Nepameluočiau sakydamas, kad žmogui, kurį tuoj pakalbinsiu, aukoju visą savo laiką. Taip jau atsitiko, kad nuo ankstyvos vaikystės mes netgi miegame vienoje lovoje. Žmogus, šiais metais sukūręs du trumpo metražo vaidybinius filmus, kurie tuoj tuoj bus parodyti Skalvijoj, ir žmogus, nuo spalio jums prisatatantis vis gausėjančius kino renginius – tas pats asmuo. „Mes esame du viename“, – kaip dainavo Giedrė, kai dar buvo EMPTI.
Romas Zabarauskas: Tai apie viską iš eilės, Romai. Sausio 7-ą dieną 13 val.Skalvijoj sužibės tavo naujausio filmo „Julija ir Marius“ premjera, o sausio 21-ą dieną 16 val. prie „Julijos ir Mariaus“ dar prisiglaus tavo ankstesnis filmas „Rozetės“. Papasakok, kas tai per filmai.
Romas Zabarauskas: Gerai, paaiškinsiu tau trumpai ir aiškiai.
„Rozetes“ nufilmavau praeitą žiemą, savo kamera ir savo iniciatyva, pagal savo scenarijų. Prieš mėnesį negailestingai jas permontavau, ir filmas sutrumpėjo dešimčia minučių (dabar trunka 17 min.). Šitas filmas pasakoja apie tris drauges, paaugles, kurios blaškosi, ieško, laukia „meilės“, ir, be viso šito, iš įvairių vietų nusukinėja rozetes.
„Julija ir Marius“ – drįsčiau teigti, brandesnis mano filmas, kurį sukūriau per šį rudenį. Scenarijų parašiau aš, o „operavo“ ne vienas, o net keli operatoriai. Aišku, didžiausią indėlį idėjo vienas, tiksliau viena – Ieva Rainytė. Drabužius ir kita padėjo parinkti dailininkė – Dominyka Adomaitytė. Muzika, kaip ir „Rozetėse“ – Pikselio elektroninės fantazijos ir taip pat vienas grupės „Anoreksija“ kūrinys. Žodžiu, šį filmą dariau jau labiau susikaupęs, su aktoriais rašėm vaidmenų interpretacijas, repetavom ir panašiai. „Julija ir Marius“ kalba apie du priešingo charakterio žmones – racionalią, perspektyvią plaukikę Juliją ir laimingą, labiau budistinio nusiteikimo Marių. Filmo pagrindinė herojė – Julija, ir jos gyvenimą filme keičia daugybė įvykių ir žmonių – mokytoja, mama, nežinia iš kur atsiradęs gerbėjas Dorianas.
R.Z.: Nieko nekalbi apie aktorius.
R.Z.: Palauk, leisk man pabaigt! Būtent – aktorius atidėjau pabaigai, nes jie šiuose filmuose ypatingai svarbūs. Visų pirma norėčiau padėkoti savo buvusioms teatro studijos mokytojoms, garsioms kino ir teatro aktorėms Monikai Bičiūnaitei ir Aldonai Vilutytei už sutikimą sudalyvauti tokioje avantiūroje kaip šešiolikmečio filmas. Monikos „mamą“ ir Aldonos „mokytoją“ pamatysite „Julijoj ir Mariuj“.
Tačiau labiausiai mane nustebino mano bendraamžiai. Kai kurie iš jų, tiesa, su vaidyba susidūrė ne pirmą kartą (lanko Mažają Teatro Akademiją), betgi negaliu nesižavėti savo aktorių talentu. Galite gerai įsidėmėti šias pavardes – Julija Šatkauskaitė ir Vilma Kutavičiūtė.
Vilma, kuri „Rozetėse“ atlieka sudėtingiausią filmo vaidmenį, neabejotinai taps puikia kino ar teatro aktore, jeigu tik nesugalvos imtis kokio kito amato. Filme ją priverčiau rūkyti ir verkti, nors abiejų dalykų gyvenime ji nepraktikuoja. Tačiau puikiai žinau, kad tik labai nedaug teprisiliečiau prie jos genialumo.
Julija, „Julijoj ir Mariuj“ įkūnijusi pagrindinę heroję, sujungė visą filmą savo nuosekliai, įtaigiai sukurtu vaidmeniu. Ji tikrai maloniai mane nustebino, giliai pažvelgusi į sudėtingą Julijos asmenybę.
Aš labai dėkingas ir kitiems vaidinusiems: Gabijai Didžiokaitei, Miglei Gradauskaitei, Vyteniui Utarui, Mantui Vilimui, už ganėtinai natūralius, įdomius vaidmenis.
R.Z.: Na gerai, maždaug supratau. Savo Kriūvui ir Kastui galėsi padėkoti prieš premjerą. Papasakok, kas esi tu pats.
R.Z.: Aš esi tu, pasakė Vildžiūnas.
O jei rimtai – negaliu gyventi be kino, ir tikiuosi, kad vieną dieną kinas negalės gyventi be manęs. Žiūriu, rašau apie kiną (ar tu rašai, jau nebežinau?) ir kuriu jį. Be „Rozečių“ ir „Julijos ir Mariaus“ šiais metais (rašau dar 2006-aisiais) dar sukūriau keletą trumpų filmų Skalvijos filmo stovyklose, tarp jų – „Merginą, stovinčią prie lango“ (su jau minėta Vilma), įkvėptą Dalí paveikslo – šį filmą pamatykit lietuvių jaunimo filmų programoj Skalvijoj sausio 6-ąją. Projektui „Etnografija moderniai“, kuris realiai vyks tik kitais metais, sukūriau „Dvi etnografijas“ – tokį gana simbolišką filmą, kurį turbūt geriau žiūrėti kelis kartus.
R.Z.: Visų šių tavo filmų pagrindiniai herojai – paauglės merginos. Kodėl?
R.Z.: Aha – klausimas, kaip matau, iš dviejų dalių. Kodėl apie paaugles – nes pats esu paauglys ir kuriu, apie tai, ką patiriu pats ar mano aplinka ir ką gerai suprantu. Sunkiau su ta dalimi, kodėl apie merginas. Šiaip jau aš dažniausiai stengiuosi nediskriminuoti žmonių pagal lytis, bet turbūt tavo tiesa – šiais metais man labiau rūpėjo merginų asmenybės. Nenorėčiau to paaiškinti kokiais nors stereotipais, neva jos įdomesnės kinui ar ankščiau subręsta, tai to ir nedarysiu. Ką gali žinoti, gal kitas mano filmas pasakos istoriją apie vaikiną.
R.Z.: Tai gal jau esi sugalvojęs būsimą filmą?
R.Z.: Ne, nieko konkrečiai sugalvojęs nesu, turiu tik paskiras mintis. Bet iškart po premjeros sausio 7-ą pasidarysiu žmonių būdo, energijos ir minčių siurbikas ir tikriausiai per pavasarį parašysiu naują scenarijų.
R.Z.: Aišku, tai tuomet dar pakalbėkim apie kiną apskritai. Kokį kiną pats mėgsti, kur ir kiek jo žiūri?
R.Z.: Gyvenu Vilniuje, tai čia žiūriu ir filmus – kino teatruose ir mediatekose. Filmus žiūriu kasdien. Šiaip tai pamažu sužiūrinėju klasiką, kad savo filmuose netyčia jos nepakartočiau arba atvirkščiai – kad tyčia ją pakartočiau. Asmeniškai man labai patinka Pedro Almodóvaras (bet tai nereiškia tik paskutinių trijų jo filmų – tada tai būtų tas pats, kaip mėgti Coelho). Jis man labai daug papasakojo apie gyvenimą. Mėgstu prancūzų naujosios bangos filmus – nuostabus Truffaut filmas „Džiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“). Dievinu Šarūną Bartą ir gerbiu Joną Meką – jie abu be žodžių pasako labai daug. Naujai Holywoodo produkcijai, labai negaila, bet nei laiko, nei pinigų neberandu. Nors aš kinu domiuosi jau seniai, tik šiais metais pradėjau daryti tai tikrai rimtai. Pavadinkim šiuos metus Mano Flirto Su Kinu Metais. Žiūrėsim, kokie bus kiti.
R.Z.: Kad pokalbis nebūtų toks tuščias, reikia paklausti tavęs ko nors apie gyvenimą…
R.Z.: Atsikabink! Man šešiolika, gyvenimas yra gražus (bet ne, Roberto Benigno man nepatinka). Visus blogus dalykus vertinu kaip patirtį ir medžiagą filmams, tad sunku būtų mane sužlugdyti.
R.Z.: Ko labiausiai nekenti?
R.Z.: Tavęs! O jei rimtai – turbūt vulgarumo. Bet tai nereiškia, kad laikau save estetu ir visur ieškau grožio. Tiesiog vulgarumas labiausiai erzina. O šiaip apmaudu, kad daug žmonių nenori žinoti daugiau, nei žino ir tiki, kad bus gana jų neparduotos velniui sielos.
R.Z.: Tai tuo interviu ir baikim, kol dar neatsibodom skaitytojui.
R.Z.: Žiūrovui. Svarbiausia – žiūrovui!
Romas Zabarauskas ir Romas Zabarauskas
Komentarai