Dvi valandos su Giedre Beinoriūte

Moterų filmų festivalis keistu pavadinimu šiais metais išsiplėtė po visą Lietuvą. Paskui jį po Lietuvą važiuoja moterys ir šneka apie savo kiną. Į sales renkasi žiūrovai, Kaune, Senamiesčio kino klube, jie taip pat beveik visi – moterys. Aš taip pat esu moteris ir iš savo interviu klausimyno po pirmų filmo “Vulkanovka. Po didžiojo kino.” kadrų išbraukiu klausimą “Ar būna moteriškas ir vyriškas kinas?”. Žinau, man į jį gal kas ir atsakytų, tačiau, prisiekiu, man kinas yra.

Jūs ją turbūt pažįstate iš filmo “Egzistencija”, kurį turbūt matėte dar tada, kai nebuvo AXX, kokiame nors festivalyje ir žiūrėdami į “raides” (titrus) nustebote, kad vardai ten lietuviški.

Pakeliui į Giedrės Beinoriūtės filmų peržiūrą ant “M. Žilinsko dailės galerijos” stiklinių laukujų durų kabėjo plakatas. Be kitų rimtų dalykų jis taip pat teigė, kad naujausias jos filmas “Gyveno senelis ir bobutė” yra “animacinė dokumentika”. Nuostebimą išspręsti galėjo tik viena – pusvalandžio trukmės peržiūra. Šita animuota dokumentika kalbėjo senomis nuotraukomis, mergaitės balsu ir mintimis. Kitaip G. Beinoriūtės kine yra būtent tai, kad jis pats kaskart vis kitoks.
Po filmo “Gyveno senelis ir bobutė” premjeros Kaune jauni žiūrovai klausė, ar ne per lengva forma ir turinys parinkti filmui apie tremtį ir Sibirą. Žmones stebina tai, kas įprasta kitaip. Tai patvirtino ir vėlesnis filmo animatorės Gabrielės Baltrušaitytės pasakojimas apie tai, kaip animacija ir Sibiras iš esmės nedera. Tačiau nespėjus debatams įsisiūbuoti, kino salėje buvo paleistas kitas filmas.

Vulkanovkos kaime, Ukrainoje, net mažiausi vaikai žino, kas yra masuotė.
G. Beinoriūtės ankstesnis darbas “Vulkanovka. Po didžiojo kino” rodo, kokią žymę Vulkanovkos kaimo bendruomenei paliko Šarūno Barto filmo “Septyni nematomi žmonės” du metus trukę filmavimai. Matome ilgesį ir išlygintas sukneles ekrane, pasakojimus ir užaugusius aktorius, matome ką reiškia žodžiai “po didžiojo kino”.
Interviu klausimai atrado ryšį su šio filmo tema intuityviai ir tik perklausius įrašą supratau, kiek mažai šnekėjome apie naująjį Giedrės darbą ir kiek daug šnekėjome apie visą kitą.

Girdėjau istoriją panašią į ta, kurią pasakojai filme “Vulkanovka. Po didžiojo kino”. Viename miestelyje gyvenantis vyras dar būdamas vaikas nusifilmavo filme. Nuo to laiko visas miestelis jį pažinojo, kaip tą berniuką “iš filmo”. Nepaisant tolesnių jo gyvenimo nuklydimų: alkoholio, narkotikų – miestelio gyventojams jis taip ir liko žmogus iš filmo. Galima sakyti, tas filmavimas pakeitė visą jo gyvenimą ir žmonių požiūrį į jį.
Ar galėtų tokia istorija nutikti šiuolaikiniame mieste?

Mieste žmonės visko labai matę daug. Ten fiziškai neįmanoma, kad prasidėjus filmavimams susirinktų visi jo gyventojai. Vulkanovkos kaime – susirinko. Mieste susidūrimai su kamera vyksta kasdien: televizijos laidų, reklamų filmavimai. Tai įprasta, tai nieko nebestebina. Be to, žmonės mieste uždaresni, mažiau bendrauja, nėra bendruomenės jausmo.
Kažkada seniau, kai kamerų buvo mažiau gal filmavimas ir būtų galėjęs ką nors pakeist. Kita vertus, ką reiškia pakeitė gyvenimą. Galbūt mieste tas žmogus būtų savo gyvenamojo namo žvaigždė.

Žmonės nori gerai atrodyti įamžinti. Net “Egzistencijoje” močiutės puošėsi tam, kad atrodytų gerai tada, kai kažkas vartys jų laidotuvių nuotraukas. Ar filme “Vulkanovka. Po didžiojo kino” žmonės taip pat puošėsi filmavimams?

Greičiausiai, mes juos dažniausiai filmuodavom įspėję. Yra ir atsitiktinių kadrų, kuriems niekas pasiruošti negalėjo. Aišku, kad teta Klava (viena filmo herojų) norėdama gražiai atrodyti prieš filmavimą apsirengs raudoną megztinį.

Žmonės prieš kamerą kitokie, nei kad juos susitiktumei šiaip?

Žmonės įvairūs, o medžiagos buvo nufilmuota tikrai daug. Buvo ir tokių žmonių, kuriuos filmavome, bet sumontavus medžiagą jie nepateko į filmą. Nepatekusiesiems arba neišėjo atsipalaiduoti, arba atrodė, kad prieš kamerą reikia sakyti kažkokius ypatingus žodžius, o ne tuos kuriais jie kalba gyvenime.
Bet didžioji dalis žmonių atrodė labai natūraliai, tas, turbūt, matoma filme. Daugelis manęs klausia kaip taip pavyko, ar tai dėl to, kad aš tuos žmones pažįstu.

Ar greitai žmonės pripranta prie kameros?

Šitas kaimas buvo taip pripratęs prie kameros per trejus filmavimo metus, kad mūsų keturių žmonių filmavimo grupė atrodė praktiškai nematomi.

Ar Vulkanovkos gyventojai džiaugėsi, kai jūs grįžote dar vienam filmui?

Iš visų žmonių dalyvavusių “Septyni nematomi žmonės” filmavime į Vulkanovkos kaimą grįžome tik dviese. Užtat, grįžome kaip į šeimą. Jaučiausi kaip atvykusi pas gimines, Krymo gimines. Ir dabar dar kviečia atostogauti. Bendraujame, susirašinėjame.

Yra daug žmonių, kuriems sunku matyti save nufilmuotus arba girdėti įrašytą nuosavą balsą. Ar rodei Vulkanovkos gyventojams savo filmuotą medžiagą?

Medžiagos jie nematė, užtat matė filmą. Susidraugavome su Vulkanovkos žmonėmis.
Aš vis dar susirašinėju su viena mergina iš Krymo. Jos sesuo dabar gyvena Vilniuje, ištekėjo už garso operatoriaus. Taip atsirado tradicija keistis video laiškais.
Jei kas važiuoja tenai – mes perduodam savo filmuotus linkėjimus. Jie nusifilmavo, kaip žiūri mūsų filmą, atsiuntė mums. Žmonės žiūrėjo tą filmą šeimomis susėdę ant sofų. Nelabai, žinoma, jie matė patį filmą. Jie matė save ir kaimynus ir rodydami vieni į kitus pirštais juokėsi.

Kaip tau atrodo kaip pati kamera gali pakeisti žmogų? Kokią galią turi kamera žmogų parodyti kitaip?

Sako nebūna nefotogeniškų žmonių, būna blogi fotografai ar operatoriai. Manau, šiuose žodžiuose yra didelė dalis tiesos. Labai daug kas priklauso nuo šviesos: kur ją pastatysi, kiek žmogaus filmuosi, kurį profilį rodysi. Filmuodama žmogų visuomet stengiuosi, kad jis atrodytų kuo gražesnis.

Lietuvoje labai daug aktorių vaidinančių kine yra teatro aktoriai. Kaip tai įtakoja techninį procesą ir vėlesnį rezultatą?

Mitas, kad Rusijos aktoriai yra kino aktoriai nėra tiesa. Daugelis jų dirba ir teatre. Todėl Lietuva niekuo nėra ypatinga. Tačiau, kino Lietuvoje nedaug ir aktoriai turi mažai praktinių galimybių. Man atrodo, daug priklauso nuo režisieriaus ir nuo to kaip jis moka suformuluoti užduotį, koks rezultatas jį tenkina. Ar jis leidžia aktoriui likti teatrališkam ar ne, o gal teatrališkumą išnaudoja taip, kad aktorius atrodytų natūraliai. Man su tuo stipriai susidurti neteko, nes visi mano filmai tokie.. arba be dialogų, arba be aktorių. Kita vertus, kai dirbau Š. Barto filme, jame vaidino keli profesionalūs Rusijos aktoriai. Beliko tik žavėtis, kaip organiškai ir tiksliai jie geba perimti svetimo žmogaus parašyta tekstą ir nenukrypdami nuo jo kalbėti tarsi savais žodžiais. Nežinau, kas tai. Greičiausiai – įgūdžiai ir treniruotės.

Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo paskelbtas kino manifestas. Kaip į kino manifestą žiūri tu?

Pažįstu tuos žmones. Iš tiesų džiaugsiuosi, jei jie ištesės savo žodį ir padarys tuos filmus. Bet kokiu atveju, tai yra judėjimas. Vandens drumstimas. Yra dalykų jų manifeste su kuriais nesutinku. Jokiu būdu nemanau, kad iki jų nebuvo kino. Ir nemanau, kad norint kažką teigti būtina kažką neigti. Kita vertus, aš labai džiaugsiuosi, jei jie ir toliau bus užsispyrę, ambicingi, nes taip lietuviškas kinas bus įvairesnis. Tokių dalykų įtakojama atsiranda konkurencija ir tai jau nebe stovintis vanduo. Visokie išsišokimai reikalingi.

Jaunųjų Lietuvos kino režisierių darbuose matomos visai kitos įtakos, nei ankstesnių režisierių darbuose. Yra net filmas, kuriame matyti ryškios nuorodos į Quentiną Tarantino. Kas tave įtakoja?

Aš neturiu vieno vedlio režisieriaus. Man labai patinka dokumentiniai filmai. Lietuvių kino klasiką man dėstė Henrikas Šablevičius.
Labai patinka dokumentiniai Roberto Verbos filmai. Visa eilė pasaulio dokumentikos, beviltiška net pavardes minėti. Taip pat turiu paminėti Š. Bartą. Žiūrėdama jo filmus supratau, ką reiškia garsas kine.
Kai pirmą kartą pamačiau jo filmą buvau studentė. Ir iškart įsimylėjau jo filmų garso režisūrą. O filmas, kuri pamačiau ir supratau, kas yra kinas.. Tai įvyko gana vėlai: mokiausi akademijoje ir neturėjau jokio supratimo (juokiasi). Tai buvo Larso von Triero filmas “Prieš bangas”. Jis mane labai stipriai paveikė emociškai, be to tai buvo nauja forma. Dogma atėjo tik vėliau ir tas filmas buvo vienas iš mano impulsų. Žinoma, ne vienintelis.
Manau, net iš blogiausio filmo galima pasimokyti. Kiekvieną kartą žiūrėdama kino kūrinį aš analizuoju, kodėl filmas mane paveikia vienaip ar kitaip, kokie komponentai daro tokį poveikį.

Jurijus Noršteinas savo paskaitoje sakė, kad dokumentika ir animacija yra du išskirtiniai žanrai? Ką apie tai manai tu?

Nežinau. Paskutiniam mano filme šie du žanrai susijungia. Dokumentiniame filme autorius sukonstruoja visa pasaulį aplink save. Labai sunku įsivaizduoti, kad aktorius atkurtu tokias tokias pat kaip realybėje situacijas ar emocijas.
Su animacija aš pati ką tik susipažinau. Prieš kurdama paskutinį savo filmą “Gyveno senelis ir bobutė” visiškai neturėjau supratimo, kas yra animacija. Todėl vis klausinėjau Jūratės Leikaitės, kaip kas vadinasi ir kas tas prapiešėjas ir kodėl vienas žmogus negali visko padaryti.

Iš kur atsirado visos egzistencijos istorijos. Tu pati jas sugalvojai ar jos turi realų pagrindą?

Dabar aš atsidusau nes jau daug kartų atsakinėjau į šitą klausimą.
Pagrindinę istoriją apie bobutes, kurios nusprendė nusifotografuoti mirusios man papasakojo mama, perskaičiusi kažkokiam Lietuvos dienraštyje. Jos iš tiesų inscenizavo laidotuves ir fotografas iškrito pro langą. Deja, nežinau, kaip viskas baigėsi realiame gyvenime. Man atrodo, laimingai. O visos kitus įsipynusios istorijos: meilės istorija su mergina, graboriai ir t.t. yra iš nuogirdų apie paradoksus susijusius su laidotuvių tema. Šioje vietoje visuomet turiu pasakyti, kad yra tokia latvių novelė. Nežinau, kaip ji vadinasi, tačiau jos siužetas labai panašus į mano filmo. Apie tai man filmuojant pasakė viena Klaipėdos teatro aktorė. O pagal tą istoriją yra net sukurtas latviškas pilno metro vaidybinis filmas. Novelės neskaičiau ir filmo nemačiau, bet va kaip gyvenime būna.

Filmavimo kameros dabar prieinamos daugeliui. Žmonės filmuoja save ir aplinką. Kaip manai, tie nufilmuoti vaizdai iš gyvenimo yra kažkokios dokumentikos užuomazgos ar tik vizualinės šiukšlės?

Yra toks senas palyginimas, kad labai daug žmonių turi rašiklius, bet mažai iš jų tampa rašytojais. Lygiai taip ir su video kameromis. Manau, yra gerai, kad žmonės mokosi priimti tą kalbą ir mokosi jos pagalba save reikšti. Tai taip pat, kaip ir avangardinis kinas, duoda impulsus tradiciniam kinui.
Tačiau, jeigu tikslas yra papasakoti istoriją, o ne sukurti filmą, ji gali būti nufilmuota ir mobiliuoju telefonu.

Kaip tuomet vienos minutės filmai?

Turiu prisipažinti, kad esu mačius tik pavienius darbus. Manau, sutalpinti istoriją į vieną minutę yra aukštasis pilotažas.

Ką manai apie visas kalbas, kad Lietuvos kinas mirė, miršta, mirs ir jo niekad nebuvo?

Manau, kad tai yra netiesa. Niekada Lietuviškas kinas nebuvo miręs. Manau tiesa ta, kad lietuviškas kinas yra atitrūkęs nuo žiūrovo. Ir tai turbūt provokuoja tokias kalbas. Žmonės nemato filmų ir jiems atrodo, kad jų iš vis nėra. Filmai retai rodomi. (Po peržiūros žmonės klausė, kur galima pamatyti Š. Barto filmą “Septyni nematomi žmonės”. Deja, niekas atsakyti negalėjo. – aut. past.) Reikia kuo daugiau demonstruoti, sudaryti galimybę žmonėms pamatyti tuos filmus. Taip pat trūksta finansavimo, tam kad kinas kaip meno šaka turėtų daugiau erdvės, kad nebūtų stovinčio vandens.

Nuotraukų šaltiniai: www.lfc.lt, www.obuolys.lt.