Sing Up Jazz @ Artistai

Kai Jimi Hendrixas dar negrojo metalo, kai Miles Davisas tik įrašinėjo “The Birth of the Cool” ir visi manė, kad tai nauja mada džiaze, arba kad tai apskritai nėra muzika, o Ella Fitzgerald kažkur pametė savo geltoną krepšelį, daugumos SING UP konkurso dalyvių tėvai net nebuvo gimę, todėl nežinojo, ką reiškia, kai Charlie Parkeris groja “My funny Valentine”.

O jei ir būtų, tai dar reikėjo turėti pusbrolį arba dėdę Amerikoje, kuris kartą į du metus atvažiuotų į “Draugystės” viešbutį, nulietų prasmingą ašarą, neva “mes net nežinom, ko mes neturim”. Žodžiu, pažliumbtų, bet kartu ir užantin užkištų kokį supuvusių vakarų simbolį vinilinės plokštelės pavidale. Tada po pamokų prie Patefono susirinktų visi klasiokai…

Dabar galima iki išprotėjimo klausytis bet ko nuo Tarasovo iki FELA KUTI. Arba Eurovizijos atrankos, jei kas nori, ir dėl to nesiparint. Galima ir pasiklyst tarp Vasario 14 ir 16 ir nesiparint, kad į Nepriklausomybės dienos minėjimą nebuvo pakviesti signatarai, nes tu esi kokių 90 metų gimimo ir nelabai susigaudai kas tai yra.

Galima nesisielot ir dėl visuotinio atšilimo, smogo Vilniuje, Popiežiaus sveikatos ar karo Irake, nes tu moki groti ir dainuoti, ir esi pasiklydęs savo natose ir kelyje tarp specų, su nutrintais “Krasnyj Oktebr” klavišais, Brovėjaus (pektadieniais) bei kitų kabakų (likusiom dienom). Žodžiu esi muzikantas, todėl, pagal klijuojamą etiketę, geri kokias aštuonias dienas per savaitę, nes jei geri, tai turtėji dvasiškai, o be cigaretės apskritai neįsivaizduoji savo gyvenimo.

Bet, kad ir kaip būtų gaila, Džeko Keruako era baigėsi, nors yra dar tokių kurie jaučiasi galį parašyti knygą, jei pavasariop iškelia nykštį automagistralėje Kaunas-Klaipėda. Niekas nebegroja tikro rokenrolo, nors ir mano kad taip, tik rokenrolas pasikeitė, nors niekada negirdėjo TEN YEARS AFTER. Bet šitas gyvenimas, apie kurį mūsų tėvai sužinodavo tik “Draugystės” viešbutyje, o New Age karta – iš filmų apie Vudstoką Ozo kino teatre, lieka pasąmonės horizonte, kaip ilga spalvota juosta išjungus televizorių.

O tie, kas groja ar dainuoja džiazą galbūt nerūko, nes sėda balsas. Bet vis dėlto jaučiasi, tarkim, gėlių vaikais, ir į “Artistus”, kur vis savaitę vyko jaunųjų džiazo vokalistų konkursas “Sing up”, ateina nuskalbtais batais, spalvotom maikėm ir juosta ant kaktos (irgi spalvota).

Nuo antradienio iki penktadienio danorėliai dalyvavo atrankiniame ture. Iš 5-6 vokalistų būdavo atrenkami 3, kurie patekdavo į finalą. O atrinkinėdavo komisija, dažniausiai Muzikos akademijos, Vilniaus kolegijos ar konservatorijos dėstytojai. Beje, komisijos sudėtis kas vakarą mistiškai keisdavosi – matyt buvo norėta išvengti subjektyvumo. Deja…

Dalyviai padainuodavo po kokias dvi dainas, dažniausiai džiazo standartus. Buvo tokia viena, kuri dainavo savo pačios gabalą – prastokas toks, ir žodžių mergina kurti nesivargino, irgi muzikos. Po to finalistai dar pakartodavo vieną savo repertuaro dainą. Tas pačias dvi dainas dainavo ir finale.

Įdomiausia vieta „Artistų“ klube ekspromtu buvo paverstas merginų tualetas, kur buvo keičiamasi lūpdažiais ir plaukų želė, o kasdieniai džinsai mainomi į raudonas sukneles. Žodžiu tūlikas savaitei virto teatro rūbine, ar užkulisiais, kur buvo galima keiktis, rūkyti, kur, galimas daiktas, vykdavo visokios peripetijos, mažos dramos ir pan.

“Artistų” administratoriai specialiai šiam konkursui pasamdė du garso režisierius. Jie pavaduodavo vienas kitą, nes, matyt, dirbti visą savaitę vienam būtų per daug jau sunku. Jei kas nors rengtų idiotiškiausių garso operatorių konkursą, šiedu tikrai gautų kokią avietę ar serbentą.

Jie greičiausiai bus tam tikra žmonių rūšis, kurie tyčia nusiperka didesnes kolonkes, kad būtų ŽEMŲ, kad visiem nuo tų žemų išbarškėtų visi varžtai. Muzika nebesvarbu – svarbiausia ŽEMI. Tad džiazo vokalistų konkurse svarbiausiu instrumentu tapo mušamieji, kuriuos, matyt, buvo galima girdėti ir Kaune.

Būgnininkai irgi prisidėjo. Nežinia kur jie mokėsi, jei apskritai mokėsi, nes jokio muzikinės dinamikos pojūčio jie neturi. Toks jausmas, kad jų muziką jau išleido koks nors „Blue Note“, ir bet ką, ką jie padarys, bus priimta kaip koks meistriškumo ženklas. Tuomet galima nekreipti dėmesio į akcentus, improvizuoti, kai improvizuoja vokalistas, arba pasileisti plaukus ir juos pakratyti, nes galbūt yra tokių, kurie tais būgnininkais žavisi. Vakarais, net konkursui pasibaigus, jie vis dar grodavo, arba vaidindavo tam tikrą „jam session“, kažkokį miksą tarp LIMP BISQUIT ir kakofonijos, nes manė, kad žmonėm tai patinka.

Žinoma, tas taikoma ne visiems. Buvo ir tikrai gerų muzikantų, be galo profesionalių, meistriškų ir t.t. Štai kad ir Darius Rudis, kuris akomponavo vienai finalisčių Baibai Skurstenei. Ir pati Skurstene, nežinia kodėl užėmusi tik antrą vietą, neabejotinai buvo meistriškiausia to konkurso dalyvė. Ir komisija ir visi buvusios Tallat-Kelpšos gimnazijos gėlių vaikai žiūrėjo išsižioję, ir trumpam „Artistuose“ buvo tyla, tylėjo net klasioko gimtadienį šventę tuteišai.

Tik Darius Rudis karčiai rūkė cigaretę prie baro, vadindamas, kad šypsosi, kai Artūras Anusauskas skelbė konkurso rezultatus, visi kiti jau glebesčiavosi, šokinėjo arba persirenginėjo tūlike. Galima, žinoma, sakyti, kad Skurstene jau savaime yra profesionali, meistriška, žodžiu jau vokalistė, ir jai visai tam konkurse dalyvauti nereikėjo. Neva, leisti pasireikšti jaunimui ir gėlių vaikam.

Trečia likusi Raimonda Masiulytė, autoriaus užklupta vienoje iš klubo arkų, matyt, buvo teisi, sakydama, kad šis konkursas kaip ir visi: šiek tiek jaudulio, šiek tiek korupcijos. Štai kad ir į finalą nepatekusi Marija Duškina, dainavo neblogai, ir balsas per salės ir širdies gaudesį ir savitą garso operatorių muzikos supratimą girdėjosi. Tik kartais šaudavo kokia puse tono žemyn. Komisija mat nelabai suprato Marijos drąsos pop gabalą sumaišyti su arabiškais-žydiškais motyvais, todėl į finalą pakliuvo Rasa Jasulionytė, kuri nevykusiai bandė pamėgdžioti trimitą, o savo improvizaciją buvo išmokusi mintinai.

Žinoma, mažai ką galima prikišti ir konkurso nugalėtojai Justei Arlauskaitei ar jau minėtai Raimondai Masiulytei. Buvo galima “gaudyti kaifą”, kaip sakė Artūras Anusauskas.

Kad ir kaip ten būtų su tom korupcijom, subjektyvumu ir gėlių vaikais ar tūliku vietoj grimo kambarių, alus “Artistuose” buvo neskiestas, todėl, jei kas padaugindavo, galėjo pasilikti su DJ Linu ir dainuoti karaokė Britney Spears ir CRANBERIES gabalus. Arba klausytis, atsiprašant, “Artistų” džiazo grupės, kurie moka kratyti plaukus ir maivytis ant scenos, bet groti vis dar nepavyksta, nors ir atrodo, kad jų muziką išleido “Blue Note”.

Ir geriau visą savaitę “Artistų” klube klausytis nors iki skausmo žinomų standartų, puse tono žemiau, nei sėdėti ant sofokės-lovkės ir žiūrėti “Eurovizijos” atranką, varvinti seilę dėl Riaubiškytės papų ir keiktis kaip neva pas mus ta muzika šūdas. Iš to skausmo dar galima užsidėti “Jimi Hendrix Live at FilmoreEast”, nes tada jis dar negrojo metalo, ir niekada taip ir nežinoti, kad galima iki išprotėjimo klausytis, kaip Charlie Parkeris groja “My funny Valentine”, kad tai yra gražu ir kad kiekvienąkart tas grožis vis kitoks.