Įvairūs Autoriai “Vilniaus alibi”

O visgi tai nėra literatūra, kaip aš ją įsivaizduoju.

Detektyvus, kaip, beje, ir meilės romanus – net pačius garsiausius – visuomet laikiau laipteliu žemesne rašliava nei filosofinius veikalus, postmodernistų išsikalinėjimus ar realistų paslėptaprasmius romanus. Knygos, kurių paskirtis – tik linksminti ar jaudinti, geriausiu atveju, maniau, pridengtos lengva mintele, kurią supranti kone nuo trečio puslapio – štai tokios knygos yra savotiškas popmuzikos atspindys raštijoje. Galima klausyti fone, galima skaityti prieš miegą – nes vis tiek neturi ką veikti.

Ir 2005-aisiais vykęs festivalis „Vilniaus alibi“ bei po jo išleista knyga tokiu pačiu pavadinimu – nepatikėsite – mano nuomonės nepakeitė.

Tai – septynių autorių iš Skandinavijos bei Baltijos šalių detektyviniai apsakymai apie Vilnių arba Vilniuje. Prisipažinsiu – skaitydamas kai kurių skandinavų apsakymus (bei latvio Janio Ivaro Stradinšo) vos vos neįtikėjau detektyvo verte. Apsigalvoti man padėjo lietuviškieji Vilniaus alibiai bei pūdymo laikotarpis – po dviejų savaičių prisimeni vos vieną kitą siužeto detalę bei klausi savęs, kodėl tai skaitei. Na, bet laiką – pripažįstu – praleisdavau tikrai neblogai. Kai kurios paslaptys buvo intriguojančios, bet kartais – ypač tai jautėsi lietuvių autorių Raido Dubrės ir Birutės Mackonytės apsakymuose – šis literatūra tituluojamas hibridas priminė tiesiog „Akistatos“ vedamąjį. Paprasti ir neoriginalūs siužetai, senu amerikietišku kinu atsiduodantys detektyvai, buitiškos atomazgos ir jokio kabliuko. Nejučiomis susimąstai, kad detektyvai – tartum cigarai, kuriuos deramai, oriai rūkyti geba ne kiekvienas ir senosios lietuvių kartos rašytojams tiesiog neduota galimybės mėgautis tuo aristokratišku, niekam nereikalingu, bet gardžiu dūmu.

Šiaip tikriausiai „Vilniaus alibi“ net neturėjo vilčių ištraukti iš manęs nors porą komplimentų. Jei to nepadarė Agata Kristi ir Konan-Doilis, ko gero, esu antidetektyvinis. Iš tikrųjų viskas su šia knygele gerai. Tarptautinis lygmuo, neblogi ir smagūs apsakymai, tik kritiškas jaunimas kampuotom ambicijom juk visad ieško ko nors prasmingo, žodžiu, reikšmės šiknoj.

Vilnius, be abejo, puikus miestas, bet kartais jis mėgsta pernelyg susireikšminti. Ir kas, pagaliau, po velnių, parašysit nors vieną detektyvą apie Šeškinę, Pašilaičius ar Antakalnį? Visi senamiestį užstrigę.