Darren Price @ Gravity

Visai nekeista, kad penktadienio vakarą dovanų nupirkta saldainių dėžė nepasiekė “Gravity” durų. Nusprendžiau ją atidaryti kur kas anksčiau, nes akys ir ausys pajautė “Underworldus” kitoje Vilniaus centro dalyje.

Dabar paprašysiu tavęs pasituštinti kantrybės taurę. Apie legendinius “Underworld” yra girdėjęs kiekvienas beskaitantis šias eilutes. Susikūręs devyniasdešimtųjų saulėtekyje, kolektyvas paliko gilius pėdsakus elektroninės muzikos evoliucijos kelyje. Jo stotelėse bėgai iš proto nuo “Rez” vibe, šaukei “mega mega shouting” per “Born Slippy” ar galų gale bandei suprast kvaišalų pilną “Trim” tekstą. Šio praėjusio šlovės kokteilio “viename” gali paragaut pasaulinių “Underworld” turų metu, o išgirsti jo interpretacijos galėjai labiausiai blizgančioje naktinio gyvenimo žvaigždėje – klube Gravity. Šį penktadienį jis šventė keturių metų sukaktį, o gimtadienio svečius šokdino pats Darren Price – prodiuseris, sukūręs ne vieną, tarp jų ir “Underworld”, kurinio remiksą. Taip pat nuo 2000-ųjų metų Darren Price yra laikomas oficialiu grupės “Underworld” diskžokėjumi. Jis apšildo ir pabaigia gyvus “Underworld” pasirodymus.

Visai nekeista, kad penktadienio vakarą dovanų nupirkta saldainių dėžė nepasiekė “Gravity” durų. Nusprendžiau ją atidaryti kur kas anksčiau, nes akys ir ausys pajautė “Underworldus” kitoje Vilniaus centro dalyje. Na, bent jau išplėsta muzikine prasme. Drum’n’bass ten pasiekė BPM viršūnes, o techno plėšte plėšė visus garsiakalbių diapazonus. Bet dabar ne apie tai.

Atvykęs prie “jubiliato” durų – kažkodėl nejaučiu nuodėmės: paskutinį saldainį atiduodu taksi vairuotojui už apšildantį house. Beldžiu į duris ir skambinu skambučiu. Skubu, nes jau gerokai po antros. Duris atvėrusi jaunuolį apkabinu kaip brolį, patikrinu jo kišenes ir maunu žemyn. Eidamas link šviesos efektų, kontempliuoju šį vakarą ir spėju netolimą ateitį, nors tai ir neužtrunka. Mano akis ir ausis užvaldo tranki ir įvairialytė aplinka, kurią galima apibūdinti kaip “lengvas kultūrinis šokas”. Jau matau to priežąstį. Aplink besitrinantis Šmitas išduodą “Happyendless” šildomų vakarėlių ypatumus ir jų lankytojų paslaptį. Patikėk, tikiuosi visai nedaug. Tik išgirsti Darren Price paruoštą “Underworld” perliukų seriją.

O šis jau ant scenos. Toks suaugęs ir kiek pasiklydusiu žvilgsniu. Groja sunkų trans-tech-house. Didelio charizmos dvelksmo nepajutau, bet, kad Darren neeilinis diskžokėjas išduoda darbo metodai. Jis priverstas darbuotis ne tik pirštais, bet ir alkūnėmis. Gal ir tu matei, kai “prichodų” pagautas jaunimas vienas po kito puolė ant pulto, o atsimušinėdamas “underworldas” keikė ir pyko… Tai visada atsiliepia diskžokėjo pasirodymui. Čia niekas nejaučia “perėjimų”, o laimės šūksniai pasigirsdavo toli gražu ne dėl muzikos. Apėjus ją porą kartų, randu ištikimus, bet naivius “Underworld” gerbėjus, kurių nusivylimą netrukus pataiso ir mano lauktieji “Underworld” perliukų BPM. Aišku jie remiksuoti, bet himnų sugadinti beveik neįmanoma. Nejučia atsidūriau šalia papildomų garsiakalbių. Jausmas geras lyg prieš dešimt metų. Užsimerkus ir užsimiršus. Šią laiko mašiną dar pilotuoja “Perlo mergina” – man atrodo, jog ji ir užbaigia geriausia kelionės atgal dalį.

Už pulto stoja “Happyendless” ir mano spėjimas apie vienkartinį orgazmą mėgstančią publiką – pasitvirtina. Per pusvalandį išsisklaidė didžioji šokių aikštės dalis, bet tai tik į gera. Spūstis prie rubinės praleidau skindamas rožes nuo “Gravity” lubų. Jomis išviliojau žmones iš chillout ir netrukus pats sugrįžau į klubo vidurį, kad nuskint saldžiausias šių metų vakaro gėlės: “What Else Is There?” po Trentemoller ir “I Built This City” po Michael Mayer. Ar jauti, kad kažko trūksta?