Aivaras Stepukonis “Pavergto mąstymo problema“

Taip, garsusis Eurovizijos žvaigždė Aivaras Stepukonis. Ir kaip manote, apie ką jis čia rašo – knygoje tokiu mįslingu pavadinimu? Vėl ką nors gražaus ir kilnaus apie laimingą meilę?

Deja, „Happy You“ – jau praeitis. O žodžiai „pavergtas mąstymas“ ir „problema“, leidžia spėti, kad knygą atvertęs jaunasis skaitytojas bus nublokštas į diskursą žymiai rūstesnį – filosofiją ar bent jau kažką labai panašaus. Bet gi nieko čia keisto! Iš teliko bei žurnalų visi jau seniai žinojome, kad Aivaras – Filosofas. Todėl dabar, manau, visi, nieko nelaukdami, turime stverti knygynų lentynose neseniai pasirodžiusią knygą ir pagaliau išsiaiškinti, koks jis ten filosofas tas … (arba: kokio dydžio „f“ raidės jis vertas).

Tiesa, jokių garantijų, kad visiems ši knyga iškart pasirodys įdomi. Štai trumpas aprašas: „Apybraižoje nagrinėjama Maxo Schelerio žinojimo sociologija, kuri pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais Vakarų humanitariniuose bei visuomenės moksluose atvėrė duris naujo pobūdžio sociologiniams epistemologiniams tyrimams < ...>“. Kam visa tai jau spėjo pasirodyti labai neįdomu, ką gi, galite toliau nebeskaityti…

O visi likusieji pabandykime pasigilinti, kas yra toji „žinojimo sociologija“. Tarp kitko, Aivaro mokslinės aistros objektas – Scheleris – ir yra šio termino kalvis. Štai kaip Aivaras formuluoja „šėleriškosios žinojimo sociologijos“ apibrėžimą: „Žinojimo sociologija išryškina bendruomeninį žinojimo pobūdį < ...>. Jos uždaviniai – ir teorinio, ir praktinio pobūdžio. Pirma, ji siekia kuo aiškiau įvardyti ir apibrėžti žinojimo bei visuomeninio konteksto sąveiką lemiančius dėsnius, antra, stengiasi kuo moksliškiau paaiškinti socialines epistemines nūdienio pasaulio sąrangas, kad šiose dalyvaujantys žmonės, viena, pažintų ir įvertintų bendruomenines savo žinių aplinkybes ir, antra, mąstydami išsivaduotų iš žalingų socialinio sąlygojimo įtakų – įvairių išankstinių nuostatų, apgaulių bei ideologijų“. Žodžiu, kai sakome „Laida „Stilius“ ir kitos panašios laidos – tai naujųjų buržujų tribūna“, mes naudojamės žinojimo sociologijos vaisiais.

Bene įdomesnioji Aivaro knygos dalis yra įvadinė, kurioje apžvelgiami „žinojimo sociologijos pirmtakai“. Šiai gražiai kompanijai Aivaras priskiria Georgą Hegelį, Karlą Marxą & Friedrichą Engelsą, Friedrichą Nietzsche‘ę ir gerbiamą Sigmundą Freudą. Pirmasis atrado, kad mąstymas yra iš esmės istorinis, jis „priklauso savo laikui ir nėra laisvas nuo jo ribotumo“. Antrojo ir trečiojo darni porelė, labai įsigilinusi į tai, kas tą mūsų mąstymą riboja, išvystė socialinio sąlygojimo koncepciją, pagal kurią imta „žmonių sąmonę aiškinti iš jų būties“, t.y. ekonominių/praktinių žmonių santykių tinklo. Atrado ši porelė ir klasinį reliatyvizmą, kuris „norom nenorom užvaldo viename ar kitame socialiniame sluoksnyje įkalintą individą“. Ketvirtasis (Friedrichas Nietzsche) – estetas – vertingai prisidėjo sufiziologindamas mąstymą: „mąstymas nėra savarankiškas, jis – priklausomas nuo kūno ir tarnauja šiojo poreikiams“, tarp kurių pagrindinis – valdžios troškimas. Na, o gerbiamas penktasis netikėtai atrado, kad „pasąmonė yra pirmesnė už sąmonę ir kad lytiniai potraukiai lemia daugumą žmogaus minčių, jausmų bei poelgių“.

Bet visa tai – priešistorė… Norintiems susipažinti su žinojimo sociologijos tąsa mūsų dienomis, tektų nusipirkti jau kitą knygą: Peter L.Berger ir Thomas Luckmann „Socialinis tikrovės konstravimas“ (Vilnius: Pradai, 1999). Na, o ką Scheleris? Scheleris – ištakos, ištakos… Kad ir kaip jausmingai bei nuoširdžiai Aivaras jį mums beaktualizuotų. Juolab, dorai Aivaras teapžvelgia vieną Schelerio veikalą – Problemer einer Sociologie des Wissens. Ne vienoje knygos vietoje dėl to tenka teisintis. Bet Aivaras dar jaunas… Išleis gi kada nors ir antrą knygą.