Tik nesakyk mamai apie juos

Apie murziną vakarėlį su murzina muzika „iki“ kalbama konfidencialiai, „po“ pliekiama garsiai. Nesakyk Mamai trijulė, susibūrusi legendinio klubo “Stereo 45” gyvavimo metu, siekia tai pakeisti – po jų vakarėlių nesinori ką nors pasakoti ne tik mamai, bet ir draugams…

Pirmiausia, tai sveikinu su tuo, kad Ore.lt skaitytojai išrinko jus metų geriausiais didžėjais. Jaučiatės įvertinti?

Tomas: Manom, kad balsavusieji suklydo.

O ką tada patys išrinktumėte?

Tomas: Igną IV (juokiasi)…
Džiugas: Galima rinkti A.Klivečką…
Tomas: Ne, jis nemoka miksuoti. O kas nemoka miksuoti, tas blogas didžėjus. O jei rimtai, be abejo, mums tai svarbus įvertinimas, nes mes iki šiol turėjome reputaciją kaip tų, kurie arba blogai miksuoja, arba nemiksuoja išvis. Nors mes manom, kad mes pusę bėdos miksuojam.

Kažkur teko skaityt tokį komentarą apie jus: „Ai, čia tie metroseksualai, kurie išsirengia, kai groja, ir nemoka miksuot“…

Džiugas: Užtat pas mus 20 cm ilgio (juokiasi).
Tomas: Sakei gi, kad septyniolikos….
Džiugas: Tai aš čia apie tave kalbėjau (juokiasi) !
Tomas: Visiems žinoma, kad svarbiausia – storis…

Savo vakarėliuose sukuriate įspūdingą nuotaiką. Kaip jums tai pavyksta?

Džiugas: Esmė yra ta, kad mes nedarome vakarėlių kažkam, o darome patys sau. Negalėčiau grot, jei man pačiam nebūtų linksma, net jei man siūlytų didelius pinigus. O jei žmonės ateina ir linksminasi su mumis kartu, tai išvis puiku.
Tomas: Mes apskritai pradėjome groti ne todėl, kad norėjome būti didžėjai, o todėl, kad turėjome krūvą muzikos, kuria norėjome pasidalinti su kitais. Su bet kuriuo Lietuvos didžėjumi galėtume susirungti muzikinėje viktorinoje ir ją laimėtume.
Džiugas: Na, neskaitant tam tikrų specializuotų muzikos žanrų, tarkim, Progressive.
Tomas: Ten mus aplenktų Ignas IV… nors Manfredas gerai žino progresyvą (Manfredas tuo metu įtemptai „kapoja“ daržovių troškinį).
Džiugas: Grįžtant prie klausimo esmės, tai viena yra, kai klausai mėgiamą muziką per ausines, o visai kas kita, kai esi ant scenos, ir paleidus kokį nors gabalą žmonės pradeda klykti, o tu pats jauti kažkokią vidinę ekstazę. Kai kurie mūsų vakarėliai mums – tai tobulas penkių valandų orgazmas. Svarbiausia mums būti nuoširdiems.

Jūsų grojama muzika labai įvairi. Sugebėtume įvardyti ją dviem žodžiais?

Džiugas: Rock influence… Hmmm… Šiaip pagrindas yra rokas. Mes esame tikri rokeriai. Tai yra rokas, gitaros. Mes esame gyvo garso šalininkai, o ne sintetikos.

Kaip viskas prasidėjo?

Džiugas: Iš pradžių buvo daug dvejetų, iš kurių atsirado mūsų trejetas.
Tomas: Aha, buvo kelios poros, o vėliau nutarėme sujungti jėgas.
Džiugas: Turėjome panašiausią požiūrį į muziką.
Tomas: Iš visų kitų išsiskyrėme dar tada, kai susitikdavom „Stereo 45“. Esame tarsi negabūs jauni muzikantai, norintys groti rokenrolą. Ir visa tai, kaip mes elgiamės vakarėlių metu, tas išsirengimas, bendravimas su publika yra tarsi iškrova to buvimo grupėje. Tiesiog neturime sąlygų būti ta pankroko grupe, bet užtat turime daug muzikos…

O kaip gimė idėja pavadinti savo vakarėlius „Nesakyk Mamai“?

Manfredas (pagaliau pavalgė!): Nuo vieno vakarėlio.
Tomas: Pavadinimas turi labai didelę reikšmę.
Džiugas: Kada nors tikimės pasiekti tokią padėtį, kad apie mūsų vakarėlius juose dalyvavę žmonės nenorės pasakoti savo draugams ir artimiesiems, nes patys negalės ar nenorės prisiminti, ką jie išdarinėjo.

Patys daug ko nesakote savo mamoms?

Džiugas: Mano mama gyvena už 5000 kilometrų, bet užtat mano senelė aktyviai dalyvauja mūsų vakarėliuose.
Tomas: Aš tai dabar apskritai galvoju, ar jai daug sakau.

Koks turėtų būti nuolatinis „Nesakyk mamai“ lankytojas?

Džiugas: Nenorėčiau išskirti jo išvaizdos ar elgesio, svarbiausia, kad tai būtų žmogus, norintis ištrūkti iš kasdienybės. Taip atsirastų kontrastas tarp realybės ir „Nesakyk mamai“.
Tomas: Daug kas iš rengiančių vakarėlius skelbia „Ateik ir būk savimi!” O mes sakome atvirkščiai : „NEbūk savimi“. Svarbu, kad mokėtum tai padaryti.
Džiugas: Reikia tiesiog persikūnyti – nebūti klerku su kaklaraiščiu, o tapti tuo, kuris nešioja odinius apatinius ir daug keikiasi (juokiasi).

Kartais ant scenos atsiduriate iškart trise. Kaip telpate?

Tomas: Kiekvienam reikia skirtingos erdvės. Aš judu į aukštį.
Džiugas: Man tai reikia gylio, judu į priekį ir atgal.

O tu, Manfredai?

Manfredas: Ai, kad aš nelabai atsimenu (juokiasi).
Tomas: Dar vienas mūsų vakarėlių dalyvio geras bruožas – nieko neatsiminti.

Ar patys darote savo skrajučių dizainą?

Tomas: Idėjas galvojame patys, o piešia mergina, kurios vardo nė už ką neišduosim. Ji yra talentingiausias žmogus ir priklauso tik mums! Apskritai mūsų tikslas yra išmušti žmogų iš pusiausvyros, ir su skrajutėmis tai puikiai išeina. Kodėl tai turėtų būti kažkokia nuotraukytė su mergina, jei galima skrajutę padaryt kaip komikso istoriją ?
Džiugas: Mūsų skrajutės nagrinėjimas užtrunka kelias minutes – žmogus paima ją ir skaito, sutelkdamas dėmesį į ją, o jei joje būtų pavaizduota mergina su maudymosi kostiumėliu, tai tetruktų vos kelias sekundes ir būtų neįdomu.

O kaip patys susitvarkote su merginų dėmesiu?

Tomas: Aš manau, kad yra taip, kaip ir paprastiems žmonės – kai tu turi merginą, tai atrodo, kad kitos rodo labai daug dėmesio, o kai jos nėra – tada atrodo, kad per mažai.
Džiugas: Mano nuomone, bet kuri asmenybė, visuomenės vertinama labiau, susiduria su tokiais dalykais. Didžėjus taip pat vakarėlio metu pritraukia daug daugiau dėmesio.
Tomas: O aš taip nemanau. Aš galvoju, kad vis tiek būčiau su ta pačia mergina, nebūdamas didžėjus. Galbūt tai idealistiška ir naivu.
Džiugas: Su savo mergina susipažinau grojimo dėka.

Tai dabar esate supančioti įsipareigojimų pančiais?

Tomas: Mes nutarėme kultivuoti tą legendą, kad esame nepriklausomi.
Džiugas: Galime pasakyti, kad esame biseksualūs.
Tomas: Tada galimybės šeštadienio vakarą padvigubėja iki maksimumo (juokiasi).

Šiemet bus įdomių projektų iš jūsų pusės? Gal vėl važiuosite į pajūrį?

Tomas: Taip!
Džiugas: Be abejonės!

O kaip ten buvo su ta jūra? Kiek tas vakarėlis buvo nelegalus ir kaip išvis gimė ta idėja?

Tomas: Jis buvo palaimintas Dievo!
Džiugas: Kalbant atvirai, ten buvo 0 % legalumo. Bet kita vertus – tuo jis ir buvo žavus, kad buvo nelegalus. Tai buvo mūsų nedidelė praeitų metų svajonė, bent jau man asmeniškai tapusi geriausiu metų vakarėliu. Žiauriai mylim Kuršių Neriją, o ji pasirodė besanti ideali vieta vakarėliui, kuriame dominavo trys dalykai: muzika, jūra ir vasara. Darant legalų vakarėlį jis prarastų savo prieskonį. Nepaisant blogo oro, susirinko daug žmonių ir tai mus maloniai nustebino, nes manėme, kad darysime vakarėlį sau. Bijome, kad ir šiemet reiks surengti kažką tokio.

Dar vienas įrodymas, kad darote vakarėlius sau?

Tomas: Mūsų manymu, svarbu nepamiršti kitų, nedaryti visko atmestinai.
Džiugas: Jei pačiam nebus gerai, tai ir kitiems nebus. Kai kurie didžėjai yra tapę diskų leidimo mašinomis.
Tomas: O nemėgstamos muzikos grojimas – tai tas pats, kas mylėjimasis su nepatrauklia moterimi.

Tai kokios tada muzikos negrotumėte?

Tomas: Na, man kol kas sunkiai sekasi su Progressive, Death Metal ir Trance muzika. O šiaip – esam groję net Country.
Džiugas: Iš tikrųjų tai kiekvienam iš mūsų reikia vis kažko kito, kažkokių detalių. Yra muzikos stilių, kurie mums išties nepatinka, bet negali jų išvengti, pavyzdžiui, Trance motyvų galima rasti daugumos didžėjų kūryboje, bet jei kalbama apie tikrą „tranzą“, tai mes jo labai nemėgstame.
Tomas: Neseniai mašinoje išgirdau Techno gabalą, kurį nusprendžiau pagroti savo vakarėlių metu, nors šiaip Techno negroju. Vėliau nuėjęs į Techno vakarėlį sužinojau, kad ta daina – tikras hitas… Esame išvedę daugybę teorijų apie muziką ir kuo jų daugiau, tuo labiau galvoji.

O kaip dėl vietos – tarkime, jeigu Valdas Adamkus pakviestų jus pagroti savo jubiliejaus pobūvyje Prezidentūroje, ar sutiktumėt?

Džiugas: Aš sakau taip tuo atveju, jeigu galime savo žmonių pasikviesti.

O jei negalėtumėte?

Džiugas: Aš manau, kad tokiu atveju būtų sunku rasti muzikinį kompromisą – neturime ir neklausom tokios muzikos, kurią reiktų groti ten. Vėlgi – jei neturime tokių dainų, vadinasi, mums jos neįdomios, o tai reiškia, kad ir groti nebus įdomu.
Manfredas: Tai yra publika, kurios mes nesugebėtume „užvesti“.
Tomas: Iš kitos pusės, mūsų muzika labai įvairi, ji apima laikotarpį nuo 70-ųjų iki dabar, taigi ji turi daugiau galimybių nei kažkokia vienos muzikinės krypties specializacija. Todėl galime iš dalies pasakyti, kad mūsų koncepcija iš dalies šviečiamoji, nes yra, tarkim, tokių dainų, kurias žmogus turi būtinai išgirsti. Tą mes ir darom – pažindinam žmones su muzika.
Manfredas: Būna labai malonu, kai paleidus kažkokią dainą, kuri nėra labai nauja ar populiari, po jos susilauki padėkos iš publikos.
Tomas: Aš esu tikras, kad maždaug 30 % šokėjų mūsų vakarėlių metų nėra girdėję Guns n‘ Roses gabalo „Child of mine“, kuris yra toks senas hitas, kad jį tiesiog būtina žinoti.

O kaip Lietuvos žmonės apskritai muzikaliai išsilavinę, jūsų nuomone?

Džiugas: Galima pasakyt, kad muzikine prasme jie yra labai menkai išsilavinę. Yra žmonių, kurie tiesiog pamišę dėl muzikos, ir yra masė, kuri labai smarkiai dominuoja. Lietuva niekada neturėjo gilių muzikinių tradicijų. Kartais matosi, kad žmonės visiškai „nepagauna kampo“.
Tomas: Pas mus nėra įrašų pirkimo kultūros. Užsienyje populiarios grupės albumo išleidimas gali tapti net dienos ar savaitės naujiena, kuri dominuotų spaudoje kaip pagrindinis įvykis. Pas mus „recordshopų“ normalių net nėra.

Nemanot, kad visa tai sąlygojo istorinės aplinkybės?

Tomas: Tai turėjo didelės įtakos, ir dabar palengva žmonės pradeda labiau domėtis muzika.
Džiugas: Skirtumas yra tas, kad Lietuvoje muzika paprastam žmogui tėra tik gyvenimo fonas, ir muzikos vaidmuo yra labai pasyvus.

Šiuo gyvenimo momentu daugiau pinigų uždirbat iš muzikos ar iš kitų darbų, kuriuos dirbat šiokiadieniais?

Tomas: Iš darbo.
Džiugas: Aš irgi.
Manfredas: Dirbdamas radijuje, uždirbu tik iš muzikos.

photos by sv_welniazz and hippie