Žmogus-Lūšis @ Antis

Geriau be reikalo nekelti kojos į Kauną. Kancerogenų koncentracija šio miesto vakarėlių atmosferoje viršija padorumo normą. O sveikata – brangiausias turtas. Tačiau užsitęsusi geros diskotekos abstinencija sudrumsčia mano sėslų gyvenimą sostinėje. Penktadienis, 13-ta. Lietuvoje šėlsta magnetinės audros. Citrininiu „Citroenu“ kertu liūties sieną ir įvairuoju į laikinąją sostinę. Žinau, kad Kaunas turi du esminius erogeninius taškus – klubą „B. O.“ ir cafe „Antis“. Taikau į antrąjį, kurį šiąnakt dirgins mr. Stavario ir Žmogaus-Lushies duo.

Kaunas – sotesnis miestas nei Vilnius, tai ir protesto apraiškos čia ryškesnės. O ir šiaip čia viskas aštriau ir kontrastų daugiau. Jei esi menininkas, tai nešioji juodą beretę su povo plunksna. Jei riot grrrl – beformius marškinėlius su skambiu ideologiniu užrašu. Tačiau visiems kavinės lankytojams būdinga, kad jie švaresni ir labiau pasitempę nei apspurėliai vilniečiai.

Į liet. diskotekinę scenelę Mr. Stavaris už grandinėlės įveda Žmogų-Lushį. Paprastiems mirtingiesiems parodyti. Mr. Stavario auksinių hitų jau ilgai slapta klausomės visi. O Žmogų-Lushį aš įsidėmėjau gan neseniai. Pastebėjau šį rimtą jaunuolį Operos ir baleto teatro prieigose, kai čia vyko modernaus šokio festivalis. Aš traukdavau A. Vienuolio gatve savais reikalais, na, o jis – į renginius. Žodžiu, prieš mane stoviniuoja išsilavinęs ir inteligentiškas duetas, ir man truputį dėl to neramu.

Neramu, nes tą patį pajutę neramiai sukruta energingi raumeningi Kauno vaikaičiai, užsukę į cafe Vilniaus gatvėje. Bet lūšis apdairiai numeta vieną kitą gardesnį kaulą, ir jie pasisotinę nurimsta. Be to, vis daugiau renkasi skoningų apspurėlių. Pamažu jie užpildo visą požeminę cafe. Duo neapsimeta pseudodidžėjais, kurie rimtu veidu spaudžia kompaktų grojyklės mygtuką ir pančioja mano kojas nuobodžiais, nespalvotais ritmais. Duo tiesiog ima dėlioti vieną mėgstamą kompaktinį skrituliuką po kito. Ir aš leidžiuosi į kelionę per muzikos transformacijų ir pasikartojimų istoriją. Prasideda ji nuo ištakų – Mančesterio. Nuvingiuoja takelis per elektroninį avangardą ir jausmingai suskamba prancūzų elektropankai šansonjė „Les Rita Mitsouko“. Bet mano ašaras nubraukia ciniški ADD N TO (X) – į Žemę nužengę bepročiai dievai. Prisikasęs prie pradžių pradžios duo grąžina mus į nūdieną, kur irgi pasitaiko vienas kitas dėmesio vertas electro egzempliorius. Gudriai įsisiautęs į muzikinį kontekstą, Mr. S. paima mikrofoną ir padainuoja mums amžintąją dainą „MTMG“. Ir aš galutinai suprantu, ko ji verta. Ją palydi senojo garažo šiuolaikiniai klonai, ir mes apsisukame kaip voverytės rate, galutinai užsupti gražių popdainelių ir skaidraus minimalaus techno.

Mr. Stavaris prie grojyklės tupi jaukiai kaip kambarinis šuniukas, lūšis vis labiau džiaugiasi ir šoka modernius šokius. Ir visi šoka, ir visi šokame. O kas lieka, kai gyveni absoliučiame užkampyje? Klausytis širdžiai mielų skrituliukų. Ir jei dar nesi visiškas mizantropas – klausytis jų viešai bei smalsiai stebėti, kaip jų klausosi kiti.

Po to „Antis“ vakarėlio vakarėlis tik prasideda. Įsilinksminusios minios verpetas pagriebia mane ir gramzdina į dugną. Neriame ar tik ne pas kažkokį Petrą. Povandeninio pasaulio šeimininkas prie durų atlieka veidų kontrolieriaus funkciją ir dalį lankytojų prameta – butas juk ne per didžiausias. Štai ten ir suburbuliuoja energetiniai firminiai kokteiliai, užverda kitos pagarsėjusios ir kenksmingos sveikatai Kauno linksmybės. Mano gyvybę išgelbsti tik nekaltas miegas. Aš susapnuoju brangiuosius namučius taip ryškiai, kad net nenustembu, kai atsibundu jau savo sofutėje. Vilniuje.