Visai neseniai surinkome virš 200 tūkstančių parašų ir padėkojome tolimajai Islandijai už pirmąjį pripažinimą. Vieniems šis kraštas gal net atrodo visiškai laukinis, kitiems islandiškoji žemė žinoma kaip genialių muzikantų motina (prisiminkime Björk, SIGUR ROS, MùM ar GUS GUS). Visgi islandiškos literatūros kūrinius, išverstus į lietuvių kalbą, galima skaičiuoti ant rankų pirštų. Gaila, bet D.Brownas ir kiti „didieji“ užgrobia didžiausių knygynų lentynas, o mažesniems, bet ne prastesniems autoriams, nebelieka vietos.
Bibliotekoje žvilgsnis atsitiktinai užkliūna už skandinaviškos pavardės – O. Gunnarsson. Knyga visai nauja, tikriausiai dar nė karto neskaityta. Anotacija nežada nieko ypatingo – 16 amžius, katalikybę keičia liuteronybė, Islandija svetimšalių rankose, kažkoks vyskupas su sūnumis ruošiasi kovoti už savo šalį ir t.t. Tiek to, jei nebus įdomu, bent pagilinsiu istorijos žinias, pamanau.
Pirmieji puslapiai stumia į paniką ir sumišimą. Tartum pakliuvus į visiškai nepažįstamą vietą. Sunkiai įsimenami islandiški vardai ir vietovės viską painioja. Kas tas Odas Gothskaulksonas? Kas per Kadladarneso kryžius? Tik po gero pusšimčio puslapių veikėjai tampa atpažįstami, o vietovardžiai jau be vargo prisimenami. Knyga darosi įdomi ir pamažu įtraukia.
Kaip ir reikėjo tikėtis iš laikmečio, pagrindinės vertybės islandams – Dievas, ir katalikiškas, ir liuteroniškas, tikėjimas, laisvė, žemės, šeimos vienybė ir ištikimybė kovoje. Išsižadėti senojo tikėjimo – tas pats, kas išduoti Dievą ir pasirašyti sutartį su šėtonu. Dėl tikėjimo vyskupas Jounas Arasonas ir jo sūnūs kovoja su visais, kurie nestoja jų pusėn. Kita medalio pusė – Islandijos žemės, kurias vokiečiai išnuomoja danams. Noras atsikovoti savo šalį ir apvalyti ją nuo svetimšalių veda bebaimius sentikius tiesiai į mirtį. Net ir paskutines gyvenimo valandas pagrindiniai užvirtos košės kaltininkai kreipiasi į Dievą, klausdami – „ar tokia Tavo valia?“. Atgyvenusi katalikybė pralaimi naujajam tikėjimui. Tuos, kurie pralaimėjo, dabar saugo kirvis ir žemė. Tai mirties ženklas: kirviu nukertama galva, o žemė priglaudžia nebegyvą kūną.
Òlafur Gunnarsson mėgino rašyti paprastu, beveik primenančiu metrikas, stiliumi. Knygoje nedaug samprotavimų, viskas atsiremia į veiksmą, vietovių aprašymus ir kelionių raportus. Autorius už savo istorinį romaną 2004 metais buvo apdovanotas Islandijos literatūros premija. Ši knyga gal ir nepretenduoja į pakeitusių-mano-gyvenimą knygų sąrašą, bet puikiai parodo, ko verta bet kokios šalies nepriklausomybė.
– Aš niekuomet anksčiau nemaniau, kad numirti – toks palengvėjimas žmogui, – tarė mergaitė.
– Viešpatie brangiausias, apie kokį žmogų tu kalbi, vaike?
– Žmogų apskritai, – atsakė mergaitė.
– Ir ką tu nori tuo pasakyti? Po mirties mažai ką begali veikti, išskyrus būti su nelabuoju arba su Jėzumi.
– Tačiau mirusiajam nebereikia galvoti apie savo skolas. Ir jam nebereikia gedėti savo giminių. Ir, kas galbūt visų svarbiausia, – jam nebereikia keršyti. Jis laisvas nuo viso šito.
Komentarai