Mummij Trol’ @ Utenos arena

1983-aisiais prasideda „Mumij Trol“, 1985-aisias išleidžiamas pirmasis jų albumas „Novaja luna aprelia“. Greitas pripažinimas. Užderi ir kiti sėkmingi albumai: „Morskaja“, „Delaj Ju-ju“, „Točno Rtut Aloe“, „Meamury“ ir kt., kuriuose daugybė hitais tapusių kūrinių: „Delfiny“, „Karnavala.net“, „Bez Obmana“, „Inoplanetnyj gost“ ir t.t. Po 2002-ųjų, rodos, grupė kiek išsisėmė, tačiau 2005-aisiais pasirodo naujas albumas „Slijanie i pogloščenie“. Kartais senos ir naujos mumių trolių dainos suskamba ir Lietuvoje. Kad ir šiemet, paskutinę rudens dieną.

Minimalizmas. Jokių dekoracijų, šou ir video efektų, paprastas sceninis įvaizdis – taip šiandien atrodo Rusijos roko ir pop muzikos legenda „Mumij Trol“ ant lietuviškos scenos. „Paprasti vyrukai iš Rusijos“ atitinka šią žiniasklaidos prikabintą etiketę.
„Labas vakaras. Dobrij večer“, – miaukteli ir šypteli vokalistas Ilja Lagutenko. „Koks jis gražus!“, – atsidūsta kelios merginos prie scenos. Salę užlieja spalvotų šviesų rūkas, pirmieji akordai, aksominis balsas… Prasideda pasaka, žadindama senų gerų laikų sentimentus bei nostalgiją. Publika nugramzdinama į saldžią vokalo, gitaros ir tekstų harmoniją. Lėtai ir paprastai – santūru, bet magiška.
Ilja Lagutenko atsainiai flirtuoja su publika. Dainuoja, kaip eis leisti savo nuotakos pinigų („Nevesta“). Keletas mažiau žinomų dainų ir vėl senas šlageris („Utekaj“, „Marskaja kapusta“) – tokio principo laikosi visą koncertą. Minia linguoja, šoka, šypsosi, kartais šaukia ir nuoširdžiai ploja.
Prieiti arti prie scenos nesunku – salė nelabai didelė, žmonių irgi daug tik sąlyginai – yra kuo kvėpuoti, jokios spūsties, o apžvelgiant sėdimas vietas, žiojėja nemažai kiaurymių. Kultinė rusų grupė programą atlieka atsipalaidavę, su tam tikru atsainumu (tačiau vis dėlto jaučiasi, jog jiems patinka, ką daro). Iljos Lagutenko veido neapleidžia keistai ironiška šypsena (gal, kad neišvydo sausakimšos salės?), dainuodamas juda lyg sulėtintam kine. Publika užhipnotizuota.
Svaigi idilė staiga sudrumsčiama – į sceną įsiveržia trys raudonais lateksais apsitempę raudonplaukės raudonais perukais. Ima staipytis prie mikrofonų ir uždainuoja kartu su mumiais troliais! Tiesa, iš lapelių, kuriuos laiko virpančiose rankose. Atrodo lyg iš pragaro. Bet juk tai „69 danguje“ (dideliam ekrane pavyksta identifikuoti iš teliko ir spaudos pažįstamus bruožus). Geras pokštas! Po dainos atsiglėbesčiuoja ir pabėga. Vokalistas dėkoja ir bando ištarti grupės pavadinimą. Dar vieną pokštą suskelia ištaręs: „Viso gero. Dosvidanja!“. Stoja tyla, po to publika audringai protestuoja, kol pasigirsta dainos „Zdravstvui dosvidanja“ akordai. Minia vėl patenkinta. Iki kultinio šlagerio „Delfiny“, kurio tarsi reikia „išprašyti“. Euforija pasiekia kulminaciją. „Toneš toneš, nepatoneš!“, – traukia susirinkę grupės gerbėjai. Kaip ir didžiąją dalį dainos, kol Ilja Lagutenko laiko atsukęs į salę mikrofoną. Po šio superhito seka tikrasis „Viso gero. Dosvidanja“. Deja, tai tik žodžiai (ne daina). Atsisveikinimo žodžiai.
Publika dar ilgai ploja, švilpia ir skanduoja grupės pavadinimą. Stovimų vietų publika. Nes sėdimos vietos, dar nesibaigus paskutiniam (geriausiam) gabalui, liko beveik tuščios – nestovintys klausytojai, matyt, nenori stovėti ir eilėse prie paltų. Už tai stovintys stovi už save iki galo – atkakliai skanduoja: „Mu-Mij-Trol! Mu-Mij-Trol!“, kviesdami mumius bei trolius sugrįžti. Negrįžta. Suteikdamas vilties užsidega scenos apšvietimas, mažom srovelėm paleidžiami dūmai – atmosfera kaista, alsuoja laukimu bei dievaičių sugrįžimo nuojauta. O jie negrįžta. Tik darbininkams atėjus išmontuoti aparatūros ir užsidegus šviesoms, viltis užgesta paskutinė – ištikimiausi gerbėjai, lyg nepatyrę orgazmo (po lėto ir svaiginančio sekso), niurzgėdami kiūtina pro duris.

Nuotraukoje: Troliai su apšildžiusiąja grupe Arbata.