje, buvo puikiausias soundtrackas pirmajai kavai, pirmajam alui ir pirmajam… Tuomet atėjo Spaghetti Trio eilė, ketvertas tamsiųjų arkliukų sulipo ant scenos, pratampė glandas, stygas, dūdas ir odas, mestelėjo porą šlapių bajeriukų ir po gero pusvalandžio dėjo savo koncertuką. Turiu pastebėti – tikrai pavykusį. Sudėtinga būtų sugretinti šeštadienio ir sekmadienio renginius, kadangi ir tematika, ir oro salygos, ir publika, ir nuotaikos buvo visiškai skirtingos. Ne, Spagečiai buvo skirti bet kam, tik ne šokiams. Dėmesys ir reakcija, kurios jie sulaukė iš publikos, pranoko jų pačių lūkesčius – nuoširdūs, pabrėžiu, nuoširdūs plojimai skambėjo po kiekvienos kompozicijos, o ką pertraukos metu grojant Eric Tanguy (mažosios scenos projektai sekmadienį buvo perkelti didžiojon ir užpildė tarpus tarp grupių) su didgeridoo išdarinėjo grupės bosistas Lašelis, buvo nepakartojama. Apibūdinti jų muziką šnekant specifiniais terminais – pernelyg sudėtinga. Taip, tai jazzas bendraja prasme, tačiau pasakyti, kad Spaghetti Trio yra tik jazzo grupė tai reikštų tą patį, kas pasakyti nieko. Vertinimas – 9/10

Iškart po spagečių scenon stojo Inculto. Pastaruoju metu tampanti nebe grupe, o reiškiniu, Inculto šį kartą stengėsi atlikti vieną itin sudėtingą misiją – išjudinti publiką. Prie visos pagarbos Jurgiui ir pačiai grupei, galiu pasakyti, jog ši užduotis buvo praktiškai neįgyvendinama – į visus tipinius publikos užvedinėjimo bajeriukus žiūrovai atsakydavo vangiai ir nesistemingai, todėl keletas kompozicijų kaip ir nepavyko. Bet tai nieko tokio, nes jei primetus, jog 75% klausytojų buvo stipriai pavargę „po vakar“ ir ne tai kad nesugebėjo šokti, o sunkiai gebėjo nukakti iki baro alaus, tai visa tai tampa aišku ir suprantama. Nors vistiek, prie scenos nerangiai trypčiojo nemažas būrelis draugų, „giminaičių“ ir fanų. Vertinimas – 7/10.

Staiga, pasibaigus Inculto, kurių pasiklausyti specialiai suvažiavo nemažai žmonių iš kiek tolimesnių vietų nei Vilnius ar Kaunas, visus kaip vėju nupūtė. Renginį smagiu itališku kokteiliuku užbaigęs Francesco Di Marco grojo jau praktiškai tik saviems ir labiausiai užkietėjusiems „festivalininkams“. Skambant paskutiniam renginio gabalui, „O Sole Mio“, staiga supratau, jog festivalis baigėsi, ir nejučiomis pradėjau laukti kito. O kitas, ko gero, tikrai bus, tikrai toje pačioje vietoje, ir galbūt tuo pačiu pavadinimu. Dabar jau aiškūs visi trūkumai, nesklandumai, visi programinės dalies netikslumai. Daug priekaištų ir pagyrimų buvo išsakyta renginio organizatoriams, tikėtina, į juos bus atsižvelgta. Labai daug kas minėjo finansinį renginio fiasco – o kam nors tai iš tikrųjų įdomu? Tai turėtų būti pats paskutinis jaudinantis dalykas visoje šioje feerijoje, juolab, kad daug grandioziškesni renginai žlugo, neatlaikę lietaus, cinizmo ir savo pačių svorio, o „Kultūros tvartas“ atsilaikė, ir itin sėkmingai.

Tokių festivalių svarbą sunku nusakyti. Niekam iš tikrųjų nereikia tų kviestinių žvaigždžių iš užsienio, ne jų dydžiu ar garsumu nustatomas kokybinis faktorius, kuris, mano nuomone, pats svarbiausias. Galbūt problema yra vietinėje kokybėje? Abejoju, ypač po šio savaitgalio. Galbūt festivalis galėjo būti kiek ilgesnis – ne dvi, o tris dienas – tačiau ar dažnas jūsų būtų atlaikęs tokį party tempa? Galbūt programa galėjo būti labiau išbalansuota, o lineup’as parinktas kiek gudriau – bet kas gali pasakyti, kur yra riba tobulumui? Galbūt, galbūt. Bet visų svarbiausia – kaip jautėsi renginio lankytojai, nes retas festivalis yra daromas dėl kažkokios kitos priežasties.

Beje, mano asmeninė nuotaika, pozicija ir įspūdžiai nėra kažkoks tai nuotaikų oficiozas, todėl būtų smagu komentaruose išgirsti įvairių atsiliepimų apie festivalį, pasirodymus, aplinką ir t.t.