Saulės Smūgis 2005

Kaip prieš metus sakė vienas Radiocentro valdžios atstovų, kitų metų Saulės Smūgio festivalis pradedamas organizuoti iškart po tų metų renginio. Gal tai ir tiesa, bet šių metų patirtis parodė, kad kartais net visų metų nepakanka geram renginiui

Visų pirma daugelį, tame tarpe ir mane, nustebino vėlavimas su atlikėjų paskelbimu. Likus porai svaičių iki renginio vienintelis patvirtintas atlikėjas vis dar tebuvo legendinis Roni Size, nors tarp gandų skambėjo ir pats Jeff Mills, sugebėjęs net savo svetainėje patalpinti informaciją apie festivalį (o taip, gražiai skamba „Hills Park Arena“…). Galų gale likus savaitei pamatėme galutinį sąrašą, kuris iš karto parodė, kad visko pamatyti nepavyks. Na ką, teks bėgioti…

Taigi, išganingoji liepos 15-oji, pats vasaros vidurys… Nenuostabu, kad saulė šviečia ryškiai ir oras įkaitęs iki pakankamai įspūdingo (Lietuvai) lygio. Tačiau žinau, kad karščiausia šiandien bus Kalnų parke… Greitai apsirengiu ir lekiu į penktadienio šokių muzikos epicentrą. Praleidžiu didžiąją dalį lietuvaičių pasirodymų dar namie bei prie apsauginių, kruopščiai tikrinančių mano piniginę (priešingai nei daugelis, didelio diskomforto nejaučiu – tikrai neturiu ką slėpti…), bet dėl to per daug nesigailiu – mistiškai rezidento statusą Saulės Smūgyje jau pelnęs Vanga groja nuobodžiai neįdomų progressive, tad pats metas atsigaivinti… Užsisakome alaus ir gurkšnodami bendraujame geležiniame narve – iš jo pasprukti nevalia mūsų pačių saugumui, kaip teigia apsaugos darbuotojai. Galbūt bijojo, kad plastikiniais bokalais sudaužysime įspūdingo dydžio gaublį, kabojusį virš DJ galvos?..

Vangą keičia pirmoji vakaro žvaigždė Terry Francis, tačiau jo grojimas nelabai įspūdingesnis. Nežinia kodėl – gal dėl vis dar šviečiančios saulės, gal dėl kol kas menko žmonių skaičiaus, tačiau šokimui dar nesu nusiteikęs, tuo labiau, kad ir muzika skamba pakankamai lėkštai ir neužvedančiai… Einame pasivaikščioti, o mažojoje scenoje laidus pagaliau tinkamai susijungę ir suderinę garsą vangius ritmus suka DUBLICATE SESSION. Įspūdžio nepadarė, bet įžanga į Roni Size buvo pakankamai vykusi… Pamažu temsta ir visi jaučia, kad jau netrukus turėtų prasidėti tikrosios įdomybės. Nors išankstinis line-up dar leido tikėtis, kad pavyks paklausyti visų įdomiausių vietų, vėliau jis gana sėkmingai išsiderino (Carl Craig vėlavo visa valanda), tad pamažu teko pradėti atsirinkinėti, ką praleisti, o ką aplankyti.

Carl Craig – pirmasis mano favoritas tą vakarą. Nors tikėjausi daugiau iš Terry Francis, Carlas perspjovė jį per visus galus. Ne veltui detroit techno tėvu vadinamas DJ, iš įvairiausių stilių maišalynės susuko tokį setą, kuriuo galėtų pasigirti kiekvienas. Griežtas techno ritmas, šlakelis latin melodijų, truputukas progressive publikos pamaloninimui ir house priemaišos – visa tai susiėjo į labai puikų, gyvybingą mišinį. Net „Most Precious Love“ skambėjo… kažkaip kitaip… Na, tikrai kitaip nei Belmonte. Ir tai buvo teigiama.

Visgi nespėjome išklausyti viso Carlo seto, nes kitoje scenoje jau girdėjosi bešūkaujantis MC Dynamite. Tad skubame pas jį, o ten laukė kažkas, ką galima būtų pavadinti tikrų tikriausiu išsitaškymu. Nesu drum‘n‘bass fanas, tačiau tai, ką išgirdau pritrenkė ir sužavėjo – tai buvo geriau nei kada būčiau įsivaizdavęs. Nors teko girdėti, kad Roni Size pradžioje buvo kiek nusivylęs tuo, kad teks groti mažojoje scenoje (ir teko girdėt, kad jau buvo užlipęs ant didžiosios scenos :))) – red. past.), tačiau galiausiai pasitenkinimas buvo abipusis – publika strypčiojo pagal laužytus d‘n‘b ritmus, sukamus Roni Size, o pastarasis išsišiepęs žiūrėjo į šiuos ir mojavo savo fotografuojančiu mobiliaku. MC Dynamite be perstojo šluostėsi rankšluosčiu tarp nesuvokiama greitakalbe beriamų rimų ir šūkčiojimų. Jei aš dar šiek tiek simuliavau retkarčiais pastovėdamas ir nubėgdamas pažiūrėti kaip sekasi kitoje scenoje, tai mano draugas po poros valandų nesustabdomo strykčiojimo kojas jau sunkiai jautė. Ir Ronis buvo visas vertas to.

Deja, jau nebeišgirdau latvio, grojusio po Roni Size, tačiau teko girdėti, kad atsipalaidavimui jo muzika buvo gana linksma ir tinkama. Aš tuo tarpu trumpai užmečiau akį į SLAM – vyrukai su savo Apple ir A&H darė išties įspūdingus dalykus, kurie vertė kojas judėti, tačiau d‘n‘b tėvukas tuo metu buvo žymiai įdomesnis. Na ir galų gale GABRIEL & DRESDEN… Nors pradžioje iš jų buvo tikėtasi bene daugiausiai (žinoma, neskaitant Ronio), tai pabaigoje duetas galėjo konkuruoti nebent su Vanga… Na geriausiu atveju su Terry Francis.

Grojo jie pakankamai nuobodžiai, o tai trečią valandą ryto nebuvo tai, ko aš tikėjausi… Neveltui keistas jaunuolis net tris kartus sugebėjo pasiūlyti „apvalių“ (juokingai skamba policijos pranešimas apie aštuonis su narkotinėmis medžiagomis sulaikytus asmenis, kai beveik kas antras buvo akivaizdžiai apsvaigęs…) O dar tie skusti pliki veideliai… Na bet ne apie juos vertėtų kalbėti ir ne į juos reikėtų kreipti dėmesį, tačiau vienintelį pliusą GABRIEL & DRESDEN drįstu dėti už gyvai grotą muziką. Nors ir tas pseudo kompiuterinis gyvumas buvo tikrai mažiau gyvas nei SLAM vaikinų.

Nepaisant visų išankstinių organizacinių nesklandumų festivalį galime vadinti pavykusiu. Ačiū Radiocentrui, ačiū ponui Zuokui (bent iki keturių ryto…), ačiū Roni… Tiesa, brangieji RC didžiavyriai, yra ir įdomesnių Lietuvos DJ nei Vanga… Tikėkimės, kad kitais metais šėlsime mažiausiai tris paras :) Beje, į afterparty taip ir nenuvykau… Roni nepagailėjo kojų…

PS. Nuotraukas, kurias publikuojame radome fotki.com ir Kodako interneto galerijoje, tad dėkojame jų autoriams, kurių čia nepaminėjome