Diringe, koks tu?

Kasmet Lietuviško kino vis daugiau ir gęsta legenda apie vienintelį Lietuvišką epą dideliais papais – „Elzę iš Gilijos“. Pakaruokliškas humoras ir slegiančios pauzės išėjo iš visų planų jau po pirmosios AXX dalies. Spalvos ir veiksmas. Galų gale lietuviai kine ima atrasti seksą, gatvės madą ir ginklus. O aš pasiduodu ir imu kiną vertinti pagal kontekstą.

Jautrus Igno Miškinio etiudas apie golfų subkultūrą ir gatvės vaikinus turinčius širdį „Lengvai ir Saldžiai“ padarė įžangą naujajam „Diringui“. Netikėtai Lietuviškos miesto realijos peršoka ten ir ima atrodyti, kad „grandų“ era pagaliau baigėsi, o savo intelektualiai bohemiškus sostus su visokiom mūzom žilstelėję smilkiniai perduoda „beisbolkėm“ ir plačiai atsimerkusiai jaunajai kartai.

Lietuviškame kine veikėjai suvokiami tendencingai. Panašu, kad dviejų stiprių tipažų paskutiniam kino šimtmečiui užtenka. Pirmasis nuolatos susimąstęs ir šnekantis nuoširdžiai patetiškas nesąmones ir kitas – dar naujas, būdingais bruožais apsukęs 180° kampą: ginkluotas, arogantiškas ir kvailas.
Pirmajam atrodo, kad kinas – tai kažkoks dvasingas menas, kad žemė, tėvai, Lietuva (ar LDK?) irgi dvasinga, antrąjį persekioja Lietuviško veiksmo filmo kompleksas. Nuo tos akimirkos kinas pradeda panašėti į krepšinio klubą Žalgiris.

Paviršutiniški veikėjai, gerai užsuktas bet silpnai išrištas scenarijus ir tvarkinga autoironijos dozė – štai apie ką yra Diringas.
Ir čia aš vėl, prie Senojo Tresto durų, šalia manęs dar du žmonės, lauke speigas. Pirmadienis. Jau kurį laiką pastebiu, kad Kaune kinas nėra menas masėms.
Per pirmąsias 20 filmo minučių didžiausią įspūdį man padaro pasikeitęs Dildė (akt. Juozas Gaižauskas) ir jo žiurkelė pavaduotojas. Pastarasis, matyt, yra geriausiai išgvildentas veikėjas visame filme. Štai, kas vadinama lankstumu darbo skelbimuose! Pseudo ambicijos ir ryžtas tik dėl įtakos. Vienintelis tikras noras – alaus.

Abiem reklamos agentūrų vadovams – amžiaus ir karjeros krizė.
Kaulėta „Golden Decisions“ vadovė Diana (akt. N. Varnelytė) lankstesnė, įtariu skaito Beigbederio 14.99 vakarais prieš miegą. Sprendžiant iš apsirengimo spalvinio derinio, kartais Beigbederį pakeičia žurnalu „Cosmopolitan“ ir įsivaizduoja reklamos verslą kaip kokainą, limuzinus, šlovę, pinigus ir manekeną lovoje.
Laimonas Dildė turi juodą „mersą“, manekenę ir apsauginį. Net “adidas’us” trumpam turėjo. Sprendžiant iš veido neskaito nieko.
Remontuojamoje agentūroje ir mažoje kontoroje nerimsta ambicijos: gyvenimo proga, diringas, karas. Visi arogantiškai žongliruoja žodžiais ir nė nepastebi, kad jau kurį laiką visi yra cirke ir atlieka vaidinimą keturiems žiūrovams, kurie net neploja.

Miškiniu žavėtis verta vien dėl netikėtų akcentų: autoįvykiai, sprogimai ir muštynės. Scenarijus nėra nuoga išgryninta forma.
Kai vaikinas iš „Golden Decisions“ ima šnekėti apie savo menininko pašaukimą ir gyvybiškai svarbų saviraiškos trūkumą, viduriai viduje vartosi. Viskas taip patetiška, realu ir taip gerai kontrastuoja su isterikuojančiu Dildės sūnumi, kad aš vos neverkiu iš džiaugsmo.

Deja, keturi paslaptingi vyrai nuvilia. Išpūstas balionas išsileidžia per mažą skylutę ir ten kur po kulminacijos turėtų sekti išrišimas, kažkodėl įdiegtas sąmonės srautas, lyg telefonų vagystė būtų lygiavertė apiplėšimui, o visą maišalynę galėtų užgožti kerštingas sprogimas. Įtariu pritrūko pastangų ir laiko, o veltui.
Nors gera “Kino Manifesto 2006-2009” pradžia jau padaryta ir stagnacijos ledai pamažu, bet užtikrintai juda.