FUNKSTÖRUNG @ Vilniaus Geležinkelių stotis

Jau antrą savaitgalį iš eilės, mano poilsio ir linksmybių prieškambariu tapo Vilniaus stoties mikrorajonas. Norėdamas šioje judrioje aplinkoje pavojų surasi daugiau negu žaislų, bet gero ūpo nešiojami žmonės penktadienį sukūrė ypatingai šiltą atmosferą ne kur kitur, o geležinkelio stoties antrajame aukšte. Tai tokia jauna, dar be papročių, post-industrinė slėptuvė, kuri vienam vakarui tapo “Nr.1” akcentu visiems IDM/Electronic “cut’ėms” ir “glitch’ams”.

Būtent ten eksperimentinio videomeno festivalio “NextFestival 2006” organizatoriai su “Meno aviliu” pristatė Vokietijos IDM padangės žvaigždes – FUNKSTÖRUNG. Ištarti ir prisminti šį pavadinimą nėra lengva – jis arba pritraukia arba atstumia iš karto. Ilgų intervių ir liaupsių apie ši sėkmingą duetą ieškok interneto sutemose, o dabar šiek tiek pragiedrulių.

Tas drėgnas vakaras buvo kitoks. Pre-party garso takeliu tapo Ott “In Dub” miksas. Tradicinį “laukimo” laundžą čia puošė lengva jaunuolių panika dėl bilietų ir kitų greitai jaučiamų žemiškų malonumų. Juos reikėjo įsigyti šiek tiek anksčiau, prieš lipant į planuotą erdvę. Trumpos ekskursijos po stotį metu, galėjai “prisigerti” vietinės diktorės iš garsiakalbių, pažaisti su eskalatoriais, išsituštinti ir kitaip pasiruošti savo kelionei į viršų.

Kildamas laiptais sutinku iškirtiniai draugiškus veidus, o pačiame viršuje – jų tikras kondensatas, kuris vis didėja. Bendra aplinka priminė vieną klubą Subačiaus gatvėje, tik čia daug šilčiau. Tradiciškai pasuku į kairę ir aplankau laikiną rubinę kurią (jau dabar) mieliau įvardinčiau kaip “mental room”. Čia sustatytos baltos plastmasinės kėdės mieliau kvietė prisėsti, nei tiesiog mesti rūbus ir eiti toliau. Rezervuoju kelias kėdes ir keliauju į patalpas, kuriose buvo “galima rūkyti”. Aukštos lubos lydėjo į plačias erdves, o jose – įvairios nuomonės. Nežinau, kaip vertinu “rūkymo kambario” įdėją ir jos praktiką, bet tikiuosi tai organizacinė subtilybė (fight me).

Dalies pasirodymų nemačiau, bet girdėjau daug. Pirmą kartą įžengus į “koncerto salę”, scenoje išvydau sėdmenys rodantį šventą Oliverį – šis pasirodė toks eksperimentinis ir tinkamai atmosferinis, jog nutariau pabūti už epicentro. Tikrai dėl to sau atleidau. Antrą kartą į “koncerto salę” sugrįžau grojant IJO. Tai buvo mano mažo kultūrinio šoko momentas. Pusiau pilnoje salėje didelė dalis susirinkusių mielų veidų stovėjo lyg laukdami savo paskutinio traukinio: su kelioninėm kuprinėm, su pirštinėm ir kepurėm, šiltais žieminiais rūbais. Aš, aišku, pasiskundžiau, kad čia trūksta vežimėlių iš artimiausio prekybos centro, bet man atsakė, kad tai naujasis FUNKSTÖRUNG albumo viršelis. Nežinau, nežinau… tai labiau priminė studijas ir auditorijas.

Į sceną atsisukau, kai mergaitės balsas iš garsiakalbių kalbėjo apie “mintis ir narkotikus”, o iškart po jų pasklido “Ummpse” iš IJO klaviatūros – nedaug remiksuotas ir kiek pasunkėjęs. Sustojau ir svajojau. Man atsimerkus, IJO rodė ilgą liežuvį, o šalimais dūkusios mergaitės dūsavo iš džiaugsmo. Salėje, tuo metu vyko pokalbių trintis ir chaotiškas judėjimas.

Atėjo vidurnaktis, o su jais ir punktualūs vokiečiai FUNKSTÖRUNG… Įšokęs į sceną Michael Fakesch griebią pelę ir samplerį, o ponas De Luca pasislepia už būgnų. Atsimenu trumpa intro, o kitas, iškart sekęs vaizdas labai priminė dėstytoją, kuris staiga paprašo visų studentų palikti striukes ir paltus savo vietose.

Iš dangaus nukritę gyvi break ir down beat įsisuko į žmones. Taip prasidėjo LIVE, kuriam pasiruošęs buvo tikrai ne kiekvienas. (Būtų įdomu išgirsti nuomones apie pasirodymo lūkesčius ir rezultatus). FUNKSTÖRUNG “laptopas” scenoje deklaravo “CASH” ir “linksmąjį rodžerį”. Ši mašina tapo centrine “TR” modelių jungtis. Savitais 303, 808 garsais persmelktas pasirodymas priminė tarsi atgimusius “cheminius brolius” be ryškaus funky prieskonio. Čia jį pakeitė “The Return to the Acid Planet” albumo “rūgšties” linijos ir “pluginai”, kurie kėlė žmonių rankas ir balsus kas kart vis auksčiau. Norėtųsi prisiminti keistą vokiečių slogą, kuri, manau, šiek tiek patrukdė pasirodymo kokybei, nes ne viskas skambėjo švariai ir harmoningai kaip galėjo. Nors beskambant “Wearing Old Armani” užsitampiau iki prakaito ir atidaviau savo pagarbą.

Neveltui minėjau žodį – puktualūs. Lygiai po valandos FUNKSTÖRUNG paleidžia kažką labai girdėto, atsistoja iš užsukto tranzo, priveria “laptopą” ir lyg bando atsisveikinti. Šiems palikus sceną – salėje pasklinda triukšmas, prakaitas, abejonės ir netgi žmonių chorai. Maldaujami vokiečiai sugrįžtą. De Luca būgnais pradėjo penkiolikos minučių laimės bisą.

Po pasirodymo laikiau skrajutę rytdienai, bet negalėjau suprasti kur dingsta renginių pabaigos.

movewithmovie photos