Viskas gerai, kas dar geriau baigiasi. Jeigu praeitą savaitgalį raudojau dėl nuvylusio Adam Freeland pasirodymo „Gravity“ klube, tai visą riebalų krūvą gavau šeštadienį Girulių bunkeryje. Kol kas visiems žinoma patarlė „gerai prekei reklamos nereikia“ tampo mane už ausų, nosies ir visų kitų atskišimų. Ir sako, kad laikas spjauti į statiškus, gražiais užpakaliais perpildytus klubus bei sugrįžti į laukinę gamtą.
Netikėtai savaitgalį atsidūrus Vakarų Lietuvos apylinkėse, būtų buvusi nuodėmė praleisti legendinėje vietoje rengiamą vakarušką. Todėl ilgai negalvojęs jau stoviu prie karinio monstro įėjimo ir svarstau ar geriau likti lauke ar pasisvaiginti deguonies trūkumu viduje. Nors paskutinį kartą čia teko lankytis senokai, kai dar tikrus reivus bunkeryje organizuodavo „One Ear Stereo“ , aplinka buvo mažai kuo pasikeitus: tas pats pasvires praėjimas, tie patys keli balti berželiai, kopos ir girti betmanai, bandantys užsiropšti ant aukščiausios bunkerio dalies. Publika taipogi nelabai pasikeitė ir mirguliavo nuo žemaūgių ;) dailių klaipėdiečių merginų iki keletos žalių žmonių išsprogusiom akim bei atskirų asmenybių iš įvairių Lietuvos kampelių. Tiesą sakant daugiau asmenybių ten ir nebūtų sutilpę. O jei būtų pamėginę tai padaryti, viskas baigtusi masiniu vėmimu ir alpimu. Vienas, beje, mus pasitiko kabėdamas kažkam ant rankų, kai lindome gilyn į velniavą.
Organizatorių dėka nepamirštami tikrieji bunkerio reivų pradininkai O.E.S., dėl ko aš esu baisiai laimingas, nes Deneez, mano tvirtu įsitikinimu, yra tikrasis real shit break beat pradininkas ir pionierius ant Lietuvos žemės, vis dar vartantis tikras dešras, o ne numyžintus komercinius pop bootlegus. Tikrai būtų buvę negerai, jei Deneez kas nors įkištų prie Adam Freeland ar STANTON WARRIORS, nes pastariesiems tektų groti tuščiai aikštelei. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties jam grojant bunkeryje buvo kiek skystokai žmonių, besivartančių sausame bet aštriame dubstep, kuris neilgai trukus perėjo į baubiantį quirky break beat. Girdėjau tik šalia kažką rėkiantį „Daboklė!!!!“(įtariu tai slengas, Kaune verčiamas kaip “baudelė”). Visi kilnojo rankas į viršų ir bandė kumščiais išsimušti sau kuo daugiau oro.
Neužilgo Deneez pasišalinus su alaus buteliu rankoje, prie patefonų liko krapštytis vienas iš jaunųjų Unsound Method Crew vaikinų. Nežinia ko jis ten besitrynė, nes už nugaros skaudžiais blico blyksniais prie pulto veržėsi pats plikagalvis Fanu. Tad daugiau nebeištvėręs puolė groti tai, dėl ko čia visi ir susirinko. Taikliausiai apibūdinti jo grojamai muzika tiktų pačio websaite pirma sutikta frazė Beats, Breaks, Bass – no bullshit!. Grojo viską nuo IDM-ish electro breaks iki digital abstract ragga jungle.
Jokios monotonijos ir jokio sušikto nuoseklumo. Taip kaip ir priklauso. Dėja, kartais kolonėlės išvemdavo daugiau boso, nuo kurio, bunkerio architektūros dėka, žemi garsai užsigniaužę patalpos viduje vartė grobus, o vaizdas nebesuspėdavo su garsu. Žodžiu – pure fuck-up. Pasimalus pusvalandį tokioje mėsmalėje tekdavo trauktis į geriausią chill out vakaro patalpą, t.y. pajūrį, kur kriokiantį generatorių apgaubdavo riedančių bangų gausmas, sofas atstodavo kopos, o apie biotualetus net nešneku ;)
Dėja, nebeištvėriau daugiau nei poros valandų tokios velniavos. O ir žmonių į rytą pradėjo rinktis, tad teko užleisti vietą, įkišti galvą į smėlį ir nusiraminti, jog beats & breaks kažkur dar liko nemutavę.
Komentarai