Jimi Tenor / Brassbastardz @ Pergalė

Vėlyvą penktadienio vakarą rūpestingai blizginu firminius tarpukario batelius, apdairiai nušvilptus iš Teatro ir kino muziejaus nuolatinės ekspozicijos. Mano uoslę pasiekė pažįstamas kvapas – ant Vilniaus požemių viryklės jau užkaistas prėsko gyvenimo katiliukas. Išslenku į gatvę, ir katiliukas suburbuliuoja linksmiau, o į dangų pakyla žvaigždinių anyžių debesis.

Įsisiautusi į prietemą ir šaltmėtinę žiemą lėtai kopiu „Pergalės“ laiptais. Inteligentiški dileriai siūlo pasivaišinti brangiomis cigaretėmis, uostomuoju tabaku ir kitomis dvasinės stiprybės priemonėmis. Droviai siūlosi slapti gerbėjai ir atviros gerbėjos. Ak, bet visa tai man nė motais, nes meilė užtemdė akis ir nušvietė protą.

Juk aš myliu solidų beprotį iš Sniego Karalienės kraštų. Jimį Tenorą. Švarų, nesudrumstą ir lengvą lyg pilka kurapkos plunksnelė. Pamenu, kaip vieną vasaros rytmetį gulėjau išblukusio glamūro kurorte, žėriau nuo minigrojyklės smėlį ir klausiausi „Intervision“.

Mirguliavo absoliutaus mentalinio atsipalaidavimo bangelės, o iš jų atplukdytų ąsočių lindo džinai ir švelniai pūtė auksines dūdeles. Tuomet turėjau daug laisvo laiko ir meistravau plaustą iš tuščių imbierinio limonado pūslių – kad keliaučiau su žuvų karavanais, įplaukčiau į Skandinavijos teritorinius vandenis ir pasiekčiau savo įkvėpėją…

Kol svajoju apie Jį, ant „Pergalės“ scenos išvirsta maždaug oktetas, sudarytas iš muzikinio internato auklėtinių. Internatas turbūt supleškėjo dar tada, kai jie mokėsi antroje klasėje. Taip tragiškai jų edukacija ir nutrūko. Esminis saksofonistas dirigento gestais rodo, kada kam groti ar užsičiaupti. Jam ant galvos – kepeliušas su bumbulaičiu. Tarp grojikų sukasi mergaitė, vis atsitrenkdama į pigių tembrų stuobrynus ir apsiverkdama tiesiai į mikrofoną. O gal čia jos daina? Tiesą sakant, man neliūdna, kad šita apšildanti grupė stokoja subtilaus muzikos pojūčio. Tačiau nuoširdžiai nusimenu išvydusi, kaip dailiųjų menų akademijos narys korespondentas D. B. pritariamai linksi ir trepsi koja į taktą, kurio nėra.

Po savo vulgaraus pasirodymo jie nusilenkia kaip tikri teatro artistai. Na, eikit, eikit, bet dabar į sceną atkakliai eina visur esanti mergaitė cirkininkė. Turbūt pasiryžo uzurpuoti visas strategines Vilniaus vietas? Šįkart ji sublizga dar ir kaip ceremonmeisterė. Ir štai! Po visų tų beprasmiškų atėjimų-išėjimų, tos žemiškos sumaišties ir tuštybės į sceną atidunda karalaitis. Ar jis kadaise buvo jaunas? Ką gi jis veikė visus tuos metus? Ar tai tikrai jis? Šventvagiškos mintys šmėkšteli ir pradingsta.

Telieka vienintelis close-up: palaimingai senstelėjęs Jimio Tenoro veidas ir vyno taurė jo rankoje. Smiliumi jis nuspaudžia ritmo mašinos mygtuką, ir visi ima judėti pirmyn atgal, atlikdami grupinį lytinį aktą su rojaus sodų dievaičiais ir deivėmis. Salėje liejasi orinis rūgštinis ne-džiazas, tuksi minimalistiniai minkšti klavišėliai. Suspaudžia širdį, kai pamatau tereminą, šaudantį švieselėmis į suskeldėjusius skliautus. Tai juk Jimio kūno elektra įkvepia jam gyvybę! Ir aš giliai įkvepiu. Oras aplink praretėja. Apsidairiusi suprantu, kad gerokai sumažėjo lankytojų. Dauguma juk laukė tūso, o Tenoras mums siūlo kai ką daugiau. Ar nematot – jo dūdelė jau nupūtė namus nuo pamatų. ir tyroje tuštumoje aidi finliandiškas humoras, trinksi industrinis griaustinis.

Oi, Jimi, respektukas, respektukas… Atrodo, nieko ypatinga, o po koncerto plaukiu gatve kaip per krištolinį šiaurės ežerą. Saldžialiežuviams pažįstamiems netgi pavyksta prisivilioti mane į plotą. Išvydęs nekviestą viešnią, įtūžęs šeimininkas juos sumuša. Taip jiems ir reikia.