BITĖS @ JazzClub, Vilnius

…Būna juk, pamatai kuklų skelbimėlį, kukliai kviečiantį dar šiandien nesikarti, o ateiti ir padūkti kaip nedūkai šimtą metų. Šikart taip atsitiko su funk reanimatoriais Lietuvoje, BITĖMIS… prieš vakarą dar gerai nusilaksčiusi paskui futbolo kamuolį, reliai suabejojau, ar užteks dvasinės ir fizinės stiprybės priimti dozę fanko. Vargais negalais nunešus sėdimąją iki Džiazo klubo, kur ir vyko veiksmas, tvyranti atmosfera ir muzikinis fonas dovanoja antrąjį kvėpavimą.

Nuo scenos nulipa nuo aštuonių vakaro groję svečias iš JAV, Carlos Alvares (akustinė gitara). Bičių tenka laukti apie valandą; vakaro vedėjas, atrodantis kaip a. a. Elvis Preslis informuoja, jog mūsų akių (ir ausų) šviesa kino studijoje filmuoja vaizdo klipą ir netrukus pasirodys. Ir pasirodo.

Ant scenos užšokęs Deividas, Bitėse kankinantis gitarą (šįvakar tiesiogine ta žodžio prasme – viena styga neišlaikė nervinės įtampos J), sukelia ovacijas. Jos ošia, kol susirenka visi „bitinai“. Savam stiliuj – akinukai, kaskart vis kitoks maskaradas. Laurynas dar savo auksines garbanas paslepia po disco peruku. Startas – „Bitės in da house represent“. Plačiu mostu pažeriami mieli archyviniai gabaliukai – „Kryžiai“, „Nuo mergaitės nešvarios“, „Yo ma sol“ ir taip smagiai toliau.
Gal pirmas dvi kompozicijas liaudis ištveria įsitvėrusi bokalų sėdimojoje pozicijoje.

Minimalistinė erdvė šokiams prie scenos prisipildo ir persipildo. Saksofonistas Alvydas, mikliai išsisukinėdamas nuo grėsmingai jam į pašonę baksnojančio boso grifo ir stengdamasis sutilpti į savo penkiasdešimt kvadratinių centimetrų ant scenos, stato visus ant ausų. Klusniai stojamės.

Deividas, išėjęs pasivaikščioti ant pertvaros, skiriančios sceną nuo staliukų, vos nenusidaužo galvos į lubas, bet ne tai svarbu. Pamirštame pakeltą prie lūpų bokalą ir apvaliomis akimis ryjame palubėje draivinančią gitarą. Pirmas setas dar paduoda šviežienos ir, kuomet, rodos, jau pagavai fanko Dievą už skverno ir atsidūrei transe, realybėn sviedžia pertrauka.

Per tą penkioliką minučių visi vėl suaugina šaknis į kėdes. Tačiau antras setas, smogęs su dar didesne jėga, neleidžia užsisėdėti. Juolab, žinant „Bičių“ koncertų stilių – trumpai ir gerai. Visai netikėtai iš salės iškrapštomas saksofonistas Saša Raičenoks, iš ramaus žiūrovo paverstas veiksmo ant scenos dalyviu. Ypač retas atvejis – išgirstame lenkišką gabaliuką, kuris, besivartydamas repertuare, jau spėjo ir samanomis apaugti. Gražu.

Nenustoja mūsų lepinti – į trąsą naujas, tik antrąsyk grojamas gabaliukas „Rytoj bus rytoj“. Aštri fuzuota gitara, repuojantis Alvydas, o priedainyje mušamieji pereina vos ne į pankroką… Biso išsireikalaujame „Vestuvių“, o patys herojai pasiūlo „Lauriuką“. Kaip vaikai užsimanome abiejų ir viskas. Laurynas keliasi nuo mušamųjų, perima mikrofoną iš Alvydo, kuris sėdasi į jo vietą. Deividas griebia bosą, o Gedučiui lieka gitara.

Šitokia rokiruotė, besidraskantis Laurynas (ryškiai neužtenka vaikinui back vokalo prie būgnų), šokinėjimai ant stalų, pasekant Laurio pavyzdžiu, uždeda ant balandžio antrosios ketvirtadienio vakaro antspaudą „užskaityta ir įtraukta į geriausiųjų archyvą“. O ten – vien „BIČIŲ“ koncertai. Heh.. va kaip būna.