Jazzanova @ Gravity

Tu manai, kad atsisakysiu dar vieno sugniaužto reklamos kumščio tame garsiame rūsyje?
Nors aplinkybės vertė taip ir padaryti, kažkoks penktadienio vakaro egregoras mane nusviedė tiesiai į Jasinskio 16 laiptų apačią. Čia man įdavė Kung-Fu pirmapradį ir instrukciją. Joje, trindamas tunelio sienas, randu kažką primenantį “Jazzanova“ ir negirdėtą Roskow Kretschmann vardus. Jei negirdėjai per radiją – kolektyvas “Jazzanova” – tai bene ryškiausias Berlyne reziduojančio “Sonar Kollektiv” leiblo vardas ir ne tik. Kai kas sako, kad “Jazzanova” – tai muzikos stilius. Jei tai tiesa, manau, tuo įsitikinti padėtų žmonės, kurie “Jazzanova” išgirdo bent iš Alexander Barck rankų, tame pačiame rūsyje prieš metus… Tau įdomu “kodėl” ?

Įžengus į “Gravity” garso kamerą girdžiu kietus progressive ritmus ir pamatau radijo stočių reklamų aukas, jų draugus ir gimines. “Tai parašytą ant jų veidų”,- prakalbo manasis Kung-Fu vadovėlis, o pakėlęs galvą matau užtikrintą mokytojo Bruce Lee galvos linktelėjimą. Ir visai nesvarbu kas tai buvo: video instaliacijos ar pirmosios nekromantijos apraiškos naktiniuose klubuose.

Šokių aikštelėje dominuoja kviestiniai dalyviai ir tai ryškiai išduoda pakyla, kuri tąnakt buvo perkelta arčiau DJ pulto.Tuo tarpu draugus ir “Jazzanova” fanus sutinku šalia baltai raudonų mainų ir prekybos stelažų. Tarp jų savo prieglobsčio tašką surandu ir aš. Po akimirkos pamatau aiškesnį vakaro tikslą ir galimas pasekmes. Toliau sau skaitau Kung-Fu pamokas, bet vidinės ramybės pasiekti ne taip paprasta. Ją sudrumščia neblaivi prancuziškai kalbanti moteriškė, kurios akių žvilgsnis galėjo aprėpti visą pasaulį, bet suvokė ji nedaug – gal kvadratinį metrą aplink save.

Vis dar girdžiu šalimais stoviniuojančių “Jazzanova” gerbėjų pilvų urzgimus ir maža to – juos užgožia pabėgę Roskow “arkliai”. Eklektikos vardan galiu tai atleisti, bet tas “Jazzanova” vardas juk toks beprotiškai saldus, o ir vakarėlis jau įpusėjo…

Horizonte vėl šmėstelėjęs mokytojas Lee lankstydamas pirštus į delną kviečią arčiau jo. Salėje pasigirsta “Mu – Paris Hilton” ir įvyksta pliušinių triušių transformacija. Priartėjęs matau ant pakylos besiveržiančią prancūzę ir stebiu jos smūgį žemės link.

Roskow pagriežtinti rimtai ir lūžiai lyg ir kabino, bet šokių aikštelė dūsavo dėl bendros atmosferos trūkumo. Mano pasibuvimą vainikuoja niekam nežinomas “Azzido Da Bass – Doom’s Night” po Timo Maas. Tai toks senas, nuvalkiotas gabalas, bet gražiai įdarytas ir papuoštas – visada gelbėja. Iškart po to jį lydėjusios nesuprantamos eklektikos dozė išbaidė daugumą, o su ja ir mane. Taip atsitinkus – grįžtu prie savo Kung-Fu.

Suprask, sulaužyti muzikinius stereotipus aš moku, bet groti eklektiką – tikrai ne šiam hiphop didžėjui. Ilgainiui visiškai nebegalėjau suprasti “besiarkliuojančių” derinių, o įvairūs, nesibaigiantys paieškų metodai ir šokių muzikos įvairovė labiau pateisino sumanias vadybos pinkles lengvatikiams nei muzikos stilių ar srovę. Viskas aplink atrodė apgaulinga ir netikra. Visai kaip ir “Jazzanova” vardas prie R. Kretschmann pavardės.