THE CINEMATIC ORCHESTRA @ Kongresų rūmai, Vilnius

Ramiai bundantis miestas, iš tylos išnyrančios gaidos ir virpanti, pakili nuojauta apie prasidedantį gyvenimą. Tai ne stebuklas, o greičiau realybė, supantis pasaulio žmogų gyvenimo džiaugsmas ir liūdesys viename. Istorija prasideda.

Neįtikėtinai įtaigus ir užburiantis CINEMATIC ORCHESTRA garsų pasaulis sintezuoja gyvybės kupiną gyvenimą, baltai juodą istoriją paversdamas įdomiu, nostalgišku patyrimu, lyg tai vyktų čia ir dabar, lyg gyvenimo, istorijos dulkės būtų specialiai sukviestos nugulti kino juostą, o mūsų pasakojimo herojus, istorijos ašis ir kartu jos kūrėjas lyg tyčia būtų užsivilkęs tą sermėgą, šiandien nebenešiojamą, tačiau pažystamą iš mūsų senelių foto albumų. Nebylusis kinas suskamba stebuklu.

Lengvai pulsuojantis, ritmingas, tolydžio garsėjantis gyvenimo ritmas žadina miestą – tai krautuvininkas, atveriantis vitrinas ir gatvės, prisipildančios žmonių; tramvajai, skrodžiantys ryto saulę ir tepaluota šluota, sutepanti besusikertančius bėgius. Nuostabiai preciziška CINEMATIC ORCHESTRA garsų visata neįtikinėja, o tiesiog pasakoja ir audžia realybę, sujungdama praeitį ir dabartį, parodydama ateitį jau seniai išgyventoje istorijoje.

Nepastebimai išnyranti ir vėl paskęstanti ritmo interpretacija išlaisvina energiją, atveria gaivališkos džiazo improvizacijos chaosą ir staiga vėl pakimba ties tylos praraja. Didėjant garsų ir vaizdų įtampai kuriasi naujas pasakojimas, nesuvaržytas prasmėmis, sampratomis, laisvai interpretuojamas ir pats laisvai gyvuojantis. Tai kartais pasvyrantis pasaulis, kreivas ir vėl išsitiesinantis. Pasakojimas tęsiasi.

Tai himnas žmogui, jo norams, siekimams, išgyvenimams, tai pagerbimas žmogaus su kamera, filmuojančio, kuriančio, statančio, važiuojančio, klūpančio, gulinčio dulkėse ir matančio platų horizontą, atskleidžiančio sau ir mums pasaulį, kuris buvo šalia, galbūt net ten, kur dabar esame, visai šalia. Be muzikos mes niekas. Be muzikos nėra gyvybės.

Bandymas, nebijantis, eksperimentuojantis tęsiasi. Universali kino bei muzikos kalba, nesusaistyta teatro, personažų, režisūros reikalavimais, perskriejanti kultūrinius ir laiko barjerus. Rytai Vakaruose ir vise versa. Netgi regimos prasmės – sistema, santvarka, ideologija – tampa žaidimo objektu, jos negrėsmingos, o greičiau netgi įdomios, nes sudarė terpę žmogui su kamera, sukūrė jo dulkėtą, tačiau įdomų pasaulį.

Pasakojimas baigiasi. Objektyve atsispindinti žmogaus akis užsimerkia. Nuaidintys, tolstantys garsai vėl nostalgiškai suvirpina įsitempusį orą.