Nepailstantys šokių aikštelių Partyzanai

Laukdamas Partyzanų, be abejonės, mąsčiau, kokie gi jie. Galbūt jie jau „sužvaigždėję“ nuo pasirodymuose ir po jų beriamų pagyrų? Galbūt išpaikinti gerbėjų tapšnojimų per petį, susižavėjusių žvilgsnių ir emocionalių rankų paspaudimų?.. Pasirodo, ne… Mantas ir Gvidas – paprasti, tačiau velniškai entuziastingi ir tvirtai žinantys savo tikslus vaikinai, kurių galvose visąlaik sukasi muzikos ritmai… Ponai ir ponios, jūsų dėmesiui – Partyzanai.

Partyzanai, kokie jums buvo 2005-ieji?

Gvidas: Daug visko buvo… Daug „tūsų“… Tikrai gerų „tūsų“ buvo…
Mantas: Man tai, ko gero, didžiausias įvykis – dukros gimimas.

Jūs grojate labai savotišką Electro. Tas jūsų stilius atsirado palaipsniui ar tik išgirdę kažką panašaus nusprendėte: “Tai mums patinka – tą ir grosime“?

Mantas: Iš tikrųjų viskas prasidėjo kažkur apie 2000-uosius. Gvidas buvo Airijoje, aš išvažiavęs į JAV, kur pirmąkart išgirdau vadinamąjį Electroclash gimimą. Niujorke buvo baras, kuriame grodavo Electroclashas, ir man tai patiko.
Gvidas: Jei kalbėtume apie muzikinio skonio formavimąsi, visa tai prasidėjo daug anksčiau, paauglystėje, kai aš buvau kokių 14-15 metų. Išgirdau pirmuosius release‘us, susipažinau su visu Techno judėjimu… Pamenu, su Mantu nemiegodavom naktimis, žiūrėdavom per VIVA tokią laidą „Berlin House“ ir įrašinėdavom į videokasetes. Apie 1998 metus kažkaip „užsikabinom“ už Deep House, bet po kelių metų išvykau į Airiją, Mantas – į JAV, ir tada mane kažkaip pradėjo imponuoti „CHICKEN LIPS“ – su tuo gitarų skambesiu tai buvo kažkas naujo.
Mantas: Po to buvo to tikrojo Electro bumas.
Gvidas: Tai, kad mes to tikro Electro niekad ir negrojom…
Mantas: Kai Gvidas buvo išvažiavęs, Lietuvoje prasidėjo „MISS KITTIN“ era….
Gvidas: Na, aš nevadinčiau to Electro…
Mantas: Vienu žodžiu, tuomet aš išvažiavau į Angliją, ir Gvidas visada man siųsdavo savo Demo miksus, kurie būdavo labai įvairūs – nuo Deep House iki įvairios Elektronikos. Taip vykdavo savotiška komunikacija, bendravimas, ir mes pastebėjome, kad einame ta pačia kryptimi, pradėjo patikti tos pačios įrašų kompanijos.
Gvidas: Ir tada sugalvojom, kad reikia grįžti prie grojimo.

Daug keliavot, daug matėt, daug kur buvote. Kuo skiriasi Lietuvos klubinė kultūra, žmonės klubuose, jų elgesys nuo to, kas vyksta užsienyje?

Gvidas: Labai stipriai, mano nuomone. Pirmas įspūdis Lietuvoje gali būti apgaulingas – nueini į klubą, jame daug žmonių, visi linksminasi, bet iš tikro pažiūrėjus, kurie iš jų yra melomanai, kurie suvokia, kas vyksta tam klube – tokių yra vienetai. Kas man patinka užsienio klubuose – tai senieji reiveriai. Jie daug uždirba, turi gerus darbus, šeimą ir vaikus, bet jie vis tiek vaikšto į vakarėlius ir klauso tai, kas jiems patinka. Aišku, yra ir tokių, kurie ateina į klubą, nusiperka kokį kokteilį ir stebi didžėjaus pasirodymą kaip gyvą pasirodymą.
Mantas: Iš tikro užsienyje, ypač didmiesčiuose, yra didžiulė muzikinė segmentacija. Žmonės renkasi tai, kas jiems patinka. Kiekviena scena turi savo publiką. Nesvarbu, atvažiuoja žymūs vardai ar ne, bet publika vis tiek renkasi tai, kas arčiausiai širdies. Apskritai mane, nežinau kaip Gvidą, Lietuvos klubinė kultūra yra gerokai nuvylusi.
Gvidas: Lietuviams amžinai reikia kažko naujo…
Mantas: Nebūtinai naujo. Lietuvoje yra žmonių, kurie jau keletą metų atveža tuos pačius didžėjus į Lietuvą. Muzikai skiriama mažiausiai dėmesio, užtat visąlaik žadamas „nepakartojamas šou, lazeriai ir taip toliau“…
Gvidas: Vakarėliai tampa, rodos, „Cirko ant ratų“ pasirodymu…
Mantas: O užsienyje publikos tuo nenustebinsi. Mums, tarkim, tektų gerokai padirbėt prie savo pasirodymo tenai, norint užkariaut publikos simpatijas. Publika yra išsilavinusi, ji žino, ko nori, ir jai svarbiausia yra muzika, kurią jie girdi. O Lietuvoje kol kas svarbūs visai kiti dalykai. Mes, pavyzdžiui, visąlaik ir visur stengiamės ieškoti naujo skambesio ir judėti į priekį, norėdami nepasidaryti gėdos Vakaruose… Mums svarbi visa grojimo eiga, nenorime groti hito po hito…
Gvidas: „Tūso“ nuotaiką norime sukurti ne vienu ar dviem populiariais „gabalais“, o bendru dviejų valandų pasirodymu…

Garsieji „TIEFSHWARTZ“ viename interviu pareiškė, kad Rytų Europa – tai Progressive muzikos sąvartynas. Pritariate tam?

Mantas: Nepritariame vien dėl to, kad nenorime skirstyti muzikos į tam tikras rūšis. Lietuvoje populiaru skirstyti šokių muziką į Electro, Progressive ar House… Geriausias pavyzdys, kad taip negalima daryti – DJ Sashos pasirodymas Lietuvoje. Sasha tąkart sugrojo nemažai to, ką mėgstame ir mes, bet žmonės vis tiek kalbėjo, kad tai „progresyvas“, tik labai sunkus…
Gvidas: Dabar išties sunku pasakyti, kokį stilių tu groji. Eklektika pas mus visąlaik buvo, niekada įsikibę nesilaikėme vieno skambesio. Laikytis kažkokių suvaržymų banalu, nes muzikos yra tiek daug, kad tu net neturi galimybių jos visos išklausyti.
Mantas: Dėl to visada prašome, kad mums leistų groti dviese. Tada mūsų setas tampa neprognozuojamu ir „išlenda“ ta eklektika.

Taip dirbant nebūna nesutarimų?

Gvidas: Būna būna…Ir nemažai.
Mantas: Kartais taip susipykstam, kad net nekalbam viens su kitu. Būna išties agresyvių momentų, kai daužom viens kitam per rankas ar pradedam vos ne stumdytis (juokiasi)… Norėtume kada nors paruošti gyvą pasirodymą scenoje, kurio metu „nueitume“ iki muštynių ir kraujo… (juokiasi)

Šiemet į Lietuvą atvežėte ne vieną svečią iš užsienio. Kurio iš jų pasirodymas jums, kaip tokios muzikos gerbėjams, paliko geriausią įspūdį?

Mantas: Damien Lazarus. Man vienareikšmiškai. Tiek pirmas, tiek antras jo pasirodymas buvo maloni staigmena. Žadam jį atvežti dar kartą, nes po antro savo apsilankymo jis pasakė : „Tai, ką girdėjote, yra ateitis…“ Ir iš tikrųjų tada prasidėjo nauja Electro banga, ant kurios „užšokome“ ir mes patys… Jis yra žmogus, kuris visada ieško kažko naujo – užtenka pažvelgti į jo playlistus – vos pora žinomesnių dainų.
Gvidas: Jei kalbėtume apie staigmeną, man tai buvo Kiki. O jei apskritai – tas pats Lazarus ir Ivan Smaghee. Žymūs vardai.

Kai kurie didžėjai skundžiasi, kad yra taip pavargę nuo muzikos, jog laisvu laiku jos net neklauso? O jūs?

Gvidas: Aš bent jau klausau tikrai daug ir įvairios. Yra, aišku, tokių stilių, kurių negaliu pakęst, pavyzdžiui, lotynų skambesių, bet apskritai klausau viską. Gaila, kad pastaruoju metu atitolau nuo džiazo. Darbe, mašinoj, namie – visur skamba muzika.
Mantas: Aš pavydžiu Gvidui. Jis gali klausyt muzikos darbe, o aš ne…

Galėtumėt pasakyti, kad muzika jums – tai narkotikas?

Gvidas: Aš, pavyzdžiui, galiu gyventi be narkotikų, bet be muzikos negalėčiau.

Esate užsiėmę žmonės. Grojate klubuose, turit savo įrašų kompaniją, dirbate. Kaip visur spėjate?

Mantas: Dėl laiko stokos pirmiausia nukenčia profesionalumas. Pagrindinis mūsų tikslas yra kūryba, kuriai mes negalime skirti tiek dėmesio, kiek norėtume.
Gvidas: Mes išties svarstom su Mantu, kad reiktų labiau atsidėti kūrybai.
Mantas: Vien dėl to, kad tik per kūrybą galime kažkuo nustebinti Europą, kadangi dabartiniai mūsų setai užsienyje tikrai nieko nenustebintų. Gauname įvairių pasiūlymų, susijusių būtent su Live pasirodymais, o ne DJ setais, kadangi užsieniečiai yra labiau išsilavinę muzikine prasme ir turi didesnį pasirinkimą.

Savo malonumui vaikštot į kitų rengiamus vakarėlius?

Mantas: Taip taip… Nueinam į Ryralio vakarėlius, buvome Ledų rūmuose, kai grojo Sasha…

Tai laukiate momento, kada galima būtų deramai „susprogdinti“ Europą?

Mantas: Iš esmės tai taip, tik reikia tam gerai pasiruošti. Dėl to stengiamės koooperuotis su kitais, dalyvauti įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, „Go Gaga“. Kartu taip stengiamės išlaikyti pusiausvyrą tarp komercijos ir menų.
Gvidas: Jei kalbėtume apie menus, tai aš girdėjau tokių klausimų: “Kodėl Partyzanai nėra mada?“ Iš tikro tai mes niekada ir nesistengėm būti mada, žmonės susidarė kažkokią klaidingą nuomonę apie mus.
Mantas: Tas požiūris į mus kaip į madą atsirado turbūt dėl to, kad kai mes grįžome į Lietuvą, niekas to Electro pas mus negrojo ir tada buvo ta didžiulė banga.
Gvidas: Dar kartą galiu pakartot – Lietuvoje visada reikia kažko naujo.
Mantas: Bet galbūt tai nėra blogai. Kai buvo ta banga, mes nespėdavome groti – neturėdavome laisvų savaitgalių po kelis mėnesius į priekį, o dabar mes galime skirti daug daugiau dėmesio renginių kokybei, kas yra labai svarbu.

Kalbėjote apie užsakymus groti. Ryralio kažkada sakė, kad gauna keistų pasiūlymų pagroti, pavyzdžiui, nepažįstamų žmonių vestuvėse. Sugrotumėte Semi Live su Laimučiu Purviniu?

Mantas: Gvidas gros mano vestuvėse šiais metais.

O jei gautumėt pasiūlymą iš visiškai nepąžistamo žmogaus?

Gvidas: Tokiu atveju norėčiau labai detalaus vestuvių aprašymo.
Mantas: Iš esmės tai nėra kažkoks tabu, bet tokiu atveju norėtume, kad mums sumokėtų į priekį… (juokiasi)
Gvidas: Jei rimtai, tai aš nelabai įsivaiduoju mus grojant vestuvėse, nes vestuvės – labai tradicinė šventė. Aišku, jei vestuvės būtų kažkokios ypatingos ir jose būtų daug šou elementų, tada galbūt ir sugrotume…
Mantas: Iš tikrųjų Gvidas grojo mano mamos penkiasdešimtmečio baliuje.
Gvidas: Iš Manto mamos susirinkome senas plokšteles ir išties gavosi puikus vakarėlis, patikęs ir mums patiems.

Didžėjai nesiskundžia merginų dėmesiu. Jūs įvairių įkyrių pasiūlymų negaunate?

Gvidas: Lietuvoje merginos gana kuklios, tai su tuo problemų kaip ir neturime…
Mantas: Aš turiu draugę, kuri greitai taps mano žmona, bet anksčiau tai susilaukdavome dėmesio, nes Lietuvoje yra savotiškas didžėjaus kultas…
Gvidas: Kartais būna juokingų atvejų, kai peržiūrinėjant filmuotą medžiagą iš įvairių vakarėlių, matai kokias penkias beveik identiškas merginas, atliekančias vienodą judesį prieš didžėjų… (juokiasi)

Grįžkime prie pasaulio. Ar yra vietų pasaulyje, kuriose tikrai norėtume sugroti? Koks nors ypatingas klubas, kurio scena būtų jūsų svajonė ?

Mantas: Klubai taip pat išgyvena savo pakilimus ir nuosmukius, tai kažką išskirti yra labai sunku.
Gvidas: Man tai svarbiausia, kad klube būtų geras garsas, ir su kuo tu groji.
Mantas: Aišku, yra keletas nerealių vietų, pavyzdžiui, „La Rex“ Paryžiuje.

Netyla kalbos, kad kompaktas išstums vinilą. Ką manote jūs?

Gvidas: Aš tai teikiu pirmenybę vinilui. Pavyzdžiui, vinilų svoris nemaišo mums, kadangi mes nedaug keliaujam po pasaulį.
Mantas: Vienu metu buvom su Gvidu „užšokę“ ant tos vadinamos Soulseek bangos, kai masiškai pradėjom įrašinėti dainas į CD ir iš jų groti, bet po kažkiek laiko grįžom prie vinilų, nes jie turi išliekamąją vertę, o tai, kas buvo įrašyta į CD, taip ir buvo numesta į kampą, ir nieko neliko. Vinilas turi tą meninę vertę, kurios neturi kompaktas. Yra viršelis, pats prilietimas yra kitoks. Malonus pats procesas, kai prieš eidamas groti dar pusę valandos atrinkinėji plokšteles. Be to, vinilas yra labai ilgaamžis.
Gvidas: Galima ilgai ginčytis, tiesiog yra didžėjai, kurie groja vinilais ir kurie groja kompaktais. Vinilas – kaip knyga, ją bet kada gali vėl paimti į rankas.

Daug pinigų išleidžiate plokštelėms?

Gvidas: Grodami neuždirbam tiek, kiek išleidžiam pirkdami plokšteles.
Mantas: Jei nepirktumėm plokštelių, tai galėtume daug keliauti po pasaulį (juokiasi). Kartais užsisakinėjam plokšteles net neturėdami pinigų – tada tenka skolintis. Tarkim, būdami užsienyje, pažadame išsiimti iš kortelės tam tikrą pinigų sumą, kad visko neišleistume, tačiau dažnai būna taip, kad įrašų parduotuvėje tenka prašyti pardavėjo palaukti, o pačiam bėgti iki bankomato.
Gvidas: Dubline, atsimenu, tai buvo net savotiškas laisvalaiko praleidimo būdas – parduotuvėje praleisdavau po porą valandų, besiknaisiodamas tarp įvairių plokštelių. Rasdavau labai gerų plokštelių ir tardavausi su pardavėju, kad šis man jas atidėtų, o aš vėliau sumokėdavau.
Mantas: Būdamas užsienyje dažniausiai ne apžiūrinėdavau vietos įžymybes, o keliaudavau iš vienos įrašų parduotuvės į kitą.

Ilgą laiką buvot Guru Slut ir Pussyshaveris. Kur dingo šie personažai?

Gvidas: Šie personažai turėjo dingti jau seniai. Taip pasivadinome vakarėlių ciklui „Revolt“ ir po jo Guru Slut ir Pussyshaveris turėjo dingti. Viskas užsitęsė dėl to, kad atsirado baimė, jog niekas nebežinos, kas mes tokie.
Mantas: Apskritai tai tie vardai buvo lyg ironiškas pašiepimas to, kas vyksta aplinkui, kadangi visada jautėmės protestuotojais. Dabar į visa tai, ką mes darome, žiūrime daug profesionaliau, taigi grįžome prie tikrųjų savo vardų.
Gvidas: Mes nenorime išskirti nė vieno iš mūsų, norime būti tiesiog Partyzanais.

Mantas prašė neklaust, bet vis dėlto – kodėl Partyzanai?

Mantas: Pavadinimas tobulai atitiko mūsų veiklos koncepciją.
Gvidas: Pavadinimas gimė labai seniai, kažkur apie 1998 metus.
Mantas: Partyzanai – visada savotiškame pogrindyje. Mes niekada negrojome to, kas populiaru ir madinga. Kada tai, ką mes grojame, virsta mada, vėl ieškome naujų skambesių.

Sakot “mada, mada“… O jūs nemanot, kad Electro dabar yra mada?

Mantas: Iš tiesų taip, bet mes stengiamės kuo daugiau eksperimentuoti ir išeiti iš tų ribų. Mums nepatinka kategorizavimas, kažkokių etikečių klijavimas. Muzika – labai plati sąvoka, o mes norime, kad žmonės klausytų muziką, o ne Electro.