FESTIVALS SPECIAL: Koneisto 2005

Vos atvykus į Helsinkį, tave pasitinka visai linksmas firmos “Suunto” reklaminis stendas: “Sena suomius kamavusi problema išspręsta”. Pasirodo, atsirado įtaisas jungiantis telefoną, GPS ir dar kažin ką – eidamas į aludę tu “pasižymi” kiekvieną posūkį tarp namų ir lindynės, o grįžtant namo jis “pataria”, kur eiti atgal. Iš tiesų, suomiai gerokai technical savvy, bet ir tuo pačiu turi gamtos kultą – tame pačiame aerouoste šalia eskalatoriaus būtinai turi būti mediniai laiptai ir taip toliau. Po miestą blaškosi daug įvairaus amžiaus ilgaplaukių su IRON MAIDEN marškinėliais ir 12 “Karjala” alaus skardinių pakuotė. Todėl elektroninė muzika ten kaip ir alternatyva, bet ne tiek kiek buvau prigąsdintas prieš vykdamas į “Koneisto” festivalį.

Dar viena legenda skelbė, kad “Koneisto ne toks geras kaip prieš tai Turku”. Nieko panašaus! Tai šaunus dviejų dienų šešių salių (viena didelė, viena – tik bariukas) renginys įsikūręs buvusio Kabelių fabriko pastate. Įsivaizduokite, kurią nors Vilniaus “pašto dėžutę”, tik ne paversta firmelių, o teatriukų rojumi. Tą savaitgalį teatriukai pasitraukė, prie įėjimo išpūtė didelius “Jacobs” šaltos kavos buteliukus, kieme sučirškė kebabai, ir pamažu pamažu veiksmas prasidėjo.

Festivalis nuo Lietuvos skyrėsi bent jau trimis dalykais. Pirma, labai gera kaip tokioms patalpoms garso kokybe. Antra, atrodė kad nebuvo narkotikus vartojančių žmonių, gal tik keli. Visi kiti lupo “Jagermeister”, gal ir nieko. Galbūt tai ir nulėmė vangoką publikos reakciją – šoka gal tik dvidešimt, o kiti vangiai pritaria (kaip mūsų mastams). Daugiau gal net buvo mėgiama gyva ar “minimal” muzika. Ypač keistai tai atrodė kaip ir progressivekryptį atstovavusioje “Puristamo” salėje.

Pagrindinis festivalio veiksmas vyko “Merikaapelihalli” – ilgoje, netgi į dvi sekcijas suskirstytoje salėje. Pirmąją dieną ten dviem šimtam tikrų WU-TANG CLAN fanų šiauriečių pasirodė Inspecktah Deck, žodžius iš “f” ištaręs tą` vakarą bene penkis šimtus kartų. Buvo nemalonu žiūrėti, kaip gašlūno pasiųstas tarnas tempė gražutes suomes iš pirmos eilės į užkulisius, o jų vaikinai tuo metu griebėsi už galvos ir prašė jų nepalikti.

Vis dėlto man festivalio, o gal net visos kelionės pasirodymu tapo DJ Adam Freeland pasirodymas. Jam atsukus rankenėles, nuo žemų garsų kelnės pradėjo plakti, o aplinkui buvę popieriai – skraidyti. O kai jis sugrojo savo “Seven Nation Army” versiją, aš pakilau iš savo 18-valandų-ant-kojų nuomario. Deja, prie scenos draskėsi tik saujelė žmonių. Dar vienas nusivylimas laukė vėliau – “dėl streiko Hitrou aerouoste” neatvyko prancūzai HELLFISH ir dar vienas anglas Luke Brancacio.

Šeštadienis buvo iš esmės penktadienio klonas, tik dar daugiau žmonių, dar daugiau vodkosuenergy, ir dar daugiau šėlsmo. Soline atlikėja tapusi ir kiek pakeitusi orkestro sudėtį Roisin Murphy buvo visiškai deivė tolumoje, neblogai sugrojo ir ponas Saunderson. “Pannuhalli” prasiyriau vos ne prie scenos pavėpsoti į gyvas MOUSE ON MARS improvizacijas, tačiau jie kažin kodėl nuvylė savo netvarka. Na ir baigiant reikia pasakyti, kad festivaliui visai baigiantis TREVA WHATEVA užvestas baras šalia VIPo atrodė ir šėlo visai kaip mūsų ŠMC per geriausią vakarėlį.

Festivalio afterparty sudarė pasaulio lengvosios atletikos čempionato moterų maratono bėgimo stebėjimas, įsitaisius ant didelių Parlamento laiptų. Šalimais pievelėje vietiniam trimitui grojant įvairias Sinatros interpretacijas. Pro šalį prašlamėjo Pola ir kitos ilgų distancijų grandės. Iki tobulos popietės trūko tik panelės Balčiūnaitės, tau prieš akis lenkiančios japones. Na, bet gal kitą kartą…

Thanks Mia Uronen for the photos and keep the good festival goooin’!