Trečias kartas su Legendary Pink Dots

Pažintį su šia keistoka psichodeliškai groteskiška post-hipių grupe Vilnius pradėjo prieš 5 metus, kai dabar kariuomenei atiduotoje Šv.Ignoto bažnyčioje pirmą kartą savo “užvaražijimus” pasiuntė grupės įkūrėjai, “anglai vegetarai tremtyje” (t.y. Olandijoje) Edward Ka-Spel ir Phil Knight (Silverman). 2004-aisiais “rausvi taškai” vėl ėmė mirgėti ausyse – šįkart postsovietinio “baroko” šventovėje “Mulen Ruže”. Trečias kartas laukė gana neįprastoje vietoje…

Vieta, pasak organizatorių, buvo pasirinkta dėl kokybiško abejotinos reputacijos klubo “Connect” garso. Pastarasis tikrai buvo skaidrus, nors galingumo ir trūko, nes tylesnėse vietose turėjai žiūrėti, kad draugui sakoma kartais nelabai korektiška replika nenuskristų per visą salę. O savo abejotiną reputaciją klubas patvirtino su kaupu. Jau prie įėjimo apsauginiai su ironiškomis šypsenomis aptarinėjo “keistą” koncertą, o vėliau “Connect” atsiskleidė visu savo gražumu.

Vienas pirmųjų sutiktų žmonių – senas pažįstamas, susitikęs su savo ex-kursiokais, iš viso nežinojo, kad pateko į Legendary Pink Dots koncertą :) Tik pamatęs, kad pradėjo rinktis neįprasta “Connect” publika, klausinėjo: “Iš kur grupė? Ką groja?”

Tuo metu scenoje eksperimentavo jau minėti grupės įkūrėjai Edward Ka-Spel ir Silverman. Tiesą pasakius, jų projektas niekuo ypatingu nenustebino – šiais laikais panašius ir dar įdomesnius garsus išgauna nemažai kūrėjų savo namų studijose. Tuo metu auditorija (maloniai artypilnis klubas) tyliai piktinosi aukštomis baro kainomis, seniai nesimatę pažįstami pasakojosi naujienas ir viena akimi-ausimi stebėjo įvykius scenoje. Žiovaujančios moterys atidavinėjo duoklę savo vyrams – pagyvenusiems melomanams.

Lietuvaičių Spookshow Inc. (ex-Planet Dogbone) pasirodymo nemačiau, bet atsiliepimai bylojo, kad nieko nepraleidau. Anot liudininkų, (prastas) garsas ir išvaizda priminė ’90-ųjų Blogiausių grupių festivalius, o “spook’ai” perdėtai mėgino įtikinti, kad jiems “šyzaaaa”.

Scenoje pasirodžius pučiamųjų maniakui Niels Van Hoornblower, publika pagyvėjo. Netrukus prisijungė ir jauniausias grupės narys – gitaristas (koncerto metu grojęs ir bosu) Erik Drost. Nors namuose neturiu nė vieno Legendary Pink Dots albumo, jau pirmoji kompozicija surado rezonansą atminties užkaboriuose ir atidarė vieną iš “failų”. Silverman po truputį kaitino savo aparatus, išgaudamas vis įdomesnius skambesius, gitaristas po truputį kūrė savo tekstūras. Tradiciškai basas, hipnotizuojančiai ramus Edward vyniojo pasakojimų kamuolį. Mėgstantis ekstravagantiškus kostiumus Niels vis keitė savo instrumentus. Ypač įdomus buvo kažkoks paslaptingas pučiamasis, generuojantis vos ne acid garsus.

Vis dėlto grupė atrodė kiek pavargusi ir/ar nurimusi, palyginus su ankstesniais pasirodymais. Nepaisant to, kad pasak organizatorių, Vilnius jiems – ypatingas taškas jų kelionių geografijoje. Niels pasivaikščiojimas po publiką begrojant, liko bene vieninteliu įdomesniu akcentu. Visą kitą laiką muzikantai tik kokybiškai darė tai, ko iš jų tikėjosi dauguma publikos. Tačiau, kaip teisingai minėjo kolektyvo Tiefschwarz nariai, Lietuvos publikai būdinga inercija ir ji sunkiai pasiduoda naujovėms. Šiaip ne taip priėmusi kažką “kitokio”, laiko jo įsikabinusi ir dažniausiai priima be išlygų.

Šiame koncerte buvo daug žmonių, atėjusių čia tik todėl, kad tai vyksta ir todėl, kad čia atėjo jų draugai. Nemažai jų nieko nežinojo apie atlikėjus, siurbčiojo kokteilius ir tikrino savo mobiliakuose, kur šianakt pratęsti Vilnius hype party turnė. Nes čia jie jau atsižymėjo. Belieka džiaugtis/stebėtis/liūdėti, kad šis koncertas buvo įtrauktas į šį “turą”.

Pabaigai – disrespektas “konektui”. Jau apie 22 val. klubo vadovai pradėjo spausti organizatorius, kad šie baigtų renginį, nes skrajutėse buvo parašyta, kad turi prasidėti “power” diskoteka. Tik pasibaigus koncertui, žaibiškai ėmė keistis publika – pro duris pradėjo plūsti čiabuviai, o norintys išeiti buvo priversti stovėti valandinėje eilėje prie rūbinės ir kęsti gerokai garsiau nei koncerto metu paleistus unhuman repetitive beats. Iki šiol tokį klubo darbą keliomis pamainomis per vieną vakarą teko matyti tik Rusijoje ir Baltarusijoje, todėl keista matyti D.Britanijos vėliavą ant klubo įėjimo. Nors “gezus” iš Albiono pavyko privilioti ir tik įėję jie sakė “cool”. Įsivaizduok, kaip atrodė pagyvenę muzikantai, tvarkantys savo aparatūrą tokioje aplinkoje. Iš jų visą vakarą kurtos atmosferos nebuvo likę nė užuominos…

Nuotraukos nukrautos iš internetinio Something fotoalbumo

Something Lapkričio 7, 2005 Flashback: Muzika

Pasidalink:

Komentarai