FESTIVALS SPECIAL: Rabac 2005

Tai dar ne GLASTONBURY, bet jau ir nebe fuksiškas bandymas festivalį paversti populiariu Europoje. Žmonės, keliaujantys šimtus kilometrų į renginį, išduoda jo unikalumą. O mes šį kartą keliaujame į kroatų vasaros pasididžiavimą- Rabaco festivalį.

Iki šiol dar nėra tekę būti vakarėlyje, kur žmonės šoka net vandenyje (beje, tai nė kiek nepanašu į aqua aerobiką).

“Vieta, kur veiksmas vyksta absoliučiai visur. Čia grojama geriausia house bei progressive muzika. Tai mūsų tikroji Ibiza“- kroatai tiesiog svaigsta Rabaco open-air festivalio idėja. Netrukus, žinoma, pabunda ir mano lietuviškasis ego. Lenkdama pirštus pradedu vardinti sėkmingiausius mūsų šalies open-air, nepamiršdama paminėti ir brolių latvių “Summer House“ festivalio. Nebyliai esu paprašoma nutilti. Plojimais, tripsėjimais ir energingais šokinėjimais Girandellos paplūdimio arena pasitinka vietinės reikšmės figūras Krekman (hr), Ian F (sl) ir Veztax (sl). Pirminiai lounge muzikos motyvai kiek slopina pradinį entuziazmą.

Beje, draugingieji kroatai taip pat pagiežingai atsiliepia apie brolius slovėnus, kaip ir mes kartais apie latvius. Brolybės krizė. “Kaimynai- ne tik pirmieji draugai, bet ir pirmieji priešai“- šypsodamasis paaiškina vienas festivalio dalyvių. Aš linkteliu galvą, pastebėdama nulį entuziazmo palydint slovėnų didžėjus.

Vis dėlto techno muzikos skverelis, skalaujamas karts nuo karto atriedančių Adrijos jūros bangų, nesiliauja ūžęs. Christian Varela (e), Adam Beyer (se), Marco Remus (d)- kiekvienas skirtingai improvizuoja techno garsus. Vienas itin užsislaptinęs rašytojas mėgėjas to pats nė nežinodamas taikliausiai apibūdina tai, kas vyko tą vakarą paplūdimio arenoje: “(…) techno skirtas priminti širdžiai plakti, o plaučiams įkvėpti ir iškvėpti. Tai garsas pasakantis apie egzistavimo būtinumą…“

Energija trykšte tryškta ir gretimoje baseino arenoje. Tiesa, ten karaliauja house muzika ir trys vietiniai didžėjai: Rene Russo (hr), Mark Ash (hr), Crazy Lemon (hr).
Buvo laikas, kai tik legendiniame “The Warehouse“ klube galėjai išgirsti house muziką. Dabar akimirką susimąstau, kiek žmonių šiuo momentu klausosi house. Atsakymą užlieja trykštantis kažin kieno klausimas per n vatų kolonėles: “Can you feel it?“ ir dar didesnė “grūvo“ porcija. Kaip gera šokti.

Niekada nesuprasdavau, kaip tos porelės per sportinių šokių čempionatus neužgriūva viena ant kitos. Festivalio metu išvada dingtelėjo pati. Kuo mažiau erdvės lieka šokiui, tuo didesnę laisvę ir polėkį judėti žmogus pajaučia. Čia šoka visi, visur ir visaip. Kaip vis dar gera šokti. Ir tai pagal idėja turi tęstis keturias dienas.

Sutemo. Metas apsižvalgyti.

Pirma valanda nakties- įkarščio metas. Žmonės, nešini egzotiškų kokteilių taures, pervertas melionių skiautėmis, atrodo pavargę. Bet tokių nedaug. Tvarkingai sustumtos baro kėdės ir dar viena erdvė judėjimui jau užimta. Apsaugos viduje nedaug, tad galima nulįsti ir į atokesnius kampelius. Ten vyksta “belenkas“.
Užeinu į merginų kambarėlį, pastebiu alternatyvius veidelius, atsitiktinai šmėsteli du vaikinai ir šuo. O šunų ten buvo nemažai. Paprastai keliaudami pankai į minibusiką įsimeta dėžę alaus, kojinių, palapinę ir šunį, dažnai ir ne vieną.

Bevaikštinėjant cafe bar< arena (disco mylėtojų buveinė) į mano ausis atklysta rezonansiniai džiaugsmingo kryksmo garsai. Nagi nagi… Ogi kartu prie pulto žengė du festivalio laukiamiausi didžėjai: produktyvusis John Digweed (gb) ir merginų numylėtinis Desyn Masiello (gb). Pastarasis, beje, čia atvyko kaip tik po vakarėlių Ibizoje.

Britų grojamas setas skambėjo šviežiai. Itin neįprastai į muziką įsipindavo funky house, progessive ritminiai vienetai. Tai Masiello stilius. John Digweed groja užtikrintai, lyg neabejodamas, jog puikiai jaučia publiką. Šis duetas 2004 metais turėjo gana rimtą išbandymą- devyni vakarėliai didžiuosiuose JAV klubuose per dvylika dienų. Atlaikė. Taigi susitikimas kroatiškoje Ibizoje nereikalavo ypatingesnių pastangų.

Ypatingesnių pastangų reikalavo sumanymas pasakyti festivaliui “iki“ ir keliauti savais keliais…

Pabaigos komentaras
“Can you feel it?“