Kino pavasaris. Prisipažinsiu, kad prieš festivalį nemačiau nei vieno iš rodomų filmų. Tai komplimentas festivaliui. Todėl dabar dienas leidžiu kino teatre. Ten visai jauku, tik kartais nervina spragsintys žmonės. Kartais tie patys žmonės pradeda netinkamai komentuoti filmus salėje. Pabandysiu ir aš pakomentuoti, gal kiek tinkamiau; tuos matytus filmus.
Chronologine tvarka tai padaryti, matyt, bus paprasčiausia.
1 festivalio diena
Atidarymas. Kaip visada, daug matytų veidų, ieškančių kitų veidų. Kuo daugiau veidų randi – tuo aukštesnis tavo statusas. Ryškiausi veidai – superžvaigždės (tiesa, nelabai žinomos) Rūta Lee ir Ian Somerhalder. Kad ir kokia Rūta Lee būtų amerikietė, festivaliui savo ekstravagantiška, ryškiai raudona apranga ir kailine kepure ji suteikė žavesio. Ian išmoko sakinį lietuviškai, bet apie jį vėliau. Festivalį solidžiai atidarė Rolandas Maskoliūnas, rėždamas, kad „mes to verti“ (šalia Vingio k/t festivalio metu veikia „Loreal“ kino klubas, kuriame vyksta nemokami kino seansai, susitikimai su filmų autoriais, vakarėliai ir kuriame šiek tiek šalta).
Atidarymo filmas – „Kitų gyvenimai“. Tai itin profesionaliai sukurtas filmas, kuris pasakoja apie Vokietijos Demokratinės Respublikos laikais besiklostančius rašytojo, jį sekančio saugumiečio ir kitų gyvenimus. Puiki dramaturgija, vaidyba, stilius. Tik kartais atrodo, kad tai šiek tiek formalu – didžiajame ekrane debiutuojantis Florian Henckel, beje, pats gimė Vakarų Vokietijoje.
Bet po „Kitų gyvenimų“ vis dėlto likau gan sukrėstas. Galbūt dėl to žiūrėdamas Darren Aronovsky filmą „Versmė“ apskritai išėjau iš proto. Žiūrėdamas filmą nežinojau, kad „Pi“ ir „Requiem for a dream“ režisierius šį filmą kūrė beveik šešis metus ir iš jo daugelis tikėjosi daugiau, nei pamatė. Iš pradžių „Versmė“ šokiravo mane savo vaizdais, banaliais, lyg nukopipeistintais iš „Žiedų valdovo“. Po to režisierius suskubo viską perkelti į kitą dimensiją, o galiausiai į trečią, ir žaisdamas paralelių vedžiojimu įtraukė mane į tą savo versmę. Hollywoode nukankinti aktoriai Hugh Jackman ir Rachel Weisz čia atsigauna ir man net nelabai svarbu, ar jų tariami žodžiai banalūs. Nesakau, kad tai tobulas filmas, bet vizualiai tikrai paveikus.
2 festivalio diena
Po vieno vizualiai paveikaus filmo kaip tik seka antras toks. Tai grupės Daft Punk „Elektroma“. Jo istorija labai paprasta – DAFT PUNK nebenori būti robotais, kaip visi kiti,- jie nori būti žmonėmis. Visa tai pateikiama gan epizodiškai, lėtai, palydint muzika. Ilgai svarsčiau, ar šis kūrinys yra lyriškas, stilingas, švelniai ironiškas ir labai jau ilgas klipas, ar atvirkščiai, subtili, bet ciniška klipinės kultūros parodija? Kyla toks įtarimas, kai pabaigoje odę žmogiškumui vainikuoja kone švelni bardų melodija – juk Daft Punk muzika visai kitokia.
Ir „Mokyklinis autobusas“. Turiu patvirtintų duomenų, kad vienam žmogui tai buvo geriausias 2006-ųjų metų filmas. Bet tas žmogus ne aš, ir filmu nusivyliau. Režisierius dažnai kartoja, kad atviras seksas (…visi orgazmai tikri, vieną sceną operatorius filmavo nuogas…) čia reikalingas visai ne tam, kad visi seksualiai susijaudintų, bet kaip metafora. Čia lyg ir nėra su kuo nesutikti, kodėl ir negalėtų seksas būti metafora, nusakanti tų vienišų žmonių, plaukiančių į New Yorką todėl, kad čia „įvykusi“ rugsėjo 11 jiems yra vienintelis tikras dalykas. Bet baisiai nuvilia pabaiga, nes viskas pasibaigia džiaugsmingai ir be jokių priekaištų žiūrovui. Jeigu jau plūstis, tai plūstis.
3 festivalio diena
LMTA studentų sukurti „Menininkų portretai“, aišku, nuvilia. Šio seanso metu mačiau tik tris darbus. Apie Donatą Banionį – neaišku, kodėl jis liko nepaklaustas apie darbą su Tarkovskiu „Soliaryje“, neaišku, kodėl studentams atrodo įdomu pradėti ir baigti filmą kadru-prostitutu – lašančiu lietumi pro mašinos langą. Apie Vytautą Paukštę – kur aptariami vaidmenys spektakliuose, kuriuos matę tik tie, kurie ir taip žino, ką jis apie juos pasakys. Ir apie Laimoną Noreiką, kuris iš šių trijų įdomiausias, nes pakalbinta nemažai žymių teatro žmonių, matyt, įdėta ir daugiau pastangų. Jeigu tik galėčiau neįžeisdamas patarti tiems studentams, tai patarčiau sugalvoti tikslinę filmo auditoriją prieš kuriant filmą.
Po portretų seka Vytauto V. Landsbergio, turbūt produktyviausio šalies dokumentalisto, filmo „Liudvikas“ premjera. Prieš seansą kažkas pagroja būgneliais ir padainuoja – ką gi, jauku. Tiesą sakant, dėl režisieriaus sukuriamų filmų kiekybės norisi parašyti, kad jis kuria tv laidą – nes kaip tv laida tai tikrai geri kūriniai. Kadangi taip nėra, iš režisieriaus norisi daugiau užmojo. Bet visgi filmas pasisekė, žiūrisi jis labai įdomiai, nes sudėliotas iš įvairių archyvų (asmeninio ir kt.), sukuriamas įdomus poeto ir dramaturgo Liudviko Jakimavičiaus portretas (taip – čia jau tikras portretas), jaukiai su žiūrovu pasikalbama apie svarbius dalykus.
Dar vienas festivalio lietuviškas filmas – Mariaus Ivaškevičiaus „Mano tėvas“. Man pasirodė, kad Mariaus Ivaškevičiaus pjesės teatre kapstė giliau. Bet, matyt, režisierius labai stengėsi tiesiogiai neperkelti savo patirties ir nekurti kino teatrališkai. Iš esmės jam tai pavyko – Remigijus Vilkaitis čia vaidina tėvą, ir, atrodo, be Dviratyje įgytų nuosėdų. Sūnų vaidina Tadas Gryn, vaidina irgi gerai. O pats filmas, nors didelio įspūdžio nepalieka, yra visai miela pasaka.
Tai tiek lietuviškų filmų, tiesa, dar nemačiau likusių trijų menininkų portretų. Ir dėl kažkokių priežasčių žadėtą Inesos Kurklietytės „Varnų ežerą“ matysim tik balandžio pabaigoj. Kitas netikėtumas – filmas siuprizas, lietuvių režisierės Alantės Kavaitės mistinis trileris „Laiko garsai“.
Toliau – „Kai vėjas pakelia smėlį“. Lėtai dykumos fone pasakojama istorija greitai nusibosta. Viskas jau matyta, gal tik kitame fone ir su kitais aktoriais. Mano manymu, tai tikrai vidutiniškas filmas, nors gal naivų dviejų religijų junginėjimą (tiesiogiai to, tiesa, nėra daroma) reikėtų vadinti giliamintiškumu. Man tai panašiau į globalizaciją, bet tikriausiai klystu.
„Piliečio šuns“ pirmas kadras – toks ryškus, spalvotas ir siurrealistinis – žada daug. Vis dėlto po to šis filmas praranda suvokimą ribos, skiriančios lėkštumą ir ironiją. Bangkoke vykstanti plastikinė komedija baigiasi kažkaip visai komunistiškai, nors regis, iš komunizmo čia prieš tai kiek šaipomasi. Dėl meilės pagrindinis herojus nebijo prarasti savo individualumo ir, aišku, kaip visi užsiaugins uodegą. Ha-ha.
„Regėjimo pojūtį“ pristatė filmo prodiuseris, režiserius Aaron Wiederspahn, ir jau minėtas aktorius Ian Somerhalder. [Čia truputį peršoku chronologiją ir dalinuosi įspūdžiais iš kitą dieną įvykusio susitikimo su jais.] Taigi filmas filosofiškas, apkrautas citatomis (Pascalio, Bacono ir dar kelių filosofų), įdomi, organiška aktorių vaidyba, tik kartais įtrūkstanti. Filmas įdomus, netgi kilo mintis, kad būtų įdomu susirasti visus tuos cituotus autorius, perskaityti jų kūrinius ir tada bandyti viską smulkiai išsinarplioti. Bet paskui supratau, kad tai gali būti pavojinga, nes žiniasklaidai Lietuvon atvykę autoriai labai smagiai gyrėsi daug gėrę ir valgę cepelinus. Ką gi, gal čia pati žiniasklaida kalta, bet toks jų įvaizdis nederėjo prie filmo.
4 festivalio diena
Kad ir kaip KP organizatoriai stengėsi priminti, kad persukčiau laikrodį viena valanda (tą jie darė prieš seansą leisdami infotitrus), aš, aišku, pamiršau. Todėl valanda pavėlavau į Slavoj Žižeko „Perversišką kino gidą“ (bet paskui atsiėmiau tą valandą, tad nieko tokio). MTV filosofu vadinamas Žižekas (kurio knygų yra išleista ir Lietuvoje) suprantamai kalba apie tai, kaip galima vertinti kiną. Jis savaip paaiškina daugybę klasikinio (ir ne tik) kino pavyzdžių, kurie filme cituojami. Pirmiausia vertėtų nueiti į šį festivalio filmą, kad galėtum giliau pažvelgti į kitus.
Toliau seka „Nepatogi tiesa“. Tiesa ta, kad visi mes mirsim, nes Bušas nestabdo globalinio atšilimo. Tokia tiesa, beje, net labai patogi – Bušui pralaimėjusiam politikui Alui Gore‘ui, aplink kurį, o tiksliau, kuris visą filmą ir suka. Žinoma, atmetus politiką, tai informatyvus, lengvos formos filmas apie gresiantį labai didelį pavojų, kurį kelia, beje, patys žmonės.
Žmonės sukelia problemų ir kurdami vidutiniškas komedijas. Aprašymuose „Padavėjas“ teisinasi, kad yra juodo humoro – dabar dažnai tai reiškia, kad nieko tokio, jeigu ir nejuokinga, ir šiaip. Tiesa, yra keletas juokingų vietų, bet istorija apie autoriaus konfliktą su savo herojais nėra nei originali, nei, šiuo atveju, įdomi.
Dar vienas aiškiai be politikos neapseinantis filmas – Michaelio Winterbottomo „Kelias į Guantanamo“. Apie nekaltų žmonių kankinimus Guantanamo kalėjime. Tai vyksta dabar, tai JAV priklausantis kalėjimas Kuboje, kur tardomi asmenys, įtariami kaip nors susiję su „Al Qaeda“ ir pan. Skaitant lietuviškų dienraščių pirmuosius puslapius susidarome visai kitokią ir aiškiai tendencingą nuomonę. Kitokioms tendencijoms – šis dokumentinis filmas.
„Pusmėnulis“ visai linksmai ir įdomiai pasakoja apie modernumo atgarsius legendinio kurdų muzikanto Mamo gyvenime ir aplink. Gavęs leidimą surengti koncertą Irake, nieko nedelsdamas važiuoja ten su visais sūnumis ir dar paslėpta moterimi (nes iraniečių moterims ten dainuoti nedera). Kelionė, gyvenimo pabaiga, likimas. Temos ir išraiška įdomi.
5 festivalio diena
Vienas iš Keno Loucho retrospektyvos (kuri vyksta tik Skalvijos k/t) filmų – „Vadovavimo klausimas“. Diskusija apie darbininkų maištus net neslepia, kad yra politizuota – apskritai tai ir tėra subjektyvus politinis išsisakymas. Be to, kalbantys vienas per kitą pateikia per daug informacijos vienu metu, tiesiog nespėji susigaudyti, nei apie ką čia, nei kas už ką.
Bet toliau Skalvija rodo vieną geriausių festivalio filmų, kurį vėliau šiame k/t galėsim matyti paprastoje programoje. Tai „Repriza“. Šį filmą galima vertinti labai įvairiai. Galima jį pažiūrėti kaip lengvą, nuotaikingą istoriją apie jaunuolius intelektualus. Galima ieškoti ir mėgautis prancūzų Naujosios Bangos citatomis (gal ne tiek citatomis, kiek muzika, montažo būdu, stiliumi) ir nuotaika. Galima ir įvairiai interpretuoti filmo siužetą – ir tai nėra tas atvejis, kada tas siužetas silpnas. Ir tema labai aktuali ir kartu amžina – apie menininką, ir kaip jis turi gyventi.
Naujausias Ken Loucho filmas „Vėjas, siūbuojantis miežius“, Kanuose įvertintas šakele, nenuvilia, nes nieko ir nesitikėjau. Jis tikrai politizuotas – šitą, aišku, jau ir taip būsite girdėjęs. Dar neįtikti gali: šokinėjantis tempas – labai ištęstos scenos, ir atvirkščiai, labai greitos, kur informacijos srautai aiškiai eina per greitai; taip pat manipuliavimas žiūrovu visokiais kankinimais (nagų rovimas) ir perdėtomis emocijomis.
6 festivalio diena
Festivalyje rengiamas ir trumpametražių filmų konkursas – „IKI 15 min.“. Komisijos išrinktus nugalėtojus sužinosime kovo 31 dienos naktį, kurios metu bus parodytos visos keturios konkurso programos – “Išradimai ir stebuklai”, “Mes”, “Moters paslaptis”, “Paradoksai”. Šįkart patekau į „Išradimus ir stebuklus“. Tai nelabai juokingi, nelabai įdomūs filmai, regis, išsiprievartauti jų autorių. Todėl leidau sau nutraukti jų stebėjimą ir nuskuodžiau į kitą filmą.
„Po vedybų“. Anders Thomas Jensen demaskuotas – „Adomo obuoliais“ apgavęs cinizmo išsiilgusius žiūrovus, šiam filmui parašė jau akivaizdžiai susimaunantį scenarijų. Ne tik cinišką (žmonės čia nedviprasmiškai perkami), bet ir kažin kaip įkvėptą muilo operų. Lyg to dar betrūktų, filmas nufilmuotas lyg siūbuojančia kamera, visąlaik nenustygstančia vietoje, sukeliančia nemalonų poveikį, o prasmės nepridedanti.
Po tokio filmo tikra atgaiva tampa dokumentika apie Père Lachaise‘o kapines Paryžiuje – „Amžiams“. Tai labai subtilus filmas, prašnekinti fantastiškai įdomūs kapinių lankytojai – kai kurių gyvenimus šios kapinės apvertė aukštyn kojom. Prašnekinti ir mirusieji – savo dainomis, tekstais ar drobėmis. Subtilu, gražu ir išvengta banalumo, o šiuo atveju tai yra sunku.
Festivalio šokas – „Taksidermija“; trumpai sakant – čia žmogus iš savęs padaro iškamšą, ir tai parodoma nuosekliai, labai nuosekliai. Aišku, po tokio filmo man kilo klausimas, kas tuomet yra pornografija; ir prisiminiau Slavojų Žižeką, kuris apie pornografiją sakė, kad tai toks žanras, kur tu negali emocičkai susitapatinti su herojumi ir į viską žiūrima juokais. Na, tarkim, kad „Taksidermija“ nėra pornografija, o, kaip susitikimo metu pasakojo režisierius György Pálfi, priešinimasis visai tam plastiniam kūno kultui ir t.t. Net nežinau, juk tiesą pasakius, atėmus šoką, filmo mintys būtų labai paprastos ir lėkštos. Kita vertus, reikia pastebėti, kad susitikimo metu šis režisierius paliko tikrai išsilavinusio, protingo, atviro žmogaus įspūdį. Pats jis sakė, kad svarbiausia, kad tai nėra šokas dėl šoko – tiesiog to reikalavo tema (viskas apie kūną), ir jis norėjo būti atviras. Man asmeniškai tai per atvira, bet tiek to.
7 festivalio diena
Keistai į festivalį įsipaišo „Atsarginis žaidėjas“ – toks ganėtinai atsipalaidavęs, eksperimentinis, dokumentinis filmas apie prancūzų rinktinės žaidėją Vikashas Dhorasoo. Rinktinėje jam mažai teleidžia žaisti (nors Macijauskui, suprask, leido dar mažiau), dėl to jam liūdna, jis vienišas. Tai jis išsako į savo draugo režisieriaus Fred Poulet jam duotą diktofoną ir 8 mm kamerą – dėl to, kad taip romantiškiau.
Po to nulekiu į dokumentinę „Baltąją planetą“, apie Šiaurės Arktiką. Tarkim. Keista, kad pasaulyje yra daugybė padarų, kurie gyvena pagal aiškiai nusistatytas taisykles. Bet taip susimąstyčiau ir priverstas žiūrėti Nacionalinės Geografijos kanalą. Todėl, gerbdamas kūrėjų mestas pastangas ir pinigus, visgi išbėgu iš filmo.
Pabėgu į „Prahą“. Siužetas vėl kėsinasi būti melodramatiškas, nors titruose Jenseno pavardės ir nematau (ji man iš tikrųjų vaidenasi; nes čia vaidina Mads Mikkelsen, sukūręs vaidmenis „Adomo obuoliuose“ ir jau aprašytame „Po vedybų“). Vis dėlto šis filmas nėra jau toks blogas, įdomus dėl sukurtų labai tikrų, nesuvaidintų akimirkų. Bet vėlgi – niekas geriau nepavaizduos besiskiriančių ir negalinčių skirtis žmonių, negu Bergmanas, o čia beviltiškai bandoma tai padaryti.
Kol kas tiek įspūdžių, b.d.
Komentarai