Just Cola Summer End PARTY

Telefonas pakrautas visiems įmanomiems atvejams. Pavyzdžiui, antrą nakties prikelt kokį mobilaus ryšio bendrovės abonentą kolegą iš gilaus‚ “priešmokslometinės depresijos” miego ir dar labiau jį užparint tiesiogine šėlsmo transliacija. Antenos paruoštos visu pajėgumu gaudyti poetiškas “RyRalio” house vibracijas, pečiai apnuoginti ir glotniai rusvi. Traukinio palydovas, “Mėlynosios austrės” kategorijos ūsiukais praryja nemažą vizualią jų porciją ir palinki geros dienos išlipant Kaune.

Kaunas merdėja. Jis man visiškai nepažįstamas, tad tolerantiškai šypteliu į tai, bet kauniečiai, kaip tie kas antroj gatvėj stovintys neužbaigti sovietinės gigantomaniškosios architektūros šedevrai lunatiškai gūdžiom belangėm akim, tarsi bando užhipnotizuot ir priverst susigėst savo ištvirkusių postmodernistinių “piercingų”. Vietiniai faunai, satyrai ir sintetinio seksualumo nimfetės, kokių laukiame vakaro kulminacijoj, slapstosi. Čia išskirtinai pusamžių žmonių akyse gyva griežtai padori tautosakos dvasia, o geležinkelio stoties [matyt] rezidentas DJ Algimantas pasitinka pasakojimais apie Afganistaną ir jo akyse skerdžiamus žmones. Tad dabar tai jau oficialu – Kaunui reikia pradėt investuot į PR, į tą niekingą, tuštybės kupiną, paradinę, svečius pasitinkančiąją savo miesto pusę. Kandidatūrų svarstymą siūlau pradėt nuo “Just Cola Summer End Party” organizatorių arba kad ir Jachtklubo vadybininko. Nes šitas renginys buvo toks širdį maudžiančiai mielas, kaip “plotas”, kai namie nėra tėvų. Arba kaip pižamų vakarėlis. Tik su visom vinilų pažibom, o ne “parsiųstų setų mp3 kompaktu” per kompiuterį.

Vairuodamas transportą link Jachtklubo, vietinis vaikinas paaiškina, jog pernykščio anšlago ir visiškai nenusisekusio oro karma jo nevilioja į šį pasilinksminimą. Iš anksto įspėja apie kilometrines eiles ir vieną tualetą, vaikščiojimo ant vandens stiliaus pogo, vaikus ir narkomanus. Pasidžiaugiu tik gana apdairiai pasirinktu kelionės laiku – atvažiuojame gerokai prieš pradžią, ir pamiškėj klausydami garso patikikrinimo, apšildome skrandžius sidru. Regime skubantį gal ne visai auksinį, bet tikrai aukštos prabos jaunimą in jubilo dulce. Vairuotojas dar pasiveja mus SMSu, klausiančiu, ar tikrai bilietai po 45 LTL, o mes atsakome – ne, tikrai ne. Juolab, kad bilietų čia apskritai nėra – kioskelis kaip magiškasis pasakų herojus pusbrolis ant vištos kojelės prie įėjimo skelbiasi parduodąs “bilietus į rojų”, ir tik po 30 LTL.

Užklijuotos apyrankės kažkuriuo momentu kilsteli iki tarantiniško savimpasitenkinimo – “Baby, I‘ve Got a license To Party!” Užeinam, einam kuo giliau į vidų, ir nėra jokių anestetikų, kurie nuskausmintų artėjančią vakaro pabaigą. Ją galima nujaust šventei dar tepradedant įsilinguot – su sidrais sėdim prie staliuko, vinilais slysčioja Mamania, mergaitės vylingai šypčioja berniukams, oras lengvas ir persunktas goslaus linksmybių alkio, sunkiai numaldomo net skrajutėse švytinčių šios srities super-dietologų pastangomis. Nes apetitas atsiranda bevalgant. Begeriant. Besitrinant į žvilgius kūnus šokių aikštelės turguje.

Įeinančiųjų vis daugiau; Ačiū Dievui, mums nebereikia spraustis tarp jų, bet iš Urban Terassa patogu stebėti, į kurią Meką iš trijų suka daugiausia progresyviųjų subkultūrų maldininkų. Pasiūla stebėtinai atitinka paklausą, bent jau vakarėlio pradžioj. Tiesa, tualetai eilinį kartą pasirodo besą mistinis rebusas, kurį vos pavyko išspręsti iki minimalaus komforto lygio ir šį kartą.

Tad pusvalandis šen, pusvalandis ten, žiū, publikos pagarbintąjį Mamanią pakeičia Walkmanas su IJO, ir lyg baltutėlių jachtų fėjai mostelėjus plastmasiniu kokteilio šiaudeliu, jaukiai downtempo aplinką tyrinėjantį intro staiga pakeičia “Raunam stogus visu greičiu!” veiksmas. Visų akys tampa jau šiek tiek apsiblausę, kūnai sušilę ir plastiški, oro tūriai šokių aikštelėse vis mažesni, kol ir mane iš nugaros užklumpa mielas berniokas, apkabina per liemenį, murkteli “Super tatuiruotė!..” ir tą pačią akimirką dingsta. O, spontaniško prisilietimo džiaugsme!

Sunku įsijaust į renginį, kuris pagal geriausias post-post tradicijas vyksta keliose vietose iškart, ypač kai visos vietos orientuotos į vis kitą plataus jaunimo požiūrio tašką. Štai man house prieplauka visiškai nebuvo planuotas šokamųjų raumenų judinimo punktas. Nesu “RyRalio” fetišistė, skirtingai nei visa ten susirinkusi gauja šviesiais veidais. Supanikuodavau dėl savo progresyviosios muzikos išsilavinimo kaskart, kai jie suošdavo pažinę kažkurį gabalą. Visai norom, nors ir neplanuotai, ten užtrukom kone visą valandą. “Damn, house makes me horny!” žybteli galvoj, kol Karalius verčia minią aikčioti ir kaisti, užuot sėdėjus sumerkus kojas į vandenį ir siurbčiot starkas su “Just Cola” už 6 pinigus.

Terasoje veiksmas buvo užvis smagiausias, bent jau taip atrodė, pažvelgus į žmonių veidus. Čia nebuvo zabieliškų ekstatiškų merginų šokių, po kurių jos paskui kliedi apie nematomus kosminius vibratorius, lankstančius kūną orgazminėse garsų bangose. Visi tiesiog atsipalaidavę ir laimingi, kažkas net nepastebėjo pametęs keletą gramų dangiškųjų žalumynų. Paskui paaiškėjo, kad daugelis čia tik stabteli keliaudami iš vienos aikštelės į kitą, ieškodami VIP area ar mažiau užgulto baro. Jei tris setus, pagrotus toje kryžkelėje, galėčiau palyginti su kulinariniais šedevrais, tai Mamania būtų šerbetiniai ledai, Walkmanas su IJO taptų pieniška arbata su cinamonu, o Astralas – anyžiniais saldainiais. Matyt, su tautos dainiais G&G pajautęs, kaip reikia valdyt minią, Mamania šitaip lengvai visus išgabeno į kitą Gero Laiko galaktiką. Tik masinių vakarėlių genijus savo pasirodymą gali užbaigti garsiuoju „YMCA“, ir šis jo akibrokštas greitai taps vakarėlių legenda, pradedama „O atsimeni, kai…?“ Walkman ir kolega IJO apsiginklavo sunkesnio kalibro vinilais, ir garsai kartais įsupdavo kaip klampus akivaras, bet viską atskiedę giedresniais garsais, šie du magai puikiai perėmė estafetę. Jiems lyg ir antrino iš už atvirų techno salės durų skambantys dūžiai, žmonės migravo pirmyn ir atgal; anot gandų, prabangiausi vakaro meniu patiekalai buvo dalijami ten, kur užsukdavau tik šiaip, netyčia.

“Urban Terassa” tarsi nuščiuvo, ėmus grot Astralui, bet juk ne visi privalo mėgti anyžius. Neliko net merginų su kokteiliukais rankose, kurių prieš tai buvo taip tiršta, kad kvapų migla trukdė rast kelią link grynesnio oro. Aikštelės populiarumo nuo beviltiško smukimo iki patys ištikimiausi drum‘n‘bass gerbėjai ribos negelbėja nei FSOL, nei THE PRODIGY remiksai. Niekis, ne tokia idėja, paguodžiu mintyse grotuvams besimeldžiantį trijų juostelių pranašą. Ir kiek pasigailiu, kad vietoj garsiųjų jo pneumatinių kūjų ir masyvių grąžtų ši vakarą tegaunam viso labo tikrai dietinį pasisėdėjimą dantisto kėdėje.

Atsitokėjus po salsvo užsimiršimo, pastebiu, kad žmonių aplink jau gerokai mažiau. Taksi operatorė pasiguodžia, jog visi automobiliai išvažiavę ir dar gerą valandą jų nebus. Nieko tokio, pasiguodžiu ir mes išeinam savais keliais. Jais paskui mus pralenkia ir 14 žvaigždžių, išlydėjusių vasarą su gazuotais “Just Cola” ditirambais. Po velnių, jei šitas gėrimas organizuoja tokį svaigulį, aš nebevartosiu alkoholio. Ir jei galima taip respektabiliai palaidoti liūtimis merdėjusią vasarą, aš jau laukiu kitų metų šiltojo sezono pradžios, ir Kurio Nors Limonado Kick Start Party bus geriausias lengvas maistas, kurį gausite.

Kol neturime geriau atspindinčių šią nuostabią naktį, nuotraukos – iš “RyRalio” galerijos – red past.