Tinklai 2005

Ei, nereikia spėti nusiminti, kad jau baigėsi vasara, nes sulig rudens pradžia Klaipėdoje vėl atsidarė Tabako fabriko vartai, kur startavo pagrindinė “Tinklų” turne. Kaip ir kiekvieną kartą metus kantriai tylėję organizatoriai ruošėsi mūsų – „paprastųjų“ – smalsumo ir nekantrumo bangai naujoms programoms bei įkvėpimui. Visgi, liko vietos dar nepatirtoms emocijoms, naujiems vaizdams ir frazei be konkretaus pavidalo „to dar nebuvo“, kurią gal įtikinamiau įsikūnijo viso miško rankų šniokštimas…

taip, tokie tie TINKLAI, bandykit paneigti, daug žinantys kritikai, tačiau tai tikriausiai vienas rimčiausių tarptautinių trumpųjų kino formų festivalių Lietuvoje. Kiekvienais metais pasipildydami vis naujų šalių vizualiosios kultūros rezervais ir gal papildantys idėjomis mūsų kino kūrėjų galvas, TINKLAI 2005, žinoma, ir vėl pristato kažką naujo.

EUROPE in Short: Eksperimentai ir fantastika

Pirmasis vakaras Klaipėdoje atidaromas programa “Europe in Shorts XIII”. 30-ties metų apimties eksperimentinių filmukų rinkinukas – naujiena “Tinklų” repertuare. Kartu su “Europe in Shorts IX:fantastika” programa, tai nauja rubrika, suteikianti galimybę įvertinti tam tikram žanrui būdingą medžiagą, kruopščiai atrinktą bendradarbiaujant įvairiems Europos kino centrams ir fondams.

Nors filmai EUROPOJE XIII ne šiaip parinkti vengiant dialogų juose – siekta, kad idėjos būtų suprantamos kuo didesniam žiūrovų skaičiui – visgi garso takelyje neįprastai garsiai skambantys elementai (gal tai kino mechaniko klaida?) kartu su itin paslėptos minties vaizdiniais kai kuriais atvejais padėdavo išvysti psichodelinį chaosą, labai jau alternatyvią idėją, pamirštant žodį eksperimentas. Taip nutiko po paskutiniojo „Route master“, kai kūryba savo kontrastais labiau būtų priminusi VJ darbą, o ne trumpametražį. Palikusiųjų salę po pirmojo vakaro veiduose dar buvo galima įžvelgti bandymus truputį apibendrinti paskutiniuosius vaizdus…

Už tai vienu iš savo darbų (nepakartojamuoju „Tango“, deja šį kartą neparodytu) pirmąjį “Oskarą” Lenkijai pelnęs Zbigniew Rybczynski neliko nepastebėtas – 76-tųjų „Naująja knyga“. Devynios lyg ir skirtingos viename ekrane istorijos (beje, dar viena kino mechaniko klaida, beveik visiškai paslėpusi tris iš jų…), kuriose dalyvauja tie patys veikėjai, šokčiodami tai į vieną, tai į kitą kameros perspektyvą iš duotųjų devynių. Vienaip ar kitaip, neprieštarauju tam, kas sako, jog mintis ne nauja, tačiau tuo metu ėjo gūdūs 1976-ieji !! Ir dėl tau, Zbigniew, spaudžiam ranką.

Pelnytais šūksniais už originalumą palydimas Martino Arnoldo „Alone. Life wastes Andy Hardy“. Režisieriaus žodžiai: „There is always something behind that which is being represented, which was not represented“. Nuo čia ir prasideda įdomumai. Arnold medžiaga turbūt net neužima penkių minučių, tačiau pajungus fantaziją, neduok dieve, kokio laipsnio spinduliu galima viską iškreipti sukeliant juoką, pakrikštyti beprotybe, paversti geiduliu ar priekabiavimu… Nepastebimi atodūsiai tapo wild wild night užuominomis, tačiau nebūtume pastebėję, jei ne „kadruotai“ – kaip kitaip – gyvenimą aplink matanti greičiausiai iš seno gero Šerloko paveldėta akis. O gal įgytų prasmę žodžių junginys meniškieji pletkai, kai iš vieno dramblio prafiltruojama tūkstantis musių, kurios gali išsidėlioti toli gražu nebe į dramblį panašiais kontūrais (kam neaišku – veiksmų perkrikštijimas savais vardais).

Net Homeris Simpsonas būtų pralaimėjęs byla dėl priekabiavimo, jei visi būtų patikėję tardymo vaizdo įrašu. Aišku ne vietoje ir ne laiku pasitaikęs laikrodis liko vieninteliu tikru liudininku… (jei jūs, aišku, prisimenat tą seriją). Tačiau H.S. aplenkė laikrodžius ir toliau gyveno kasdien po pietų per “TV3”, kai tuo tarpu EUROPA VIII strėliukes taikė į labai jau skirtingų pavidalų kažin kokį centrą.

Pasisekė: kam daugiau, jei ne multi kulti olandui, Gerard Holthuis. „HKG“ , tai yra Honkongas, atrodė kontrastingas dviem dalykais – tai dėl jau minėto strėlės pavidalo, – lėktuvo, kuris, mano nuostabai, visai nesiderino ir atrodė svetimšališkai vien savo aptakumu virš ir tarp kiniško didmiesčio daugiaaukščių bei hieroglifais išraitytų reklaminių užrašų… kas įprasta savo neįprastumu ir vėl sugebėjo pasirodyti neįprastai – same same, but different, sako kašmyriečiai (nors ir vėl kontrastas – gi priešai su kinais…) bet palaukit, kontrastas Nr.2 pagal planą – ne bet koks, o kontrastų dievas, gal ir pats kaltininkas dėl tų kitų sąmyšį keliančių kontrastų.

Būtina pasakyt – spalvų nebuvo, juoda balta keitė ryškiai dėl įsibrovėlio galėjusį rėkti miestą. Gal tai buvę savotiški antrankiai, kad nebūtume apakinti tos vis same same įprastos raudonos? Hmmmm… Deja, šalia sėdėjęs draugas tokių emocijų antplūdžio sakėsi nepajutęs. Ir tikriausiai daugelis prisijungė prie jo :)

Kam nepasisekė? Centro išvis nerado „Work and progress“. Gal nacionalistam prancūzam ir nepažįstas skonis to, kuo nuo mažų dienų buvom maitinami mes. Taip, po pilnų penkiolikos metų žlugimo, sovietinė aplinka jau ir man atrodo egzotiškai. Bandymai geri – surinkta visa įvairių suvažiavimų ir unikalių visuomenės euforijos bangų medžiaga, spalvinga ir gražu kaip kokiam net fantastiniam filmuke. Tačiau kur tas eksperimentas? Tiesa , ekranas perskeltas į dvi dalis viduryje, o toliau? Tikiu, prancūzai, tarp jų ir Yann Tiersen, jum gal tai tampa savotiška mada, būt palietus kūjį, kalaviją ar Lenino plikę, tačiau toj raudonoj pasakoj mes patys gyvenę. Ir “Discovery” kanalo – duoklei prisiminimams – užtenka.

Plastik – FANTASTIK

Nežinia, ar visi trumpametražiai “Europe in Shorts IX” pelnytai traktuoti fantastiniais, juk jei jau atskira rubrika tam skiriama, tai ir tikimasi kaip sviesto sviestuoto, taip fantastiko fantastikuoto. Ir gal ne sutapimas, kad visa rodytoji fantastika kažkaip tik mūsų naujausiame negirdėtų neįsivaizduotų gandų amžiuje sukurta…

Su kaupu šią filosofiją atspindi jau ne kartą kino mėgėjų dėmesio sulaukęs austro Virgil Wildrich „Copy Shop“. Nepakartojama idėja, nepriekaištinga vaidyba, tiesiog fantastiškas darbas… Dvylika minučių kopijavimosi vienos minutės nuo kitos, pridedant tam tikrą susidėvėjimo efektą: kaip daugėja tik tak sekundžių, taip daugėja to paties žmogaus atvaizdų, negalinčių sutarti tarpusavyje, kol galiausiai istorija išsišakoja iki tiek versijų, kiek žiūrovų. Istorijos unikalumo čia nė nereikia įrodinėti.

Didžiausiais pasaulyje nukrypimais turbūt labiausiai garsėja tik JAV su Vokietija. Bet kadangi festivalis iš esmės europinis, tuo pasinaudojo „Autokrautuvo vairuotojas Klausas“ ir nežmoniškais kiekiais kraujo bandė suteikti savo nukrypusiom fantazijom pavidalą. Viskas, kaip tik įmanoma sužaloti žmogų tam tikroje darbo vietoje, labai gardžiu juoko prieskoniu pateikta kaip ant lėkštutės, tik gaila – kauniečiai, ir taip keistu humoro jausmu garsėjantys, liko abejingi ir šiai juoko formai.

Tinklai

Vasaros pabaigoje kyla ne tik klausimas „kada?“, bet ir „kur?“. Kaip koks čigonų taboras, kiekvienais metais “Tinklai” vis ieškosi sau tinkamos vietos po Lietuvos miestų dangumi. Būtent nestabilumas duoda šarmo, nenusistovėjimas rodo dar degančią sielą, o populiarumas ir dvasia išlieka Klaipėdoje. Ir išliks, nes bilietų, kaip gal liko sumeluota direktoriaus Jevdokimovo pirmąjį vakarą, spausdinti niekas neskuba. Gaila tik veterano Tabako fabriko, pagal sutartį atiduoto pramonei ir nuo kitų metų tikriausiai prodiusuosiančio nebe idėjas į galveles, o baldus į namukus. Kažin, kokią įtaką tai turės jaukiam į kitus miestus nepanašiam Klaipėdos „toosui“…

Gal „ištikimų“ žiūrovų nuolatinis zyzimas dėl neapšildytos salės, dvi sekundes užtemptos pertraukėlės ar netinkamos reklamos yra tik pretenzija už sumokėtus pinigus ir negautą komfortą ar – to dar betrūktų – per kietą kėdę. Tikėkimės, gal tai neišžudys organizatorių nervų ląstelių… O kas kaltas, kad kažkoks kino teatro direktorius gal pats pradeda diriguoti orkestrui, neva mano troba, mano lova, ir baigia seansus savo nuožiūra? Daug kas skundėsi programa Kaune, kažkodėl nepaminėdami žodžio „Romuva“… Gal tik reikėjo truputį pasidairyti ir akylai pastebėti, kas taip veržėsi neteisėtai būti padėties šeimininku, bet ką čia, nereikia teisintis, visi žino, turinys baltoje sienoje prieš akis gi svarbiausias…

Reiktų prognozuoti, kad prasidės tokios pat kino teatrų gaudynės kaip kažkada Vilniuje, o čia katė veja pelę – jei mieli VP nepasiduodami ims ir nugriaus „Lietuvą“, visai ne gaudynėms skirti “Tinklai” ims ir sutrūkinės.

Publika

Negalima nutylėti – tokio įvairumo publika kokioje kitoje veikloje tikrai nesusirinktų. Mačiau: blondinė ir 10 cm jos kulnai, šalia galva dabinta trim žalsvom skiauterėm, buvusi mano mokytoja, jauna mama su kūdikiu rankose, šūsnis sk8erių, sauja balzakiško amžiaus smalsuolių… Tiesiog miela žiūrėti, tarsi būtų Padėkos diena, kai visi, kaip taisyklė, be burnojimų pagyvena taikoje.
Žiūrim ką turim.

Doku‘ tema

Dokumentikai jau net verta daryti atskirą rubriką, tačiau ar ji tikrai sales pripildytų, ‚garbės žodžiais‘ švaistytis nederėtų – plojimai iš padėkos, kad „pagaliau baigėsi“ ypač šiais metais nieko gero nežadėjo, o „po bent vieną doku kiekvienoje programoje“ lyg ir naujai susikūrusiai taisyklei laiku reiktu uždėti kilpą. Išeitis, be abejonės, būtų naudotis kažkada rodytu vokiečių „Ich und das Universum“ kaip pavyzdžiu. Kas matė, tas žino.

DE

Pirmumo teisę ir pasilieku vokiečiams. Kalbant apie konservatyvumą, vokiečiams pasirodo gal net patinka jų pačių anekdotas: „10 000 geriausio vokiečių humoro – du puslapiai.“ – šis pats kaip revolveris atsikišo man į galvą pradėjus programą tiesiog ‚iki šlapių kelnių privedančiam „Šaltajam Makalų žavesiui“. Sunku pasakyti, kas būtų galėjęs būti žodžių „O! Šitas TURI būti programoje“ savininku šio filmuko atžvilgiu. Carsten Knoop su savo mylimąja Dorit – režisieriai.

Gaila, kad jų idėja nebuvo priimta taip sėkmingai, kaip Hamburge kultūrinė veikla – nuo 1991 jiems priklauso vienas iš nekomercinių kino teatrų Altonoje, kur susirenka įvairaus plauko nerafinuotos publikos pasigėrėti eksperimentais ir dokumentika. Knoopas pats filmus demonstruoja. Žodžiu, tikra svajonė, kuriai gal net pasiduočiau ir aš, bet vangus aplodismentų šurmulys ir taip jau pasirodė išmokėtas avansu.

Nudžiugau, kad ne vien man artima mintis, jog naudojant žodyną gyventi tik sudėtingiau. Ir nors parašyk dešimties tomų knygą apie savo antakio padėtį veide, vis tiek rizikuoji būti suprastas klaidingai, išgirsi iškraipytų faktų, kažkas vis tiek pagalvos, kad šneki apie ūsą… „Alright Love“ – meiliai, švelniai tai įrodė ir vienu šūviu nušovė taikytus zuikelius. Filmas taip lengvai virškinamas, kaip ir jame vaizduojama pirma įsimylėjimo fazė – kai staiga atsiranda šeštasis pojūtis, visi kaip tyčia bent žvilgsniu paskatina ar sufleruoja tinkamus veiksmus, kai kliūtys tokios paprastos, kad net užmiršti dėl jų verkšlent… Kam nepatiko primenu, kad meilės tema nesibaigs, nebent taptume belyčiais zombiais… Man pritarė tabako fabriko žiūrovai. Ne žodžiais.

Tačiau verta ir tai pastebėti – ne žodžiais, o emblemomis – kaip širdelės filmo gale skriejo rėmėjų institucijų logotipai… kas iš pirmo žvilgsnio truputi suglumina norinčius iš širdies kurti naujokus. Bet juk vėjas galvoj blogiau, nei jokio pinigo kišenėj…

Likusią vokiečių programos dalį, pradedant „Namisėda“, nepaisant šąlančių kojų, tikrai neplanuotai kažkodėl suėmė miegas, o prasidėjus „Vaniai“ situacija nepasitaisė ir nepažadino nė joks vokiečių bergždžiai planuotas žiūrovų juokas. Šaltame, bet visgi mielame tabako fabrike širdį šildė džiaugsmas, kad tai antroji vakaro programa, ir po to visi išganingai galės kristi ramaus miego.
Iš tikrųjų nusivylimo negaliu neparodyti. Dar šių metų festivaliuose Vokietijoje mačiau, ką iš tikrųjų gali germanai, antra pasaulyje pagal dydį tituluojama tv industrija gal ir gali šį tą pažadėti. Gaila, kad ne šįkart TINKLUOSE…

Baltija

Visgi kai kurių bendrų bruožų sunku lieka nusikratyti visam Baltijos kampui. Sakom, trūksta naujų vėjų – tam ir vyksta masinė jaunų žmonių migracija į artimesnius ar tolimesnius vakarus. O rezultatas?Lietuva, Latvija, Estija viena nuo kitos atsilieka nedaugeliu atveju. Nors penkiolika metų nepriklausomo vystymosi visgi stipriau atskyrė audiovizualiosios kultūros nuotaikas, tas nepaprastas sentimentalumas ir kapstymasis po praeities paliktus randus išlieka bendru baltišku bruožu.

O tai ypatingai nemaloniai pasireiškė latvių programoje. Buvau ne nuostabiausios nuotaikos, tačiau iš profesinės pareigos nužygiavau kartu su gal vos aštuoniais žiūrovais į “Salę 88” Vilniuje. Tuos, kurie galėjote užimti likusias 79 vietas – sveikinu sutaupius pinigus, nes tuo pat nerizikavot atmušti noro likusioms vakaro programoms. Deja, mano noras buvo nužudytas. Pats pirmas „daug žadantis“ filmukas, bent jau turėjęs prajuokinti… No f*cking way… 28 minutes bandyta sukurti naują „dar nematytą“ tradicinės visų tautų pasakos apie pukį (iš latvių k. – slibiną) versiją. Tema kai kuriais atžvilgiais gal ir atspindi seksualinių paišdykavimų fantazijas, bet ne ypač vykusi animacija, o ką jau apie režisūrą kalbėt su užtęstais atseit pokštais sukėlė vos ne maldavimus, kad greičiau pasibaigtų. Juokingiausia vienintelė scena – kai animuoti karalaitės pap…. krūtinė karalaičio noru buvo pakeista didesne, kaip iš žurnalo iškirpta, nebeanimuota krūtine. Cha cha.

Neoficialiais duomenimis, Latvijos filmų centro vadovai, pristatę repertuarą, patys dievagojosi ir kritiškai save vertino – geriausią programą atidavę praėjusiais metais. Patys pripažino – Latvija šiais metais merdi.

Kur kas kitaip pasirodė estai. Estijos filmų fondai klesti – į kino kultūrą čia investuoja pati valstybė ir ne drebančia ranka, taigi projektų rėmimo padėtis priešinga, nei Lietuvoje. Įvairaus žanro filmais, trumpametražiais bei animacija net siekiama tam tikro pelno. Galima būtų numanyti, estai derinasi prie europinių standartų, gal net atrado tą auksinį siūlą, kaip privesti žiūrovą prie juoko! „Neighbour“ Lietuvoje, “Next” festivalyje, net pelnė pirmąjį prizą, gal už tą tokią nestandartinę drąsą pagaliau pajuokauti.

35 minučių duoklę pasyvumui ir nugrimzdimui į sentimentus vis tiek su kaupu atidavė „Afanasijus“– dokumentika apie kartų kaitą, tuo pat metu pasikeitus visai kultūros struktūrai. Įdomu, bet ir vėlgi (nauja mada) išganingai plojom, kad PAGALIAU kažkada baigėsi iki skausmo pažįstama monotonija. Ir ką visgi pamanė į renginį tą kartą atvykusi pati filmuko autorė…

Lietuvoje vizualiniam menui trūksta daug daugiau dėmesio, lėšų ir bendro paskatinimo – aišku jau seniai… Tuo tarpu nevykusi estrada verbuoja ir verbuoja vis naujus “fanus”, nurungia savo juokingai naivia biznio struktūra… Prieš du metus Lietuvos Kultūros Ministerijos skiriamos lėšos kinui sudarė vos 3 mln. litų, gal geriau tada nelyginti galimybių su estų 2005 metų daugiau nei pustrečio mln. eurų siekiančiu fondu….

Taigi todėl ir neegzistuoja koks nors Lietuvos kino kultūrai atstovaujantis rinktinių darbų centras, nes gi nėra iš ko rinktis! Tuo atveju organizatoriams tenka patiems pasisukinėti „tarp savų“. Ir štai išburiami šeši same same but different. Po truputį, labai su saiku – juoko, šoko ir, kaip bebūtų neįprasta, dar ne visiem matytos lietuviškos egzotikos. Pagal nusistovėjusią tradiciją – tik nelaužykim jos! – tikrąsias idėjas ir toliau sunku atpažinti – kruopščiai jos vis dar slepiamos po nusimąstymo šydu, turinčiu savyje visų pesimistinės gyvenimo realybės spalvų. Tačiau svarbi pastaba: šydu, gal jau po truputį pradedančiu dilti!! Sunku pasakyti, kas liko vakaro favoritais – „Šalia jūsų“, atspindintis susipynusį egzotišką kaimo kur daugiau dingsi chaosą, „Vilkas“ su savo kažin kiek nulių siekiančiu biudžetu ar „Lemties vieškelis“< , geriausiai liudijantis, kad idėjai reikia kameros, stovo ir tinkamo oro... FR

Jei kas tik pradeda gaudyti tą juoko siūlo galą, tai prancūzai, matyt, ne vieną megztinį juo numezgę. Bene brandžiausia matyta programa, bet ką čia, prancūzai nuo broliu Lumierų laiko turėjo… O gal čia kaltas organizatorių žvilgsnis, puikiai pastebėjęs, ką su pasigardžiavimu rija lietuviai: programa buvo sudaroma vos pasirodžius šviežienoms – jų „vertės“ nebuvo įrodę jokie laimėjimai kituose festivaliuose, taigi kažkuri akyla akis puikiai pasielgė, pasikliaudama lietuvišku instinktu.

Ta pati “Salė 88” buvo kaip reikiant pilna ir viena po kitos juostos buvo metamos į projektorių tam, kad kompensuotų negautą juoko dozę kitose programose. Dar kartą prisiminiau, kad kartais svarbiausias pats pateikimo būdas – ačiū „Vaikui be burnos“, ir kad niūriausios idėjos apie žmonijos nusivažiavimus atliktų savo darbą, taip pat nebūtina to kaip degtuko kišti į akį, rodant ko neva mes dar nematę – ačiū Mc Solaar su „Mirčiai ekrane“. Efektyviausias juokas per ašaras, kaip kažkada „Dievų miške“…

Reziumė

Bendras daugumos parodytų trumpametražinių bruožas aktualus kaip pastarųjų metų pasirinktas dalykas universitetuose – sociologija su įvairiausio plauko nesibaigiančiomis jos problemomis. Tiesa, apie ką išvis daugiau būtų galima kurti, jei ne apie skriaudžiančią aplinką? Tačiau talentas atpažįstamas per taktikos rinkimą, kaip būtent ‚įbrukti‘ savo idėją, kad ji pati priverstų savęs nepamiršti ir įjungtų tam tikrą sujudėjimo mygtuką recipiente.

Reikia mokytis ir man: žaidimas su konotacija – denotacija simbolių vaivorykštėje. Galima visas spalvas sumaišyti ir bandyti išgauti dieviškąją baltą, tai yra, iškart bandyti sukurti visą gyvenimą susiejančią filosofiją, išryškinant žmogaus neteisumą visame kame žemėje. Tačiau kur kas labiau veikia žaidimas su spektro švieselėmis juoko fone.

Taigi, prancūzai…