Džiazo studentams teikė triusikėliai

Kas vienija studentą, madą ir džiazą? Pasirinkite teisingą atsakymą: a) alkis; b) bemiegės naktys; c) laisvė; d) improvizacija. Jei pasirinkote c ir d, jums pasisekė: esate ne tik jazzovas studentas, bet dar ir meniškai intelektualus. Būtent tokioms nerimstančioms studentiškoms sieloms ir gromuliojant šią koncepciją (studentas, mada, džiazas) lapkričio 23 dieną Kauno naktiniame klube “Los Patrankos” buvo suorganizuotas “DiDi” festivalio renginyje “Dizaino Dienos ’05 “. O ar buvo ką parodyti ir į ką pažiopsoti – čia jau kitas ir, sakyčiau, ganėtinai opus klausimas.

Deja, tos laisvės bei improvizacijos teko ieškoti su žiburiu ir jos neradus – nusivilti. Jokio eksperimento, jokio išėjimo už standarto ribų, maža dvasios, novatoriškumo, efekto. Nors dalyvavo septyniolika dizainerių iš Kauno ir Visagino, viskas buvo ganėtinai pilka ir nuobodu.

Šių metų festivalyje “Dizaino Dienos ’05 ” buvo paskelbta nauja nominacija: “labiausiai džiazuojanti kolekcija”, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, šio apdovanojimo koncepcijos ir dvasios neatitiko nei vienas jaunasis dizaineris. Komisijos narys ir festivalio “Kaunas Jazz” organizatorius Jonas Jučas teigė: “Komisija buvo tiesiog priversta ieškoti geriausio varianto, nors nė viena kolekcija neatitiko džiazo dvasios, o ką kalbėti apie džiazo muziką, kurios net mintyse neleido nuniuoti į ausis grūdamas popsas, populiarus tiek Gariūnų turguje, tiek ir “Maximoje”.
Vis dėlto labiausiai džiazuojančios kolekcijos nominacija atiteko KTU trečio kurso studentei Linai Ogunauskaitei už džinsinės medžiagos eksplotaciją kolekcijoje “Blizgantis žvilgsnis”. Daug blizgučių, kuriuos itin yra pamėgusios mūsų lietuvaitės, išsiuvinėti ant džinsinių kelnių, sijonų, švarkų su nuogumo, žaismingumo ir seksualumo prieskoniais.

O kolekcijų buvo įvarių: vieni dizaineriai siūlė puoštis avangardiškomis suknelėmis iš šiukšlių maišų, kiti siūlė grįžti prie kuklių ir tvarkingų lino audinio uniformų, vieni rinkosi ryškias rėkiančias spalvas, kiti – pilkas, blankias ar vietoj kuprinės užsidėti ant pečių akordeoną. Tačiau:
“Nieko eksravagantiško, improvizuojančio, jokio naujumo ir išradingumo jausmo. Trūko laisvės, nuogo kūno ir kažko netikėto, ” – liūdnomis mintimis apie nelabai pavykusį “Dizaino Dienų ’05 ” renginį dalijosi J.Jučas.

Nuolatinis bruzdesys, stringantys vedėjos žodžiai, perdėtai jausminga tonacija, techniniai trugždiai, manekenių nepasirodymas laiku, publikos nekantravimas – visa tai suteikia nemeko žavesio, jei jauti melancholiją mokyklinių renginių laikams. O žiūrovai susirinko tikrai prijaučiantys mokyklinei dvasiai: vos tik nusmukus sijonui ir pasirodžius triusikėliams tarsi čiaupas atsisuko gaudžiančio žvengimo banga su krūva riebių komentarų.