Pink Floyd The Wall @ Čiurlionio MM

Pasaulyje gaminasi įvairiausi talentų “fabrikai”, rengiami grandioziniai kastingai, gimsta talentingi prodiuseriai- prasukinėtojai ir visa tai vyksta vardan kulto. Minia ieško skirtingesnio, kitoniškesnio, iškilesnio visuomenės veikėjo. Kodėl gi neužsukus ir nepaieškojus jaunų talentų menų mokykloje?

1979 metais, įrašinėdami albumą “The Wall”, Pink Floyd turbūt nė nenumanė kokį ažiotažą sukels jo ekranizacija 1982-aisiais. Fašistinis atgimimas, nacionalizmas, beprotybės apraiška, narkotikai, gigantizmas- visa tai buvo psichologinio filmo, nesilaikančio tradicinio kino meno schemų ir konvencijų, kitaip tariant antifilmo, pradžia. Besibaigiant 2004- iesiems “The Wall” aštuoniasdešimtųjų šmėkla persikėlė į Lietuvos sceną. “We Don‘t Need No Education” (“Mums nereikia išsilavinimo”) iš širdies traukė M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras.

Abiturientų tradicija, prasidėjusi 1977-aisiais, kasmet gaivinti arba kurti kalėdinę operą, tapo tarsi atsiskaitymu prieš mokytojus, tėvus, draugus, rėmėjus ir šiaip prijaučiančius frikius. Mįslė, bet vis dėlto net dvidešimt šešis metus “čiurlioniukai” vis apeidavo kultinį miuziklą “The Wall”. Ir tik šiais mokslo metais jie sugriovė Pinko “idealistinę” sieną.

Tądien žiūrovams dirbo pilnas M. K. Čiurlionio menų mokyklos servisas: orkestras, solistai, baletas, dailininkai- scenografai, ritmo grupė ir net talentai- pradinukai. Kartu jie “pasakojo” Alano Parkerio ekranizuotą šedevrą Pink Floyd “The Wall”. Tai istorija apie rokenrolo atlikėją Pinką, sėdintį užrakintame viešbučio kambaryje kažkur Los Andžele. Narkotikų perteklius, pasirodymų gausa, ovacijos ir lengvai uždirbta šlovė tampa išdegusiu kiautu jo gyvenime. Jis pradeda statyti sieną tarp beprotybės ir proto, tarp savęs ir tavęs.

“Prašau, pasitraukit! Čia turi praeiti orkestras! Pasitraukit!!!” Visi praėjimai, visos vietos, minimalios nišos ir kertelės buvo užsėstos įvairaus amžiaus žiūrovų. Drauge jie laukė Pink Floyd miuziklo aranžuotės. Rėmėjai tenorėjo pamatyti ar teisingai buvo panaudota jų “pagalba”, tėvai suprantama gėrėjosi kiekvienas savo atžalos talentu, mokytojai galbūt kiek pernelyg ciniškai galvojo “na, ką jie čia be mūsų padarė…”, draugai tiesiog užkaifavo, na, o “šiaip frikiai” irgi… turbūt užkaifavo.

Šou prasideda griausmingu floydu gabalu “In The Flesh”(“Akis į akį”). Salę sudrebina elektrinių gitarų zyzimas, būgnų trenksmas ir eilė klasikinių instrumentų, virtusių vakaro monstrais. Uždanga atsidaro. The show must go on. Balkone pasirodo Pinkas diktatorius (vaidina Vainius Sodeika), apačioje- minia. Visi jie yra paženklinti. Juos gaubia dviejų suglaustų plaktukų ženklas. “The Wall” animatorius šį ženklą pavadina “neofašistine baime”. Laimei, šis ženklas neprigija ir ten už Atlanto nesusikūria jokia neofašistinė organizacija. Jaunimas tiesiog tampa maištingesnis.

Žiūrovas, subombarduotas intro muzika, pasilieka kartu su liguistai globėjiška mama ir jos daina “The Thin Ice” (“Plonas ledas”). Vis dėlto būtent šis gabalas yra istorijos pradžia. Tai fiziškai grįstos asmenybės pradžia. Sužalotame pasaulyje gimsta Pinkas. Jo motina (vaidina Andrė Pabarčiūtė) atlieka dainą, pažymėsiu labai profesionaliai, apie ploną gyvenimo ledą. Remiantis psichoanalitinėmis teorijomis, vanduo simbolizuoja žmogaus protą. Plonas ledas- stingstantį mąstymą. Nejaugi motina įteigė Pinkui jo pasyvumą bet kokiam veiksmui?

Mokyklos scena ne ką mažiau skausmingesnė. Vaikų lavinimo institucija yra vaizduojama kaip vaikų naikinimo fabrikas. Isteriškai atrodantis vaikų choras vis kartoja “mums nereikia išsilavinimo”. Už susivėlusių vaikų plyta po plytos yra statoma siena. Kiekvienas mokinys tėra plyta, dar viena plyta, sienoje. Vaikų akyse yra apsistojęs dėdė abejingumas ir teta neviltis. Dar truputėlis psichodelikos ir aš jau glaudžiuosi arčiau šalia sėdinčio draugo.

Mažasis Pinkas auga ir virsta, sakyčiau, netgi labai simpatiška roko žvaigžde. Netrūksta charizmos ir jį vaidinusiam Vidui Bareikiui. V. Bareikio vokalas idealiai atitinka svaiginantį Pink Floyd garsą. Vaikino gebėjimas įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą bene ir yra šio scenizuoto miuziklo koziris. Žiūrovas susigyvena su jo depresūcha, problemomis, košmarais ir fobijomis. Taip ir norisi prieiti, paguosti, paaiškinti atsiskyrimo beprasmybę.

Dainuodamas gabalą “Young Lust” (“Jaunas geismas”), Pinkas atskleidžia norų ir geismų abejingumą savo žmonai. Dainos muzika yra hyperenerginga, o vokalas toks užkrečiantis, kad seksualiai varomas šou peržengia ribas ir tampa nevaldomas. Aplink Pinką sukasi dešimtis panelių. Rinkis, kurią nori, Pamišėli! Balerinos iš tiesų parodo ką išmoko per dvylika metų mokykloje. Jos turbūt sugundytų bet kurį salėje sėdėjusį vyriškį. Hm, tik ne Pinką. Siena kyla. Pinkas tikisi, kad daugiau niekas niekada negalės žaloti jo jautrios sielos. Jokia moteris.

Akivaizdžiai matėsi kaip M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinius spaudė sekso scenų rėmas. Lyg ir norėtų kažką daugiau parodyti, bet tam buvo ne vieta ir ne laikas. Turbūt. Tačiau, nepaneigsiu, sukosi jaunieji atlikėjai kaip įmanydami. Vyro ir moters meilę iliustravo baleto šokis ir video instaliacija. Dviejų gėlių meilės scena iš filmo virto “kažko daugiau” pakaitalu.

Antras veiksmas prasideda Pink Floyd hitu “Hey You” (“Ei, tu”), atliktu Vitalijaus Lisovskio. Pinkas dar kartą sugrįžta į buvusį egoizmą. Skirtumas tame, kad dabar jis nori gelbėtis, trokšta prisilietimų, jausmų, tačiau jau per vėlu. Visa tai liko už sienos, visa tai tapo svetima. Vido Bareikio solo elegija “Nobody Home” (“Nieko nėra namuose”) sustiprina Pinko supratimą, kad jam reikia pagalbos. Jis pradeda vardinti tai, ką turi, kas yra “įcementuotą” į jo sieną: “Turiu privalomą Hendrikso šukuosena (…) turiu nikotino dėmes ant pirštų…” Pasirodo, jis nieko nebeturi. Meilė tėra ilgas telefono laidas, kurio kitame gale niekas jo nesiklauso.

Satyriška Vitalijaus Lisovskio rolė ir sarkastiškas tonas taip pat atkreipia mano dėmesį. Daina “Comfortably Numb” (“Patogiai sustingęs”), atlikta kartu su Vidu Bareikiu, turbūt yra pati makabriškiausia ir žiauriausia miuziklo dalis. Paniūręs bosas, tolygiai kintantis būgnų ritmas, neryžtingas gitarų virpesys muzikaliai pateikia Pinko klaidžiojančią sąmonę ir ironišką sąžinės- daktaro poziciją. Vaikinų duetas, pritariant Simonai Venslovaitei, atkuria tai, už ką fanai gerbia Pink Floyd bei įrodo jaunųjų talentų perspektyvą.

“The Trial” (“Teismas”)- iš tikrųjų neįmanoma per daug pasakyti apie šį gabalą. Tai iškilus miuziklo klimaksas, kulminacija, katarsis. Tai didysis teatralizuotas K. Ši daina yra savidepresijos atomazga- saviteismas.Tai miuziklo, filmo, galų gale albumo “The Wall” santrauka, jungiant jausmą, bebaimį cinizmą, juodą humorą, meną bei kartu tvirtą nihilizmą ir nepalaužiamą optimizmą. Kitaip tariant, finalinė scena.

Antinihilistinė visuomenė griauna Pinko siena. Orkestras, diriguojamas Anos Miščenko, sugriaudi. Kiekvienas miuziklo veikėjas pasisako, kiekvienas teisina save, bet teisia Pinką arba galbūt gelbėja jį. Vis dėlto šou turi tęstis. Teisėjas (vaidina Andrius Racevičius) skelbia Pinką didžiausiu nusikaltėliu ir nuteisia jį būti demaskuotam. Siena griūna.

Net dvidešimt šešios aranžuotos Pink Floyd dainos tądien nuskambėjo M. K. Čiurlionio koncertų salėje. Viskas buvo itin komfortabiliai apgalvota: solistai dainas atliko angliškai, o ekrane raudonomis raidėmis ėjo lietuviškas tekstų dubliažas. Orkestras grojo sklandžiai, o iš užkulisių nebuvo girdėti jokie cypavimai. Baletas šoko profesionaliai, o suveltas vaikų choras buvo puikiai pamokytas išspausti kankinio grimasas. Pritariamasis choras beviltiškai sukiojosi aplink veikėjus, o pastarieji darė šou.

Paklausę mano nebylaus patarimo, į “Čiurlionkę” užsuko keletas individų iš OKT, keletas dėdžių iš miesto savivaldybės, “Rusų dramos teatro”. Kažkas kažką tarėsi ir pavėjui kažkuria kryptimi pasklido kalbos, kad galbūt miuziklas Pink Floyd “The Wall” bus statomas ta pačia atlikėjų sudėtimi dramteatry. O Zosė Gargasaitė man pašnibždėjo, kad galbūt pavasariop “paduos” naujų žvaigždžių “ant Lietuvos”.