AKIWARAI SCHWARZ @ Moulin Rouge, Vilnius

O viskas buvo maždaug taip: seniai, seniai, seniai, seniai, seniai toks vienas bičas, vardu Gediminas, sugalvojo, jog nori turėt chatą. Ir ne bet kur. Pačiam Vilniaus Centre! Kultūros Vertybių Apsaugos Departamento nebuvo, Seimo irgi, o žmonės tuo metu dar ant nieko nepykdavo. Kaip tarė, taip ir padarė. Chata buvo greit pastatyta ir net pavadinta jo vardu. Kaip po to ir kalnas, gatvė, paminklas, universitetas, vienas premjeras ir pagelbininkas iš Televizoriaus.

Kiek vėliau atsirado kitas bičas. Vadinos anas Josefu ir užaugo kažkur Azijoj. Jaunas būdamas tikriausiai labai norėjo išgarsėt ir užaugęs turėt DIDELIUS ūsus. Todėl vėliau pradėjo paveiksluotis su vaikais, privertė Salomėją parašyt apie save eilėraštį ir padėjo iš žemiškų kančių išsivaduot maždaug penkiems milijonams žmonių. Ir dar norėjo turėt chatą. Irgi Vilniuj. Irgi centre. Tad ėmė ir atsirado DIDŽIULIAI rūmai ant kalno, kuriose anksčiau labai linksmai linksmindavosi darbo liaudis ir žiūrėdavo filmas. Šiandien čia kartais pasitūsina prezidento ir rektoriaus draugai, valgydami nemokamus koldūnus striptizą pasižiūri studentai arba ima ir susirenka tikros alternatyvos gerbėjai. Va tada tai būna.

Viena pagrindinių priežasčių, įtakojusių mano šeštadieninę kelionę po baisiai staigiai atšalusią Sostinę, buvo smalsumas. Tikriausiai tą patį jautė ir Strielka su Bielka, besiruošdamos į savo Išvyką. Tik skirtumas tas, kad namus palikau ne tokių kilnių tikslų vedinas. Man tik buvo įdomu, kaip gi atrodo tas niekad dar nematytas “Mulen Ružas”. Ir dar girdėjau, jog atvažiuoja vokiečių gothic industrial ir hard metal scenos žvaigždės – THE ANCIENT GALLERY. Pavadinimas nesakė nieko.

Kopiant į Tauro kalną, vaizduotėje pradėjo modeliuotis kelionės tikslo vizija. Nežinau, ar paraleliai ramybės neduodanti baimė nepaslyst, ar nuo didelio aukščio atsiradęs natūralus deguonies stygius įtakojo mano fantazijas, tačiau “Mulen Ružą” įsivaizdavau kaip standartinį underground padvalą, kuriame būna labai tamsu ir nelabai jauku, o su susirinkusia publika tikrai nenorėčiau susėst prie Kūčių stalo.

Įkopės atsisukau į naktinį Vilnių, pasidžiaugiau kičiniu Šnipiškių ateities panoramos apšvietimu ir saldžių sapnų palinkėjau V. Vitkauskui.

O ant kalno jau virė gyvenimas. Automobilių stovėjimo aikštelė buvo pilna, linksmai prokažkurį langą dainavo “Ruskaja radio”, o susirinkęs jaunimas rimtai ruošėsi šeštadienio šokiams. ““Velvet” šįvakar bus ir vėl labai smagu“ – pagalvojau ir vos susilaikiau neužėjęs pavalgyt koldūnų nachalia
.
Bet buvau sotus, o ir tikslą ne tas. Ieškojau “Mulen Ružo”. Ir gan nesunkiai radau.

Jau prie durų supratau, jog kažkas ne taip. Užteko užeit į vidų ir galutinai žlugo visos mano preities vizijos. Šviesus holas, rūbinė, kolonos ir švelniai rožinės (jei nemeluoju) sienos man priminė smetoninių laikų laikinosios sostinės restoraną, tad jei ne juodi Mergaičių – Bilietų Pardavėjų lūpdažiai bei dar juodesni drabužėliai, būčiau pagalvojęs, jog ne ten pataikiau.

Visos mano žinios apie “Mulen Ružą” kažkodėl buvo susijusios su metal vakarais. Todėl ir ankstesnioji vizija buvo tokia. Ir dar galvojau, jog tai klubas. Ir vėl prašoviau. Tai tikrai restoranas, kuriame diena žmonės pietauja ar tik šiaip valgo, o vakare susirenka jazz ir net operos mėgėjai. Dėl to truputėlį nusivyliau, nes jei Vilniuje būtų įsteigtas oficialus gothic ar metal klubas, tai, mano manymu, jis turėtų atrodyt būtent taip.

Tik vienas labai jau įdomus dalykas. Tikriausiai pirmą kartą mano prašymas pakabinti paltą buvo sutiktas su šiokia tokia nuostaba. Ir supratau kodėl. “RŪBINĖ MOKAMA. KAINA – 1 LITAS” – užtikrintai raportavo jaunas Vyrukas. Nežinau, ar iš nepatyrimo, ar iš nuostabos, ar šiaip iš solidarumo su Nesikabinančiais, paslaugos atsisakiau. Nes nelabai ir atsimenu, ar yra tekę kur nors Vilniuj už tai mokėti. “Bus karšta” – neprarado pasitikėjimo Jaunasis Rūbininkas. “Libane irgi nesninga” – mintyse atsisveikinau.

Iš holo patekau į jaukią salę . Multi media rodė kažkokiasnesąmones, iš kolonėlių varvėjo ambient, o visos tos kolonos, lengva prieblanda, švelniai rožinės sienos, staltiesėmis dengti stalai, veidrodžiai, žvakės, kilimai, tarpukario paveikslai ir smetoniškos retro prabangos įvaizdis puikiai derėjo su sėdinčiais, vaikštančiais ir šlitinėjančiais juodaisiais gothic tarnais. Tokių vaizdų esu prisižiūrėjęs siaubiakuose ir akimirką pasijutau, lyg bučiau patekęs į vieno jų filmavimo aikštelę. Todėl PAGYRIMAS “Mulen Ružui” ir Dangui. Už tyčinįarnetyčinį neprasimetimą su koncepcija.

Iš salės patekau į pailgą patalpą su baru. Stilius išlaikytas. Prie sienų šliejosi juodi plaukai, nenusakomi mergaičių apdarai, tamsus makijažas, kraupūs lūpdažiai ir blakstienų tušas. Kilime lengvai skendo kerzai ir kitokia avalynė, kėdėse – koža ir lateksas. Iš baro durys vedė į didžiulę salę ir pradžioje net nustebau, kad ji gali būt tokia didelė. Renginys prasidėjo septintą, o aš pasirodžiau šiek tiek prieš dešimt, tad nei FORGOTTEN SUNRISE, nei SIELOS, nei LAUXNA LAUKSMA pasirodymų nemačiau. Sunku pasakyt, džiaugtis dėl to reikėjo ar tiesiog imt ir savanoriškai nusirident nuo Tauro kalno. Nei vieno, nei kito nepadariau.

Pranešimas Neturiu jokio pikto kėslo ką įžeist, tad patariu visiems THE ANCIENT GALLERY gerbėjams, šiaip gothams ir Hokšilai (kurio veidas ten dar buvo prieš tai kažkur matytas) pabaigt skaityti čia. Skaitot toliau? Patys kalti.

Chebra jungė aparatūrą, juodos šmėklos klajojo po salę ir patogiai sėdinėjo ant baltu audeklu dengto pianino. Tada užgeso šviesos, iš visur pakampių pradėjo rinktis maždaug 200 parduotų bilietų ir galų gale pasirodė vokiečiai.

Grupės kūryba apibūdinama kaip progresyvus gotikinės industrinės ir sunkiojo roko muzikos lydinys, pasižymintis masyviais šokio ritmais, vokiečiams būdinga gruboka (ja, ja!!!) energija ir kokybe. Kolektyvas turi savitą smarkių koncertinių šou koncepciją. Vokiškai dainuojami impozantiško vokalisto Robin Weinhold žodžiai ir griežtas skambesys kitų šalių klausytojams neabejotinai primena stilių, kurį pasaulyje išpopuliarino ne kas kitas, o RAMMSTEIN.

Prisipažįstu iškart. Paskutinė pastraipa ne mano. Taip teigia Dangus.net. Sąmoningai nerašiau kabutėse, nes bus lengviau palygint.

Nors lyginimas šiuo atveju nėra labai geras dalykas. Bet tai padarėt patys. Todėl: palyginus su RAMMSTEIN, THE ANCIENT GALLERY man buvo panašesni į darželinukus, metalofonais grojančius “Tau, mano mamyte”. O pats pasirodymas atrodė kaip ansamblio iš Drezdeno prisistatymas festivalyje JUOKIS’04. Sakiau neskaityt.

Impozantiškas vokalistas? Jei “DiArchy” Burtininko pasivaikščiojimai butelio šukėmis atrodo impozantiški, tada sutinku.

Smarki koncertinio šou koncepcija? Frontman, užsidėjęs kažkokią ale rytietišką sijono imitaciją, demonstruojantis užkočiotą kūną ir šaukiantis: “Komm zu mir”. Du išsigrimavę ilgaplaukiai gitaristai (vienas iš jų basas). Ežiuku plaukus susistatęs klavišininkas, energingai strikinėjantis aplink sintezatorių. Smarku.

Tačiau vienas labai svarbus ir rimtas dalykas. THE ANCIENT GALLERY visa tai darė NUOŠIRDŽIAI. Dėl to man jie ir patiko. Ardėsi po sceną, grojo, bendravo su publiką, sveikinosi, gyrė susirinkusiųjų vokiečių kalbos žinias ir visai nepyko, kai vienas linksmas gerbėjas, iš tos meilės grupei ir gyvenimui, šaukė: “Litauen numer eins” ir vokiečius laistė jų pačių atsineštu geriamuoju vandeniu.

Todėl po pusvalandžio išėjau visai geros nuotaikos. Bilietus Pardavinėjančios Mergaitės išeinant atsisveikindamos draugiškai pridūrė: “jūs, iš “Ore”, ten kažkokie pasikėlę” ir maloniai palinkėjo gero vakaro. Šeštadienį pribaigt nukeliavau į “Stereo45” ir parašiau žinutę DONATAI. Nuo kalniuko taip ir nenusiridenau.

Ir tai, kas liko.

Straipsnio antroje pastraipoje pateikta informacija apie Tauro kalno Rūmų statyba paremta žmonių pasakojimais ir kitais nepatvirtintais šaltiniais. Per vieną valandą jokios informacijos internete neradau. Kadangi laiko daugiau nebuvo, vėl nusidėjau Didiesiems Žurnalistikos Principams. Didžiausi linkėjimai www.vilnius.lt kūrėjams.

Ir dar labai svarbus dalykas. Jei jau sugalvosit šeštadienio vakarą praleist “Stereo45”, nesugalvokit švilpt. Kas bebūtų. N E Š V I L P K I T. Pramušantis gabalas, gera nuotaika ar šiaip kalėdinis smagumas. N E Š V I L P K I T. Nes N E G A L I M A. Nes ten – N E M I Š K A S. Bent jau taip man sakė Šeimininkas.

Straipniui iliustruoti panaudotos Renatos Drukteinytės nuotraukos