Gruodžio 1 – 7 dienomis Skalvijos kino centre vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Dokumentika, nuo kurios ir prasidėjo pats kinas (atmetus jo atrakcioninę kūdikystę) šį kino centrą okupavo jau trečią kartą.
Užsienio dokumentika
Užsienio režisieriai savo aštriais, socialiais ir aktualiais filmais įrodė lietuviams, kad dokumentika gali būti ne tik poetiška. Filmai kritikuoja JAV žiaurumą su politiniais kaliniais („Gitmo“), kalba apie homoseksualų problemas postkomunistinėse šalyse („Verkiantys angelai“), tiria Leningrado blokados kasdienybę („Blokada“). Populiariausiu VDFF filmu tapo ir buvo pakartotinai parodytas režisieriaus Marcel Łoziński filmas „Kaip tai daroma“, kuris atskleidžia, kaip iš paprasto žmogaus „padaromas“ politikas. Šio specialiosios lenkų programos filmo populiarumas šiek tiek netikėtas, atsižvelgiant į tai, jog festivalis rodė penkis prancūzų režisieriaus Nicolas Philiberto filmus, jau suradusius savo vietą kino pasaulyje.
Nicolas Philibert filmai
Nicolas Philibert‘ui labai patinka filmuoti kažkokį procesą ir jo rezultatą – psichiatrijos klinikos gyventojai pastato spektaklį („Maži dideli dalykai“); vaikai, turintys klausos problemų išmoksta tarti žodžius („Kurčiųjų šalis“); restauruojamas zoologijos sodas („Gyvūnas, gyvūnai“); vaikai baigia mokyklą („Turėti ir būti“).
Jo filmo laikas dažnai tęsiasi apie metus, o kadangi žiūrovas susitapatina su filmų herojais, jis pradeda kartu su jais ir jaudintis – ar teisingai vaikas ištars žodžius, ar gerai mokysis, ar ne per mažai bus drugelių zoologijos sodo ekspozicijoje, ar gerai pavyks suvaidinti spektaklį. Kadangi dažniausiai pavyksta gerai, jautiesi ir pats padaręs pažangą. Tokiu nebanaliu būdu Nicolas Philibert sutaiko žiūrovus su dažnai be priežasties netoleruojamais, nemėgstamais dalykais.
Lietuvių dokumentika
Festivalyje svarbią vietą užėmė ir naujausi lietuvių dokumentiniai filmai. Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio „Pažvelk, tai Vilnius“ Vilnių klijuoja iš įvairių fotografijų. Audriaus Stonio filmas „Ūkų ūkai“, dabar keliaujantis po įvairius užsienio festivalius (Ispanijos Bilbao festivalyje jau laimėjo „Auksinį Mikeldi“), vėl stabtelėjo Lietuvoje ir sukėlė daug interpretacijų žiūrovams. Algirdo Tarvydo „Prikelti laiką“ ir Sauliaus Beržinio „Tremties ainiai“ tapo dvejomis festivalio premjeromis. Taip pat buvo parodyti Vasaros Media studijoje sukurti filmai, Julijos ir Rimanto Gruodžių „Brasbendas“.
Arūno Matelio filmų retrospektyva
Arūnas Matelis vis dažniau susilaukia ypatingo dėmėsio. Neatsitiktinai – praeitais metais jo filmas „Prieš parskrendant į žemę“ susišlavė daugybę svarbiausių dokumentinio kino apdovanojimų (Leipcigo, Amsterdamo festivalių laureatas, Europos kino akademijos nominantas), o šiais metais tapo pirmuoju lietuvišku filmu, konkuruosiančiu su užsienio filmais dėl Oskaro.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje parodytas ne tik „Prieš parskrendant į žemę“, bet ir Arūno Matelio filmų retrospektyva. Filmai tikrai labai skirtingi.
„Baltijos kelias“ įamžina jaudinantį įvykį, tačiau dėl spalvų, kokybės trūkumo nesukelia tiek jausmų, kiek galėtų.
„Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ – vienas daugiausiai festivalių aplankęs Arūno Matelio filmas, poetizuojantis Užupį ir visai nepoetiškus jo gyventojus.
„Autoportretas“ – eksperimentas, dešimt minučių fiksuojantis Sigito Parulskio žvilgsnį išgėrinėjimo metu. Vėliau Arūnas Matelis prie šitos medžiagos pridės uosto vaizdų, Parulskį šiek tiek iškarpys, kai kuriuos jo žodžius pakartos ir išeis filmas „Pirmas atsisveikinimas su Rojumi“.
„Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų“ – mistiškiausias režisieriaus filmas, kur kažkokie kosmonautai apleistoje betoninėje erdvėje lyginami su kaimo žmonėmis, persirengusiais, lyg kažką vaidinančiais (vėliau filmo aprašyme perskaitau, jog „kosmonautai“ – gamyklos darbuotuojai, o vyksmas bažnyčioje – pagoniška tradicija, išsaugota gūdžiame Lietuvos kaime).
„Priverstinės emigracijos dienoraštis“ išsiskiria iš kitų Arūno Matelio filmų savo filmavimu, stilistika, o taip pat ir formatu (vienintelis filmas, nufilmuotas ne ant 35 mm. juostos, o tiesiog paprasta DV kamera). Užfiksuota filmo herojaus turtuolio, emigranto Romo M. paprasta diena prabangiame name JAV sukelia daug keistų minčių, pavyzdžiui: iš kur tokiame prabangiame name žiurkės?..
Apie filmą „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ (šio filmo, kaip ir „Baltijos kelio“ bendraautorius – Audrius Stonys) viską pasako jau pats pavadinimas.
„Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ sukelia daug minčių, labai subtiliai (jeigu ne pavadinimas – tai ir nepastebimai) naudoja religinius motyvus – saulės užtemimas, lifto durų atidarymas, užverdantis vanduo ir kita.
Po pamatytų dokumentinių filmų kyla klausimas, kur ta riba tarp dokumentikos ir vaidybinio kino? Juk abi kino šakos yra subjektyvios. Ir kažin ar vaidybinio kino, ar dokumentikos herojai vaidina daugiau. Juk, kaip yra pasakęs Oscar Wilde‘as, gyvenimas – tai teatras, tik pjesė blogai parinkta.
Komentarai