Nachteffekt @ ŠMC

ŠMC, WMF, – skanduoja mano širdis šį vakarą. Tegu limpa sniego kamuoliai prie batukų, o ledinės snaigės tupia ant ilgų blakstienų. Tegu tyko ligų užkratai ŠMC café virusinėse prieigose. Juk rankinuko vidinėje kišenaitėje – ginkmedžio ekstrakto kapsulės ir pampelmuso sėklyčių antpilo buteliukas.

Braunuosi per penktadieninį miestą, pro minias žmonių. Pasipuošusių, bet nežinančių, kur nueiti. Vis dar nesupratusių, kad jei jau gimei Vilniuje, tai dieną turi eiti į darbą, o vakare skaityti knygas bei žurnalus. Nėra čia klubinio gyvenimo, o jei jo trokšti, išeitis viena – emigracija. Tiesa, kartais mūsų tautos karminiai skolininkai, nukamuoti sąžinės graužimo, vis pametėja kokį klubinį prezentą. Pvz., šituos du elektroidinio hauzo grojikus berlyniečius. Jų apžiūrėti aš ir skubu, nutraukusi naujausio “Wire” numerio skaitymą.

O, ŠMC. Rodos, taip neseniai čia lindau į slaptus muzikinius urvelius ir kraterius, kuriuos man aprodė smalsiosios pelytės iš Marso. Bet štai prabėgo daug dienų ir į aktualiojo meno centrą vėl sugužėjo visas klubinės aristokratijos ir buržuazijos sluoksnis, galų gale sulaukęs progos pravėdinti vakarinius kleidungsštiukus. Čia visi visus pažįsta. Monoculture, kaip mus apraudojo pranašas M. Almondas.

Todėl nenustembu, kai ir vėl materializuojasi cirko palapinės mergaitė. Šįkart ugnimi ji nesispjaudo, bet rūpinasi svečiais sveteliais. Ji paima mane ant savo gležnų rankų ir praneša pro pasienio užkardą. “Neškit mane, neškit! – dainuoju ir moju aplinkiniams pirštinaite. Paprašau mane nunešti tiesiai į rūsį, kur nuo grojyklių dulkes jau pučia Bundesrepublik rezidentai.

Gerai tiems kapitalistams, ten net profesija tokia yra – klubo atstovas. WMF klubo atstovai – štai jie. Subilda traukinio ratai, sudunda vagonai ir sielą suspaudžia tolimų kelionių ilgesys. O gal gyvenimo kaip kelio ir žmogiškosios būtybės kaip žemiško klajūno metafora. Vokiečiai sublizga kaip muzikinių skritulių sukimo maestrai ir garvežių mašinistai. Jie – didžėjai su scenarijumi, taigi mokykimės ir dar kartą mokykimės kristalinės gardelės išdėstymo, nes mūsų vietinė muzikinė praktika – tai amorfiškos būsenos darinys. Bet, bet, bet.

Ar aš esu sujaudinta šito traukinuko? Ne, ne… Gal kaltos išankstinės nuostatos: taip svajojau apie kalančius vokiškus plaktukėlius ir cypsinčius kalkuliatorius. O dar labiau – apie gražų hituką. Šitas važiavimas, aišku, veža ir nuveža, bet be jokių netikėtumų ir į vieną aiškų tikslą. Į ŠMC café.

Be to, rūsio sienos išklijuotos videotapetais ir man paskausta kaklą nuo amžino 360 laipsnių sukiojimosi. Paskutinį kartą metu žvilgsnį į WFM-ŠMC konglomeratą. Visi patenkinti. Tai ir gerai. O man jau savo silpnomis valios pastangomis tenka kopti į viršų, į café, kur aukų tykanti senoji gvardija bet ką įtrauks į savo poveikio orbitą. Tik ne mane, nes mintys nunešė jau visai kitur… Bet nemokamo gėrimo – neatsisakysiu.

Ir vis dėlto kaip gerai, kad namie ant stiklinio staliuko laukia žurnalas.

Nuotraukas maloningai suteikė organizatoriai