MANIPULATORS @ Pergalė (v 2.01b)

Vakare miestas apslopęs, tamsus šiltas oras saugo mane kaip juodųjų avelių vilna. Tolimų kraštų vėjai miega paslaptingose tarpuvartėse, ir nežinia, kada jie įsisiautės vėl. O kol kas gardžiai kvepia turkų restoranai ir šokoladinių skanėstų krautuvės.

Pro šalį praplaukia spalvotos nunešiotos megztos kepuraitės. Žinau – jos slepia į virvutes susuktus pilkus lietuviškus plaukus. Virvelinės kultūros adeptų kojos apautos proletariškais sportbačiais, kurių nusipirkti iš kuklių honorarų niekaip neįstengčiau.

Sportbačiai negirdimai slenka į „Pergalę“, oriai saugančią paskutinius didybės likučius. Užsuku į artimiausią kafeteriją. Raukydamasi palaižau trauktinės, begėdiškai atskiestos vandeniu iš surūdijusio čiaupo, ir žengiu ant skruzdžių tako.

„Pergalė“ labai graži. Tik dabar, kitaip nei vaikystėje, ji atrodo tokia mažytė, kad net graudu tampa dėl prabėgusių geriausių gyvenimo metų. Akį džiugina apmūsoję sietynai, nusilupusios kolonos, lipdiniais apkraštuota scena. Būtent „Pergalės“ (o ne kokių nors kristalinių palocių) scena primena progresyviausius tolimų kraštų klubus.

O iš scenos į mane įdėmiai žvelgia infuzorijų ir klumpelių akys. Išsigąstu, kad ta prakeikta trauktinė užkrėtė mano organizmą mikroorganizmais. Nusitraukiu Roberto Cavalli dovanotą kailinę kepurę ir į mano ausis ima plūsti nesureguliuotų garsų flora ir fauna.

Tuo tarpu scenoje iš vidžėjinės mikrobų jūros vis iššoka mažutė mergaitė, mosikuojanti rankomis – lyg jau eitų į dugną. Grupės muzikantai tuo tarpu įsijautę lieja prakaitą ir nė nesiruošia numesti jai gelbėjimo rato. Tai – FusedMarc. Pavadinimas neaiškus, muzika – irgi. Struktūros joje nėra, tik ant bangų supasi medūzų drebučiai, virpa onanistiniai virpesiai, teikiantys malonumą pačiam susilydžiusiam Markui, o ne man. Na, bet, kaip sakoma, duok Dieve jiems sveikatos.

Vėl užsimaukšlinu kepurę ir neskubiai vaikštinėju po salę. O čia – tipažų įvairovė. Parulskio klono profilis, perdžiūvę menininkai ir permaitinti vaikai paaugliai. Matyt, ką tik iš tolimo žygio grįžęs turistas kefyru užgeria dietos stalo nr. 5 meniu. Į aksomus įsivilkęs taurus vyriškis palengva ima įsisukti į šventąjį broliukų sufijų šokį. Palaiminu jį ir suku ratą toliau. Tikra paslaptis, kas šitą margumyną – o ir mane – čia atviliojo. Greitai sužinosim.

Ir štai prie mikšerinio pulto išdygsta prancūziško veido žmogus. Aš kažkodėl juo tikiu. Nubunda viltis, kad akustinės „Pergalės“ galimybės galų gale atsiskleis. O į sceną visokias gėrybes jau tįsia vakarėlio kaltininkai – prancūzaičiai Manipulators. Ir tikrai – ant mūsų nukrinta garsų lavina, paskui save velkanti delay šleifą.

Kažin kodėl dalis klausytojų keistai sunerimsta ir paniškai išbėgioja pakampiais. Po kurio laiko jie grįžta pasirengę atlaikyti dub sniego kamuolį. Dub manęs niekada per daug nejaudino, be to, išpažįstu sveiką gyvenimo būdą, todėl tvirtai stoviu ant žemės ir toliau renku naudingą informaciją.

Manipuliatoriai, beje, irgi jaučiasi užtikrintai. Jų muzikinės temos nesudėtingos, tačiau visi tie užlaikymai ir varpų aidai kukliam paviršiui suteikia žydrą gelmę. Publika – nors ir be maudymukų – mielai taškosi klampių garsų lagūnoje. Pakraščiuose poros renkasi klasikinius variantus – kas šoka lėtą, kas – baltą. Salės centre materializuojasi cirko palapinės panelė, žongliruojanti degančiais objektais. Susispiečia visi ratu, o aš laukiu, kada supleškėsime. Kas ir būtų, jei visi taip elgtųsi?

This is a song about war and peace, išgirstu ir vėl pažvelgiu į sceną. Ekrane sumirga engiamų juodaodžių veidai. Nepakenčiu manipuliavimo žmogiškais jausmais ir kitų žmonių skausmu. Įdomu, ar, pvz., Afrikos grupės savo koncertus palydi video iš baltųjų vergų gyvenimo?.. Manipuliatoriai pavaro dar vieną kitą aštresnį gabalą, diskoteka ima panėšėti į tikrą reivą.

Bet man jau limpa akys, ir aš nebesulaukiu biso. Iš paskos sekantis mano delay‘inis atvaizdas paslaugiai užveria sunkias „Pergalės“ duris.