TRYS SIDABRINĖS TAURELĖS

MEANTRAITORS susikūrė perestroikos įkarštyje 1989-aisiais Piteryje. Trio su gitara, kontrabosu ir būgnais pasirinko gana radikalų psychobilly stilių. Veržli, energinga muzika “su vėjeliu” tapo savotišku “wind of changes” rusroko scenoje – jauna grupė netrukus grojo didelėse scenose su pripažintais gigantais. Debiutinis albumas “The Meantraitors From Psychobilly Land” buvo parduotas 40 000 egz. tiražu. Grupės idėjinis vadas Stasas išsiuntinėjo daugybę albumo kopijų į Vakarus. Europos psychobilly šeima gana noriai priėmė MEANTRAITORS į savo gretas – jų kūriniai buvo įtraukti į svarbiausius rinkinius, pasipylė kvietimai koncertuoti užsienyje.

Antrasis grupės albumas „Titanic Music“ parduotas dar didesniu 70 000 egz. tiražu, tačiau Stasas ir toliau nenorėjo būti pranašu savo šalyje (nors Piteryje jis jau buvo herojus, ypač grupės fanklubui „5-oji kolona“) – jo pastangomis grupės albumus perleido Vakarų įrašų kompanijos. Eilinį kartą grupėje pasikeitus muzikantams, kontrabosas buvo pakeistas labiau įprasta bosine gitara.

1994-aisiais Vokietijoje MEANTRAITORS įrašė trečiąjį albumą „Welcome To Palermo“ ir grojo su tokiais stiliaus žymūnais kaip DEMENTED ARE GO, MAD SIN, BATMOBILE ir kt. Grupėje vėl keitėsi muzikantai, tačiau Staso vedami „niekšai išdavikai“ stumėsi į priekį – naujas albumas „Angry Heart“ vėl išleidžiamas Rusijoje.

1997 metais grupė grojo 6-osiose pučo metinėse Raudonojoje aikštėje tarp daugybės popatlikėjų. Jau per garso patikrinimą susirinko apie kelis tūkstančius žmonių. MEANTRAITORS grojo paskutiniai, Stasas pasveikino publiką žodžiais: „Tuojau Leninas atsistos savo grabe!“

Po kelių metų pasirodė dar vienas grupės albumas „Guts for Sale“, išleistas Vokietijoje, kur parsikėlė gyventi Stasas. Netrukus jį paliko paskutiniai kolegos iš Rusijos. Grupė nutilo penkiems metams, tačiau pastaruoju metu Stasas vėl surinko naujus muzikantus ir sugrįžo ant scenos.

Odinės striukė ir motociklininko kelnės, trys diržai ir žiurkės ant jų sagčių, raudoni marškinėliai su savadarbiu BATMOBILE užrašu, šukuosena a la crazy cavan ir iš morgo pavogtas, už juosmens užkištas, blauzdikaulis – taip 80-ųjų gale atrodė Stasas Bogoradas. Koks jis dabar, „Ore“ klausia paties MEANTRAITORS lyderio.

Ore: Grupė susikūrė 1989-aisiais, kaip tada atrodė alternatyvinė Piterio scena?

SB: 1989-aisiais alternatyvinė scena dar tik ritosi iš kiaušinio, buvo tik kelios grupės, gana stipriai įtakojusios Rusijos ir visos postsovietinės erdvės alt.scenos vystymąsi. Vyko daugybė koncertų, kuriuose netrūko publikos, tačiau už tai muzikantai pinigų negaudavo. Galima sakyti, tuo metu buvome netgi madingi – labai jau skyrėmės nuo kitų. Kartu su mumis į paviršių išplaukė DVA SAMOLIOTA („pavogėm“ iš jų būgnininką), BUKVA O, vėliau – NOŽ DLIA FRAU MULLER ir MESSER CHUPS, SWINDLERS, dar vėliau – SPITFIRE ir LENINGRAD. Geri buvo laikai, vieni nuotykiai.

Ore: Kaip pasirinkai būtent šį stilių? Atsimenu, pirmą kartą apie jį išgirdau nuostabiame rinkinyje „Psycho Attack Over Europe“…

SB: Visada mėgau rockabilly ir punk. Svajojau visa tai apjungti ir taip pat pradėjau pažintį su psychobilly nuo Lenkijoje perleisto rinkinio „Psycho Attack Over Europe“. Tada trynėmės galutinėje metro stotelėje „Veteranų prospektas“. Labai progresyvi neformali tūsovkė, persimaišiusi su „farsovščikais“, kurie patys klausė teisingo muzono ir nuolat atitempdavo pas mus užsieniečius. Pastarieji atveždavo kasečių su muzika, atiduodavo savo „šmutkes“, o mūsų kompanijoje iš viso užmiršdavo apie viską pasaulyje. Kartą priėjo pažįstamas ir ištiesė „Psycho Attack Over Europe“ plokštelę. Pasakė, kad čia kažkoks keistas pankiškas rokabilis. Kadangi buvau „buchas“, tai nelabai suintrigavo. Gyvenau 5 minutės pėsčiomis nuo ten. Parėjęs supratau, kad namie nieko nėra, o raktą pamiršau. Pasikviečiau pažįstamą, kad palaikytų plokštelę ant kurios viršelio buvo krentančios žiurkės ir kontrabosai, o pats lietvamzdžiu užsikabarojau pas save į 2 aukštą. Buvo jau vėlu – nusprendžiau paklausyti plokštelės per ausines ir nuo pirmųjų sekundžių apšalau. Nemokėjau groti gitara, vaikystėje grojau obojumi ir dainavau chore, tačiau tai buvo ne TAI. Pajutau savyje jėgą kūrimui ir griovimui. Radau save. Viskas stojo į savo vietas. Netrukus pavogiau iš bufeto 3 sidabrines taureles ir, užstatęs jas lombarde, nusipirkau elektrinę gitarą. Teko pagreitintu režimu mokytis anglų kalbos. Du kartus slėpiausi „psichuškėje“ nuo armijos – nieko neperspėjęs persipjoviau venas – labai įspūdingai gavosi. Pjausčiausi klausydamas tos pačios plokštelės! Ši muzika davė viską, ko man reikėjo, ji rodė kryptį ir leido jaustis užtikrintu. Ironijos dėlei reikėtų priminti, kad pirmosios 3 mūsų įrašytos dainos pateko į “Psycho Attack Over Europe” 5-ąją dalį. Tai buvo paskutinė rinkinio dalis, mūsų gabalai buvo taip pat paskutiniai. Tokiu būdu patekom tarp žanro klasikos ir tai kieta.

Ore: Lietuvoje tokios muzikos klausosi labai mažai žmonių (na, bent jau The CRAMPS ir STRAY CATS yra šen bei ten girdėti, ar ne?). Paaiškink nieko apie rockabilly/psychobilly nežinančiam žmogui, kas tai yra? Skaičiau, kad tai – Elvio Preslio ir Džonio Roteno mišinys.

SB: Na, tai dviejų muzikinių stilių, atsiradusių skirtinguose kontinentuose, susiliejimas. Rokabilis, žinoma, atsirado Amerikoje. Tai tas pats kaip 50-ųjų juodųjų rokenrolas, tačiau sugrotas baltųjų ir labiau kameriniame variante su aiškiais country elementais ir griežtu ritmu. Galima sakyti, jog ankstyvoji Elvio kūryba – rokabilis. Tačiau šalia jo, iš esmės pop-atlikėjo, buvo daugybė nežinomų underground grupių, grojusių rokabilį. Dėka jų, stilius nenumirė ir vystėsi toliau. 70-aisiais Britanijoje atsirado punk su visomis savo pasekmėmis. Roko muzikoje prasidėjo nesugrąžinami procesai, turėję įtakos visai muzikai ir visų pirma – rokabiliui. Juodasis jumoras, patyčios iš idealų ir baimių, viso to rokabilyje nebuvo. Muzikinės permainos buvo dar labiau pastebimos. Minoro dominavimas, platesni harmoniniai ėjimai, greitas ritmas arba, atvirkščiai, per lėtos rokabiliui dainos. Buvo aišku, kad tai kažkas naujo, psichodelinis rokabilis, t.y. psychobilly. Beveik visos šio stiliaus grupės atrado kažką savo, įvairovei nebuvo ribų. Mane ypač paveikė THE METEORS, BATMOBILE, KREWMEN, SWAMPY‘S kūryba.

Ore: Kodėl nusprendei dainuoti angliškai? Juk gimtaja kalba legviau išreikšti savo mintis.

SB: Iš karto planavau dainuoti angliškai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šios muzikos fanų ne tiek jau daug ir jie išsimėtę po visą pasaulį. Vienintelis bendravimo kelias jiems – angliškai. Kad ir kokios būtų genialios mano eilės rusiškai, niekas jų nesuprastų. Antra, anglų kalba trumpesnė ir ritmiškai geriau gula ant roko. Trečia, niekada nebūčiau išmokęs angliškai jei dainuočiau rusiškai. Netgi Rusijos fanai vargu, ar džiaugtųsi mano sprendimu dainuoti rusiškai, tai jau būtų ne „saikobilis“.

Ore: Pirmąjį albumą įrašinėjot 1991-ųjų politinio perversmo metu. Kaip pučas įtakojo įrašų sesiją? Ką manai apie dabartinę Rusijos situaciją?

SB: Televizijoje mus pastebėjo Paša Žagunas, muzikantas, poetas ir prodiuseris. Tuo metu jis subūrė MORALNYJ KODEKS, prieš tai rašė tekstus Alai Pugačiovai ir kitiems. Jis dirbo Staso Namino Centre, kur buvo studija ir atvira koncertų aikštelė, talpinanti apie 5000 žmonių. Mums turbūt paprasčiausiai pasisekė, kad tuomet Maskvos meno žmonės norėjo ir turėjo galimybes prasukinėti ką nors alternatyvaus, nestandartiško. Atvažiavom į S.N.C. liepą, mėnesį prieš žymiuosius įvykius. Pirmąją dieną grojom Gorkio parke kartu su ČIORNYJ OBELISK, MORALNYJ KODEKS ir daugybe kitų. Mus pristatinėjo kaip mažą sensaciją ir daug įžymių muzikantų buvo tarp žiūrovų. Studijoje pasakė, kad pradedam įrašus rugpjūčio 19 d. Atvažiavome dieną prieš, atgrojom koncertą ir nuėjom miegoti. Ryte įsijungiau televizorių ir supratau, kad įrašo gali ir nebūti. Susiskambinau su Paša – jis pasakė, kad nėra ko jaudintis. Važiavom Lenino prospektu pro tankus ir karines mašinas, žmonių veiduose atsispindėjo nerimas. Tačiau studijoje sugebėjom viską pamiršti ir pradėjome įrašinėti albumo „Meantraitors from Psychobilly Land“ dainas. Įrašų sesijos pabaigoje Paša pranešė, kad gyvensime studijoje, kol visa tai baigsis. Pavakare atvažiavo didžiulis sunkvežimis aparatūrai. Buvo ruošiamasi koncertui tiesiai priešais „Belyj Dom“. Padėjome krauti kolonėles ir stiprintuvus, tačiau groti mūsų nepaėmė – nenorėjo trikdyti įrašų sesijos ir rizikuoti mumis. Naktį praleidome studijoje prie radijo imtuvo. Galbūt šie įvykiai įtakojo mūsų skambesį, atsirado papildomos beprotystės, tačiau nemanau, kad reikėjo kažką daryti kitaip. Mūsų savijauta buvo užfiksuota. Retai kalbu apie politiką, tačiau manau, kad Rusija vis dėlto išplauks ir prasidės normalus gyvenimas. Truputį liūdna, kad mūsų šalis subyrėjo ir dabar reikia vizų, kad nuvažiuotume vieni pas kitus į svečius.

Ore: Kodėl nusprendei persikelti gyventi į Vokietiją, juk Rusijoje MEANTRAITORS buvo gana populiarūs?

SB: Vokietijoje pradėjau kartais gyventi dar nuo 1992 metų, tačiau nuolat grįždavau į tėvynę. Atvirai kalbant, manęs neapleidžia mintis, kad jau turbūt laikas grįžti į Rusiją „ant visai“. Norėjau išvažiuoti dėl keleto priežasčių. Norėjau būti arčiau prie psychobilly kultūros, palyginti kokiame lygmenyje, palyginus su ja, esu aš pats. Tada man atrodė, kad Europoje susidomėjimas šia muzika didesnis nei Rusijoje ir ten bus lengviau iškilti grupei. Deja, šioje medaus statinėje atsirado didelis šaukštas deguto. Mes ten nepritapom. Su pagrindinėmis šio stiliaus agentūromis santykiai neužsimezgė. Aiškių priežasčių tam lyg ir nebuvo. Kažkas prasitarė, jog vienas iš bosų sakė, kad rusai per karą užmušė jo senelį – turbūt aišku iš kur vėjas pučia?.. Kadangi grojome geriau už daugumą žymių grupių, reikalavome atitinkamo požiūrio į save. Jie norėjo, kad nusižeminęs maldaučiau atkreipti į save dėmesį. Palyginus neseniai baigėsi mūsų priešprieša su THE METEORS – kartu grojome kovo mėn. Svajoju apie tai, kad Vakarai pagaliau atsisuktų į mus veidu, tačiau ir taip neblogai gyvenasi.

Ore: Grupė pasirodė filme „Dear World“, papasakok apie filmą ir savo įspūdžius iš filmavimo.

SB: Atvirai kalbant, iš to filmo tikėjausi daugiau, o pasirodė, kad tai – tik prastai nufilmuotas serialas. Po koncerto Piteryje prie mūsų priėjo moteris ir pasiūlė epizodinius vaidmenis filme, taip pat nufilmuoti mūsų koncertą ir iš jo paimti 2 dainas, kurios patektų į garso takelį. Mums gerai užmokėjo, negalim skųstis, bet kai pažiūrėjau filmą, tai vos nesupykino. Visi mūsų epizodai buvo apkarpyti iki kelių momentų, o operatorius aiškiai buvo ne profesionalas.

Ore: Žinau, kad esi neabejingas motociklams, kokį modelį labiausiai mėgsti?

SB: Dievinu motosportą su visomis jo kryptimis. Kalbant apie motociklų išvaizdą, dievinu Ducati 998R ir Ducati Monster. Esu labai toli nuo visko, kas susiję su Harley Davidson – šitie motociklai man dažnai primena važinėjančius biotualetus. Neseniai susipažinau su Lioša Bulkinu, lenktyninku, daugkartiniu Rusijos skuterių čempionu. Netgi sugrojome dideliame festivalyje „Scooter-Weekend“, kuriame dalyvavo ir Bulkinas. Mane labai domina galingi motoroleriai ir, kai reikia informacijos, turiu į ką kreiptis.

Ore: Esat iš Piterio, daug kartų važinėjot pirmyn-atgal į Vokietiją. Kaip atsitiko, kad nė karto negrojot Vilniuje?

SB: Paprasčiausiai nepasitaikė toks atvejis, negrojome Pabaltijuje iš viso, bet pasiruošę ištaisyti šią situaciją iš pašaknų! Buvusios soclagerio šalys – mūsų teritorija, čia mes visada būsim „saviakai“.

Ore: Kodėl 5 metus tylėjai?

SB: Ilgokai buvau muzikiniame štilyje – visiškai nusivyliau savo muzikantais. Grupės sudėtis dažnai keitėsi, tačiau 2000-aisiais ir būgnininkas, ir bosistas išvažiavo į Rusiją, užsinorėjau padaryti pertrauką, iki galo iškrauti akumuliatorių. Paprasčiausiai norėjau pažiūrėti į save negrojantį grupėje ir gyvenantį kitaip. Gana ilgai išsilaikiau, bet paskui vėl viskas užsisuko ir štai aš vėl prieš jus!

Ore: Ar jūsų fanklubas „5-oji kolona“ dar gyvas?

SB: Šį pavadinimą daug kas jau pamiršo, tačiau kai kurie dar prisimena ir ruošiamės atgaivinti „5-ąją Koloną“ draugų džiaugsmui ir ant pykčio priešams.

Ore: Grupės sudėtis daugybę kartų keitėsi. Muzikantai sakydavo, kad jau viską pasiekėt savo stiliuje, o pinigų pragyventi vistiek neužtenka. Kodėl vis dar groji? Ar psychobilly šalyje pinigų nereikia?

SB: Pinigai man reikalingi visų pirma tam, kad galėčiau kontroliuoti savo muzikantus. Jie tingi repetuoti ir iš viso ką nors daryti todėl, kad mes, atseit, mažai uždirbam. Jei atvirai, jie mane visiškai nukankino, tačiau laikausi. Mane palaiko savigarba, dar nepalūžau, pasiduoti nesiruošiu!

Ore: Dabar populiaru karjerą baigusioms grupėms vėl atsikurti, dažniausiai, kad uždirbtų pinigų. Ar netaps MEANTRAITORS sugrįžimas vienu tokių pavyzdžių?

SB: Tai, kad mes vėl susirinkome, nė per nago juodymą nėra komercinis sumanymas. Nesame vienadienė grupė, turime savo istoriją, mums nereikia pigaus „pijaro“.

Ore: Vilniuje grosite prieš publiką, kurios dauguma yra žymiai už jus jaunesnė ir nieko nežino apie psychobilly…

SB: Man labai patinka groti prieš naują, išankstinių nuostatų nevaržomą publiką. Tai, kad dauguma bus paaugliai, yra dvigubai geriau, negi turime groti bobutėms. Svarbiausia, kad nepavestų garsas, o viskuo kitu aš pasirūpinsiu.

Ore: Psychobilly eina į pragarą ar dangų?

SB: Darau viską, kas nuo manęs priklauso, kad ši muzika būtų įdomi visiems. Jei pamatysiu, kad Lietuva mane priėmė… būsiu danguje!

MEANTRAITORS gyvai – rugsėjo 25 d. (sekm.) „GreenClub“, Maironio 3 (kieme), Vilnius