FESTIVALS SPECIAL: Melt 2005

Nereikia nerimauti, jei tavo atostogų tvarkaraštis prasilenkia su Roskilde ar Sonaru. Tiesiog atsiversk „Festival guide“ katalogėlį ir suprasi, kad bet kurį vasaros savaitgalį gali pamatyti geriausių savo scenos kumyrų rinkinį ant scenos. Belieka pasirinkti kokia vieta ir sudėtis labiausiai atitinka tavo nūdienos nuotaikas, susikraut šmutkes ir patraukt. Mano kaip seno partizano nuotaikas liepos viduryje geriausiai atspindėjo Vokietijoje vykęs MELT, kuriame susibūrė kiek eklektiškesnės elektronikos atstovai. Dėl jų tikrai buvo verta palikti ramią Lietuvos vasarą.

Penktadienis

Jaukiai besikuriant palapinių miestui siautulingą festivalį pranašauja ateinanti audra. Per kempingą praskrieja viesulas, nudraskantis palapinių dangalus, kurie draikosi virš kempingo, pavėsinės neatsilikdamos ridenasi pažeme. Jau tada visiems aišku, kad paliūdėt šį savaitgalį ir vėl nespėsime…

Viena penktadieno scena paskirta mieliausioms šiuo metu mano moteriškaitėm Ada, Chloe, močiutei Acid Maria, kita scena niekad nenuviliantiems TIEFSCHWARZ, GUS GUS, Michael Mayer. Dėlto nekyla abejonių, kad pagrindinėje scenoje grosiantys Phoenix, Fisherspooner, Bloc Party ar Tocotronic mane tik probėgšmiais ir tematys.
Phoenix skelbia mums festivalio pradžią su „Everything is Everithing“ ir tuomet jau tik spėk nardyt tarp sočių vokietukų traukiančių link savo stabo Robocop Kraus, kuris praleidus dieną palapinių miestelyje atrodo kaip pradžiai kiek per kategoriškas, tad palieka mums laiko susipažint su festivaliui paruošta infrastruktūra.

Aplinka – kelia skruzdėlės kompleksą. Kuomet stovi šalia sulyg devynauščiu lygia kalnakasybos mašina kažkodėl pasijauti mažu veiklos ieškančiu skruzdėliuku, kuris niekad nemiega, energiją baruose pildo alumi arba vodka redbull, retkarčiais sutepdamas visa tai greitos virtuvės stebuklais. Ekskursija po ne festivalio metu čia veikiantį kalnakasybos mašinų muziejų kiek užtrunka, tačiau po jos jau supranti, ką savo aštriais ritmais tau sako Mathias Kaden, o vėliau moteriškai emocionaliai kužda ADA kartu su Metope. Pastrieji įtraukia ir priverčia šypsotis bei sugryžti prie prieš metus džiuginusio ADA albumo “Blondie”.

Deja, jie sugroja per trumpai kad spėtum prisiminti visas tas pakilias nuotaikas, kurias kažkada dovanojo šis nuostabus albumas. Nesielvartaujam, nes tuomet pats metas aplankyti visų mūsų pamėgtus broliukus Ali ir Basti (TIEFSCHWARZ), kurie visuomet jaučia atsakomybę prieš minią už kiekvieną iš jų sklindančią natą. Ritmai jų lauko palapinėje skrodžia kiaurai, nepalikdami tau galimybės nejudant klausytis. Visi kelia rankas prasidėjus kiekvienam pakilimui ir minią pagauna beshanaja radost. Nuo scenos brolius veja GUS GUS, kurie ant scenos žaidžia gašlų teatrą. Mūsų senai žinomi hipiai groja pamėgtus šlagerius ir pasiauksavę savo ryžus ūsus sukiojasi apie nemažiau ekstravagantišką vokalistę. Iki galo atlaikyti šio vaizdo nepavyko ir teko pasitraukti į dar neminėtą Mad Max sceną, kurioje jau ruošėsi pradėt Justus Kohncke. Vėliau lieka laiko dar pastebėti Fisherspooner, kurių vokalistas desperatiškai stengėsi atkartot Jimi Morisoną, bet deja deja…

Visą kelionę morališkai ruošiausi ir jaučiausi netgi fiziškai gerai pasirengęs atlaikyti pastarųjų dienų savo kumyrą Michael Mayer, kuris visuomet groja paskutinis ir baigia tik scenoje išjungus garsą. Jo seto gylis ir nuoširdumas parklupdė, bet kokį išdidumą. Kuomet kylant saulei jis prieina šalia ir tiesiog šoka, rūko cigaretę ir vėl bėga miksuot, tu supranti, kad nevisos žvaigždžės yra danguje. Garsistas jau išjunginėja garsą ir tada lyg iš senos retro plokštelės suskamba gilus ir lyrinis SOUNDGARDEN „Black Hole Sun“ remiksas. Tuo momentu supranti kad tai – viskas, kad daugiau jau nebeįmanoma. Netyčia prisipažysti šalia stovinčiam draugui, jog tuoj apsibliausi iš jaudulio. Penktadienis baigtas, ir tu sukrėstas labiau nei po vaikystės multiko apie pingviną šildžiusį akmenį ropoji link palapinių miestelio. Eidamas šypsaisi, nes tavo atostogos po Michael Mayer – jau užskaitytos.

Dienos metas festivalyje paliktas asmeninėm iniciatyvom, nes nei muzikos nei meninių performansų čia nė ieškot neverta. Tenka nustvėrus pledą pakrist pramoninio karjero pakrantėje. Vanduo jame kiek antifryzo spalvos, bet kuomet +35 ir jokio pavėsio – kitaip neišgyvensi.

Šeštadienis

Vakare kaip skruzdėlė į darbą greitai šokuoji link AKUFEN, tačiau deja ir vėl nespėji, bet tave jo vietoje pagauna ir nebepaleidžia žavi prancūzaitė Chloe, kuri sausais ritmais ir aukštų tembrų pjausniais bando tau nupjauti galvą, o tu visvien žiūrėdamas į ją šypsaisi ir mintyse sau netyčia prisipažįsti kad atsiduotum nedraugavęs. Pasilieki šalia jos nuo pradžios iki galo ir norėtum dar, bet ją keičia Sid Le Rock, o to jau perdaug. Tenka bėgti pas UNDERWORLD, kurie deja pasirodo gerokai persikoncertavę ir tiesiog atliekantys pagal kontraktą sudėliotą programą. Visa laimė, kad kitoje scenoje džiugiai stebina Richard Davis…

Vėliau klaidžiodamas bandai kirsti kampą didžiąja scena link klavišų genijaus Aerobique, bet čia tave savo nuoširdumu priverčia prisėsti LAID BACK. Per „Sunshine Reggie“ kažkodėl pasijunti kaip HIPERBOLĖS koncerte ir tai sujaudina. Gal dėlto kuomet po jų ateini į MOUSE ON MARS, nebegali pakelti tų eklektiškų ritmų ir pramoninių mašinų garsų draskančių tave į gabalus. Tenka ropoti atgal į didžiaja scena ir klausytis MC Conrad pasakų, kurios tave lyg kamuoliuką priverčia strykinėti aplink didžiąją sceną. Kyla saulė, o tu būdamas kamuoliuku niekaip negali atšokti tiek kad išsiridentum palapinės link.

Sekmadienis

Nyksta kempingas ir išvykstantys vokiečiai maloniai atsisveikina negalėdami atsistebėti kaip mes dėl keleto yprastų savaitgalio naktų sukorėme tūkstantį kilometrų. Viskas…