United Colors of Hardcore and Punk @ Intro

Kai kuriuose pasaulio vietose auksas pats savaime atsidengia upės smėlyje, naftos versmė pati savaime ima trykšti. Vis dėlto žmogus nesėdi ir nelaukia, kol taip atsitiks. Jis ima grąžtą, svirtinį siurblį ir eina užsidirbti laimės. Ėjom ir mes užsidirbti bent trumpalaikės laimės, nes žinojom, kad įrašuose ji pati neatsiskleis. Be to, niekas geriau nepaaiškins, kas yra emo muzika negu tie, kurie patys nardo šio muzikinio judėjimo labirintais.

Iškratę iš galvų priešlaikinės nuostatas, žengiame į jau subkultūriniu paveldu tampantį “Intro” klubą. Galvoje sukasi įvairiausios improvizacijos apie artėjantį koncertą. Žvilgsnis, krypstantis dar tuščios scenos link ir kelios didėjimo tvarka sustatytos taurės- tokia pradžia. Dar tylu ir ramu, tik duslus šurmulys, skambantis tolimajame kampe- rūbinėje.

Kol lauki, gali ir pasvarstyti ar bent pradėti minčių lietų apie emo kultūros esmę. Paprašau tai padaryti šalia sėdinčius.

Gauti rezultatai: jokio pompazmo, bitlų antitezė (nesijaudink, vis tiek patiks), Amerika, jaunimo maišto manifestacija, emocija, gaivališkas judėjimas, kažkas iš vidaus, kažkas nepaaiškinamo. Vienas komentaras vis dėlto grąžino mane iš tos saldžios emo vizijos: “tas pats boyband!” Hm…

Kas beatsitiktų artimoje ateityje- laikas užsikrauti. Pirmoji vakaro srovelė- CO-OPERATED. Prasideda aktyvus laimės ieškojimas. Vis dėlto jungtinių hardcore ir punk spalvų įsigyvenimas netruks baigtis. Į eterį įsiterps stilizuoti MORE I RELSY reggae (!?) punk ritmai. Pogrindis nušvis. Jie nebe pirmąkart čia.

Dar kiek trūkčiojančiais balsais nuaidi APHEX TWIN koveris “Come To Daddy”. Aplink mane švytintys veidai, nuovargio ratilai, spalvoti gėrimai. Mes pasiruošę. Prieš pat dEFDUMp pasirodymą prisimenu, jog emo muzikantai bedainuojant yra linkę apsiverkti. Jei pavyks, žinoma. Pagalvoju sau “kokia emocija!”

Jie jau čia. Jie iš Liuksemburgo. Atskrido nuskraidint. Veiksmas vyksta realioje tikrovėje, tikrose širdyse. dEFDUMp užkrečia liga, kuri tuoj pat komplikuojasi į pogo įkarštį. Išsiveriam kai kuriuos auskarus ir patys šokam į minią.

emo muzika yra pagrįsta tarpusavio- muzikantų ir publikos- ryšiu. Pagarba vieni kitiems yra svarbiausia. Santykis tarp jaunimo ir dEFDUMp išlaipina juos pakeliui, savianalizės kryžkelėje. Išlipa tie, kurie nenori būti kodifikuoti bei pažymėti masiškai paplitusia pop etikete. Tai yra emo.

Būgnininkas skendi savo ritme, bosinės gitaros gaudesys virpuliukais perbėga mūsų pirštų galais, vokalas prievarta pasigriebia minią ir priverčia ją kartu dainuoti. Tylesni intarpai yra keičiami maldaujančiu bliovimu, o pastarasis lyg skerdžiamojo riksmu. Bendra garsų dermė perauga į labai ryškią emociją. Ji, kaip ir jaunas kraujas, yra labai nepastovi. Nežinai ko dar tikėtis iš dEFDUMp.

Grupė, tvirtai išsilaikiusi prieš mamą komerciją ir tėtę populizmą, lieka autentiška, deginanti ir intriguojanti. Laukiama. Tolygiai, iš lėto gęstančios rampų šviesos reiškia teisingą pradžios pabaigą. Pradžios?

Pragaištinga, maištinga, kai kurių išjuokta, neteisingai suprasta- emo– tokia saviraiškos forma egzistuoja jau kiek daugiau nei du dešimtmečius. Ir tik dabar ji po truputį nusibalina. Mes su ja taip pat susipažįstame, nusivalome prakaitą. Suprantu:

Jokios plastmasinės euforijos, viskas tikra!