Check in @ Planetarium

Įėjusi į Planetariumą, aš supratau, kada ratai šiemet nemadingi. Matyt, rastamanų PR dirba. Pradžioje kalbėję maksimum triskiemeniais žodžiais (dža – gandža – džamaika ir bobmarli), jie prisiskaitė dvasinės literatūros ir paskleidė žinią, kad rūkyti žolę yra sveika ir rekomenduotina, ir visi tūsovščikai, paniekinę chemiją, ėmė investuoti į žemės ūkį ir kanapių industriją.

Karalius pradėjo „Check-In“ karuselę dailia šokiams ir flirtui tinkama muzika, tačiau ekskliuzyvo tame nebuvo, nebent apsikeitimo rolėmis spektaklyje. Na ir kas, pakeitė pakraipą vienam vakarui, padėliojo elegantiškai melodingo d‘n‘b vinilus, bet tik tiek,- visi ir taip jau žino, kad miksuoti jis moka. Tad mes išėjome alaus, kuris migravo pro planetariumo duris labai laisvai ir be jokių mirkt mirkt ar slėpimų giliose kišenėse. Štai jums ir pankrokas, nebe taip ir skaudėjo širdį dėl praėjusį savaitgalį uždaryto GreenClub, kuriame irgi karaliavo savikaina ir nepaklusnumo laisvė.

Iš pradžių net buvo keista – lyg ir buvau įsikalus galvą, kad drum‘n‘bass, juoba su užjūrio svečiais, gali vykti tik galaksiuose ir „intro“, kur už baro stovį žmonės tik ir laukia nugręžti litų iš pertroškusių šokinėtojų; tad pirmąjį butelį gėrėm lauke, kiek toliau nuo durų, bet kadangi taip buvo labai šalta, nieko nelaukę nėrėm pro stiklines Planetariumo duris dar kartą – šįkart amžinai, pasiryžę nukeliauti prakaituotus ir varginančius kūną šviesmečius iki tos vietos, kur laužyti ritmai it kirviu sukapoja kiekvieną deguonies molekulę ir šiaip [ne]sveiką protą. Nors vieta tam buvo labai simboliškai tinkama, vis dėlto niekaip neapleido jausmas, kad vyksmas kažkokiame koridoriuje tėra prieškambaris į tikrųjų linksmybių sūkurį. DJai prieš pagrindinę vakaro žvaigždę stengėsi, labai stengėsi, grojo daug gerų kompozicijų ir net dainų; suošė senbuviai su veltinukais, išgirdę legendinį kojų kilnojimo himną „Bam Bam“, bet trumpas sujungimas taip ir neįvyko iki pat pirmos valandos. Liko tik įspūdis, kad reikia eiti kažkur link tikrojo gėrio, tik nepavyko prasibrauti pro koridoriuj susispaudusią žmonių minią.

Energingai linksime iš po Nuitso pirštų slystančiam ragga, kuris tarsi sako „eikšekit, mažuliai, pramankštinkit savo žieminius kailiukus, nes tuoj bus riesta“. O tada pasirodė Limewax, ir pasidarė tikrai riesta. Ir ne vien dėl to, kad ankšta, ir ne vien dėl to, kad dūmai ar pykinantis svylančių žalumynų kvapas ore. Limewax yra tikrai piktas vaikas. Labai piktas. Jis toks piktas, kad jau kone konvulsiškai linksėdama ir purtydama galvą pagal jo mėsmalės simfonijas, aš imu gailėtis jo liūdnos vaikystės.

Žinia, emigracija iš gimtų namų, adaptacija svečioje šalyje, nauja kalba ir dar daug likimo ironijos, dėl kurios jis turbūt pasąmonėje kaltina visą pasaulį ir todėl taip negailestingai stengiasi po savęs palikti tik išvargusių kūnų faršą. Nesupraskite manęs neteisingai, jis groja labai gerai ir pasiekia kiekvieną dirbtinio rūko masėje paskendusių kūnų kubinį milimetrą, užkabina ir velniškai įtraukia. Kompozicijos puikios, miksavimas nepriekaištingas, protą išskalbia kaip su chloruotais balikliais, galvoje nebelieka jokių minčių, tik pasidavimas juodajai agresijos skylei, ritmų supernovai. Be atokvėpio triuškinantį maratoną ištveriu pusantros valandos, tada draugiškai linkėdama Limewax investuoti šiek tiek šlamančiųjų į pykčio tvardymo terapiją, braunuosi už stiklinių pertvarų parūkyti.

Pamatau vieną vaikiną, kažkada gana sėkmingai grojusį d‘n‘b draugėj su tuometiniu Redmanu. Prieš laikinai iškeliaudamas į užjūrius, jis atrodė kaip Tarantino psichopatas, dabar gi jo galva kirpta trumpai, marškinėliai stilingi ir ideologiškai iškalbingi, jis kirkina mergiotes, o aš rūkau ir stebiu vėstančius šokėjus už stiklo. Staiga viskas suvirpa, ir kone prie pat manęs į stiklą lauke trenkiasi vaikinas; susiriečia nuo smūgio į pilvą, aš tik išsižiojusi krūpteliu ir mintyse susikeikiu – nacionalgotdemokratai!

Du vaikinai, vieno iš jų megztukas, beje, Emporio Armani (tikriausiai neatremiamomis nuolaidomis viliojantis Gariūnų boutique), įeina į vidų, net nesivargina pažvelgt į apsauginius, kurie iš pradžių lyg ir pasimeta dėl tokio visai VIP atsainumo, bet paskui sustabdo atgrasiai susiraukusius pėsčiuosius riterius. Vienas iš jų atsisuka ir agresyviai išpūtęs akis rėžia: „Kas yra? KAS YRA?!“, o man beveik juokinga, nes gyvai šitaip kudakuojant nebuvau girdėjusi, tik anekdotuose. O tada prasideda „einam į lauką – davai, einam – nu einam, bl** *** ****“ ir visi kiti gaidžių peštynių atributai. Stiklai grėsmingai virpteli dar keletą kartų, matau šmėžuojančias rankas, žmonės grūdasi pažiūrėti, tada riterių mergaitė, kurios kailiniai visai sėkmingai imituoja paskutines „Nijolės“ kailių salono faktūrų derinimo tendencijas ir tinka prie ilgų aptemptų aukštakulnių, juos tempiasi tolyn, stumdo, isterikuoja, ir jai viskas tikriausiai taip baisu, o aš gezams palinkiu Limewaxo. Viskas nurimsta. Tik apsauginiai kuriam laikui lieka rūstūs.

Paskutinis d‘n‘b tūsas, kuriame aš lankiausi iki tol, buvo DSL, ir šįvakar aš prisimenu, kodėl taip nutolau nuo tos muzikos. Todėl, kad tai jau nėra muzika. Tai agresijos, nusivylimo išliejimo terapija. Tai psichotroninis ginklas. Tai injekcija medikamentų, tiriančių, kiek žmonės gali sugyvulėti, kiek jie gali pasiduoti ritmui, nuogam ritmui, nesvarbu, kad jo penkiolika sluoksnių ir jis niūrus, gilus, sinkopiškas, persmelkiantis ir sutrikdantis bet kokius BIOritmus. Mėsmalė visus susiurbia ir ištaško, nelieka jokios vilties šituose žvaigždžių karuose, aš pasiduodu, pasineriu, o gal pasineria į mane, nes tai, kas skamba, kas vibruoja stiklais ir neuronais, yra ne kas kita, kaip pasaulio pabaigos garso takeliai. Veriasi žemė, važiuoja stogai, byra čerpės, jos traiškosi po kojomis ir tarp dantų. Netikėtai suprantu ir renginio skrajutės paveiksliuką, kuris šiaip labiau gal tiktų kokiam grindcore ar nekrofil-metal albumo viršeliui. Viskas teisinga, viskas žiauru ir ciniška, kaip turi būti šiais laikais, o sąnariai negali nejudėti ir nekreipia dėmesio į nieką iki pat galutinio jėgų išsekimo.

Labai laukiu Astralo, nes jo 2005 metų one-shot šedevras vis dar skamba mano ausyse ir apskritai užima vietą netoli vidurio mano visų laikų geriausių CD dešimtuke. Na, juk Astralas toks savas, dailiais technikgabumais įtikinantis, kad žino, jaučia, ko reikia būriškai lietuvio dvasiai, kuri, anot Gavelio, vistiek turi daugiau jausmų, nei proto. Astralas atžygiuoja kaip skaivolkeris, o gal volkeris teksaso reindžeris, ir visi suošia – dabar tai bus, juk šviežiai parsisiųstas jo 2006 miksas gerokai niūresnis, nei prieš tai buvęs, jame mažiau išsiskiriančių kompozicijų, jokių clownstepo pragiedrulių, tiesiog vientisa ir gūdi ritmų audra. Tad Astralas pradeda, ir pirmos dešimt minučių nesmagiai pritrenkia keista sudarkyta koše. Aš beveik supykstu ir mintyse rezgu monologą –

Astralai, linkiu tau pačiam pabandyti pagal šitai pašokti. Ką čia manaisi darąs dabar, ar ritmo nebejauti? Aš nebeprašau melodijų, neprašau vokalų, bet kažkokia tvarka tai turi būti, susimąstau. Ar tau nesiseka verslas? Ar tau liūdna groti iš kompaktų ir tavo genialios rankos ilgisi vinilų paviršiaus? Ar tau neramu, kad žmonės paskui barsis dėl keistai parinktos tūso vietos? Astralai, mielasis, susirask sau kokią moterį, parsivesk ją namo, apkabink, paglamonėk, arba grubiai nuplėšk jai rūbus, pririšk prie lovos ir išdulkink, kad ji rėktų ir prašytų „dar dar“. Pasimokyk ritmo iš lytinių santykių, tai juk visatos pradžia, esybė, nuoga tiesa, būk kaip praėjusiais metais – šiek tiek agresijos, šiek tiek meilės… tada, po velnių, įsivaizduok, kad publika irgi yra moteris, ir niekam nepatinka būti dulkinamam be ritmo, ir apskritai, ar atsivestum savo moterį į šitokią vietą?

Man beveik ima trūkčioti apatinė lūpa, susierzinu ir ketinu šaukti bei trypti kojomis, bet čia pasigirsta B-Key „Envious eyes“, reikalai pasisuka į gerąją pusę, ir gerėja kosminiais greičiais, ir ankstesnių Astralo pasirodymų išlepintos mano ausys pagaliau pasiekia visišką pasitenkinimo viršūnę. Viskas tobula. Viskas net geriau už Limewax, nes kiek brandesnis ir, matyt, dėl gyvenimo patirties atlaidesnis Astralas žudo rafinuočiau, subtiliau, leidžia aukoms atsikvėpti, prieš vėl smogdamas nesustabdoma energija. Jo setas prismaugia, nulupa paskutinę smegenų žievę, o kai dar pasiklysti dūmų košėje, aplinkui nebėra nieko. Tik tu ir galvažudys Astralo setas. Kuris kurį? Super sajanai atakuoja, bet žinai, kad nelaimėsi, kad pasiduosi ir iš nuovargio virpančiomis rankomis pasidarysi charakiri prieš tai… kai teks nusivilti kažkokių svajingų poezijų miksu (ar tik ne Red1, kurio neklausiau ir pasibaigus DSL tūsui, nes lopšinių, dėl dievo meilės, aš galiu paklausyti ir paryčiais pagaliau gulėdama lovoje) bei pusvalandžiu anksčiau įvykusia pabaiga. Stoviniuoju aikštelėje, vis dar tikėdamasi išgirsti ką nors energingesnio, bet akys ima merktis,

suprantu, kad po šitokio Akto tu nusipelnai pamiegoti, nes pavargai ir išspaudei iš savęs viską, kad patenkintum nekantrius inkštimus „harder, faster, deeper!!“, bet dėl dievo meilės, šitaip nusisukti į sieną ir užmigti yra nedovanotina.

Muzika nutyla staiga. Nėra jokio išlydinčiojo orkestro. Aštri šviesa ir panika prie rūbinės. Kažkas neranda palto, kažkas pamato savąjį sumindytą kampe, koridorius ištuštėja greitai; pasibaigė dar viena legalių psicho-skerdynių puota. Visur šiukšlės, pavargęs Astralas bando tuščiu alaus buteliu užremti atvertas duris, ir tas vaizdas nuplėšia visą mistikos skraistę nuo legendų apie piktumą, tuštybę ir tariamą prabangą. Lenkiu galvą.
Ant šerkšnoto lango kažkas prabėgom išsiblaškiusiais CapsLocksais užrašė „drum‘n‘bass“. O šalia – „Aš robotas“. Irgi žmogus. Miegot. Iki balandžio. Sako, bus dar.