RC apdovanojimai @ Siemens arena

Kai žiemą užšąla ežerai, medžiai nuogomis rankomis išplešia paskutinius geros nuotaikos likučius, o vienintelė pramoga tupi namuose mažos juodos dėžutės pavidalu, belieka pasiimti maišą skrudintų kukurūzų ir eiti į cirką skambiu pavadinimu – “Radiocentro apdovanojimai”. Beje, šįkart tai buvo cirkas tikrąją to žodžio prasme: su raudonomis užuolaidomis, vokiškai švepluojančiu direktoriumi (Algiu Ramanausku) ir daug daug jaunų sielų, atsidavusių pop muzikai. Gaila, nebuvo dramblių. Užtat buvo šokėjos, ne visada pataikančios į muzikos ritmą, tačiau niekad neprašaunančios pro lakuotabačių širdis.

(Avižiniai žiurkėnai kalba kursyvu) Betursendami link Vilniaus “koliziejaus”, iš tolo pastebim nuo gitaros svorio sulinkusią figūrą. Mums šypsosi turbūt įdomiausio 2005-ųjų proveržio grupės fusedMARc narys Nurasho. Palinkim jam geros repeticijos ir ropojam ten, kur tokios grupės kaip fusedMARc iš viso neegzistuoja. Netgi, atrodytų, tokia legvai virškinama grupė kaip Pieno Lazeriai lieka LT muzikos scenos užribyje… Pakeliui prisimenam legendinius Top-10 Sporto rūmuose, kur Katedros gerbėjai grumdavosi su Džordanos užtarėjais.

Kelios minutės iki prestižiškiausių Lietuvoje muzikinių apdovanojimų. Grūduosi pro aptemptais džinsais mūvinčią, pigoku plaukų lakų dvelkiančią ir (ne)įprastai jauną publiką. Aplenkiu dvi merginas, pasipuošusias netikrais barsukų kailiais, duodu kelią paskubomis kibiną kertančiam, ir netyčia tris lašus garstyčių ant pūstos striukės užsidrėbusiam vaikinui. Galiausiai nustumiu kelią pastojusią Alaną ir Rytį vaidinusią porelę ir neriu į salę.

Pro tarnybinį įėjimą patenkam tiesiai į LT muzikos verslo užkulisius: smailūs aukštakulniai, nuogos šlaunys, spalvingi bronkso raperių kostiumai ant liaunų lietuviukų pečių, tas apsikabino tą, o ta pabučiavo tą, bet žiūrėjo į aną – kiekvieną judesį, dosniai blyksėdami seka fotografai. Galvojam, kad be pastarųjų visas šitas bruzdesys atrodytų ne toks “gliamūriškas”. Pragraužiam pakuotę, bet viduje – nėra ko krimsti… Užtat “Siemens” arena su kaupu melomanų alkį kompensuoja picomis, dešrainiais ir bulvėmis.

Prieš akis stūkso didžiulės raudonos užuolaidos ir solidžiai žybsintis užrašas “RC”. Ko gero, menamai prabangai sukurti, organizatoriai pasirinko teisingas priemones: raudona nuteikia iškilmingai, užrašas valiūkiškai primena kabaretą, tik, rodos, iš Rusų Dramos Teatro nuomotas vedėjo kostiumas niūriai gražina į pilką tikrovę. Fone groja smagus jazz/funk, o salė ošia kaip Atlantas prieš audrą. Regis, šie apdovanojimai bus mažytė MTV kopija.

Šarai, kuo tau nepatiko Ramanausko-Gervaldo kostiumas? Ir Sinatros “My Way” visai nieko padainavo apynuogių plunksnuotų šokėjų apsuptyje. Scenos dekoracijos ir tas orkestrėlis palubėje buvo vieni iš nedaugelio gerų šio cirko atributų.

Ceremonija prasideda balaganu ant scenos: jungtinis čigonų/afrikiečių orkestras atsiduoda Kirtimų kultūros rūmais, o muzikantų apranga – laiko nepaveikiamu čigonišku spindesiu. Bet tai – tik pradžia. Kaip ir tikram cirke, žiūrovų išklibinkščiuoja pasveikinti pats direktorius. Neaiškiai vapendamas vokišku akcentu, paskui save tempdamas keletą kabareto šokėjų, “direktorius” tuoj pat dingsta paskelbdamas pradžią vieninteliam geram to vakaro pasirodymui. Taip, tai buvo Šeduikytė. Žalia suknelė, į širdį besibraunantys dainos žodžiai, nesėkmingai virš scenos pasikarti bandanti akrobatė – gražiausia vakaro akimirka, kad ją kur velniai, atėjusi per anksti.

Pasakykit jūs mums, kuo ta fizzsuperstar Šeduikytė visus taip užburia – geriausia vokalistė, geriausias albumas, geriausia daina!? Viso albumo ištisai negirdėjom, todėl negalim kritikuoti, bet gyvas pasirodymas nėra kuo nors ypatingas. Viskas profesionalu, kokybiška, bet visiškai nieko naujo, naivokos Mamontovo melancholijos reinkarnacija, lietuviška Enya… Nors RC nominacijų kontekste, Jurga, žinoma, išsiskiria. Bet čia jau priklauso nuo atskaitos taško. Kiek suprantam, Ore>net atskaitos taškas yra kitur.

Geriausias vokalistas – Alanas Chošnau, geriausia grupė – Skamp, geriausia RC Top20 – Delfinai, geriausias debiutas – 69 Danguje. Nieko naujo… Geriausia alternatyva – G&G Sindikatas. Keista nominacija atiteko jau patikrintiems “blogiukams”. Neturim nieko prieš G&G, tačiau leiskite paklausti alternatyva kam? RC eteriui? Neaišku… Tada jau geriau Poliklinika arba Mėsa…

Paskutinė nominacija “Už nuopelnus lietuviškai muzikai” atiteko pirmajam Lietuvos indie leiblui “Zona”, pastaruoju metu vėl leidžiančiam albumus. Atsiimdamas neskoningą keramikinę lėkštę (atseit apdovanojimą) “Zonos” vadovas Dovydas Bluvšteinas sakė, kad didžiausias jo nuopelnas turbūt yra tai, kad jis savo laiku atkalbėjo gana daug muzikantų, kad jie nedalyvautų tokiame cirke.

O šiaip tai eilinį kartą įstikinom, koks netobulas tas demokratijos prietaisas – rinkimai. Juk tavo gyvenimas priklauso nuo daugumos, kuri galbūt visai tau nepriimtina. Prisimenat, kaip buvo su Paksu? – kaimiečiai (jokiu būdu neturim nieko prieš provinciją, šiuo atveju turime omenyje neigiamą šio žodžio reikšmę – “tamsūs žmonės”) vos nepadarė, kad belūpis lakūnas darytų čia ką nori. Tas pats buvo ir su ore>net rinkimais – apie 250 nepatingėjo užpildyti anketų, o paskui nepatenkinti komentatoriai burnojo, kad “Ore” jau visai nusivažiavo. Tai jūs nusivažiavot, gerbiamoji publika! Jūs išrinkot ir RC geriausiuosius. Todėl te te te ir dar kartą te, turėkit!

Nes tai, kas buvo po to – tik nekaip surežisuotas farsas. Galbūt dainuojantys Yvos “papai”, tradiciškai šiek tiek depresuotas Andrius Mamontovas ir išsikvėpę Fun Lovin’ Criminals sukėlė juoko bangą (ko ir siekia cirkas), bet tikrai nieko daugiau. Kaip atsiimdamas apdovanojimą sakė Dovydas Bluvšteinas, “Ačiū dievui, nedalyvauju šiame “cirke”. Kaip višta nepakyla aukščiau vištidės stogo, taip ir RC apdovanojimai – vargu bau, ar pakils aukščiau..

Pasibaigus apdovanojimams ir TV transliacijai, prasidėjo tai, ką renginio organizatoriai galėtų vadinti savo didžiausiu “prakolu”. Su kiekviena niujorkiečių Fun Lovin’ Criminals kompozicija salėje vis mažėjo žmonių, kol įpusėjus jų pasirodymui arena tapo nepadoriai apytuštė. Ir nors raudonos kabareto užuolaidos tik prie FLC trio, jų kamerinė muzika pasiklydo po sporto salės skliautais. Vis dėlto reikia pastebėti, kad likusieji žinojo daugelį niujorkiečių gabalų ir išsišiepę šokinėjo. FLC irgi per daug nenuliūdo – pabaigai užmetė J.Hendrix “Foxy Lady” ir keletą pankroko polkučių. Reikia tikėtis, jie gavo pakankamai švarių juodų kojinių, o geros “žolės” jie, sako, atsivežė patys.

Renginį pabaigėme kita RC apdovanojimų sąsaja su LT underground scena – padėdami išnešti FLC išnuomotą Vilniaus hardcore grupės Bora stiprintuvą – popscenoje tokio neatsirado…