Wojciech Kuzcok „Mėšlas“

Akys skuba eilutėmis, ryja jas vieną po kitos, o smegenys iš paskos vos spėja reaguoti į žodžius, sakinius, pastraipas, prasmes. Knyga įtraukia kaip juodoji skylė, nuo pirmojo iki paskutinio 193-iojo puslapio. Neveltui W. Kuzcok‘as užsitarnavo literatūrinę „Nikės“ premiją. Vokiečių kritikai šį lenkų rašytoją lygina net su F. Šopenu, nes „tai yra neįtikėtina ir nuostabu, išskaityti žodžiuose muziką“. Tačiau labiausiai sužavi ne muzika, o istorija.

Tai antibiografija.
Tai istorija apie šeimą ir smurtą joje, apie sulaužytus namus, o vaikas – tų namų produktas. Tėvas despotas vienodai auklėja ir paliegėlį sūnų, ir kerry blue veislės šunį universaliu rimbu. Sergantį vaiką jis gydo taip pat savais metodais – gerklės skalavimu šiltu sūriu vandeniu ir nuobodžia Haidno muzika. Tėvas – pasipūtęs nesubrendėlis, kuriam vaiko išauklėjimas tampa vos ne pagrindiniu kilniausiu gyvenimo tikslu. Jį pasiekti galima bet kokiomis priemonėmis. Kai vaikas užauga iki balso mutacijos bei „raupselių“ amžiaus, rimbas praranda savo galią, o auklėtojas griebiasi kitokių priemonių – netikėtų vizitacijų, moralų ir gąsdinimų Dievu. Autoritetas greitai bus prarastas, todėl neriasi iš kailio, kad tik liktų vienintelis Tikras Vyras namuose.

Tai istorija apie vaiką, pakliuvusį tarp dviejų ugnių – tėvo ir motinos. Nuolatinės rietenos ir keiksmai nepalieka mažajam erdvės namuose. Jis svajoja užmušti tėvą, jis svajoja apie karą, kad galėtų tai padaryti teisėtai. Tačiau išvežtas į sanatoriją jis supranta, kad namai – pragarai, bet be jų negerai. Jis suvokia skaudžią tiesą – kad niekada nebus vienas iš daugelio, niekada nepriklausys miniai, o bus jos mindomas ir ujamas lauk. Tik namuose, šalia smurtaujančio tėvo ir nervingos motinos, jis bus savas.

Tai istorija apie pūnantį pasaulį, kuriame laikas tarsi sustoja, o žmonės nesikeičia. Silezijos gyventojai panašūs į visuomenės padugnes. Visi prasigėrę, susipykę, svetimi. Net ir dvasininkai linkę į iškrypimus. Kitokie, tokie kaip dvėsna vaikas, užgauliojami Kapinių gatvės jaunųjų dinderių, apspjaudomi pakeliui į mokyklą, sumušami. Hierarchija čia niekur nedingsta, ji dar aštriau sutvarko vietinį pasaulį ir pastato visus į savo vietas. Užaugę tie patys dinderiai „renkasi prie namų, sustoja rateliu ir šnekasi apie variklius, karatė filmus ir genitalijas savo moterų, kurios stovi šalia jų ir juokiasi; šnekasi, rūko cigaretes ir spjaudo ant asfalto, po jų, kaip prieš ketvirtį amžiaus mokyklos kieme, lieka seilių vainikėliai“.

Tai istorija apie kartų gyvenimą t a m e name – klastingame, slegiančiame ir slepiančiame kančią, pyktį. Š i s namas galiausiai suvaidina savo rolę – pagrindinę ir lemiančią. Jis tartum Dievas, vykdantis paskutinįjį teismą tiems, kas to nusipelnė. Prakiurusi kanalizacija paskleidžia mėšlo dvoką po visą apylinkę, taip iškeldama į paviršių visų kartų, gyvenusių t a m e name, nuodėmes. Istorijos pabaiga peržengia įprastos realybės ribas.

Istorija kuriama suaugusio vaiko žodžiais. Ji nėra graudi, ji nėra ir juokinga. Bet vietomis taikliai paslėpta ironija verčia šyptelti. Viskas atrodo per daug tikra, kad būtų išgalvota. Ar tai tikrai antibiografija?